Pandemijos metu pamokų perkėlimas į virtualią erdvę atnešė nemažai iššūkių tiek mokiniams, tiek jų tėvams, tiek pedagogams. Pastebėta, jog, vykdant nuotolinį mokymą, mokiniai ir mokytojai prie kompiuterių praleidžia kur kas daugiau laiko nei įprastose pamokose. Nors teigiama, kad dabar nuotoliniam ugdymui pasiruošta kur kas geriau, visgi susiduriama su kitais sunkumais, apie kuriuos papasakojo LŠMPS Telšių rajono susivienijimo pirmininkė bei lietuvių kalbos mokytoja Lina Dijokienė.
Justina Lukošienė
— Pirmojo ir antrojo karantino metu didžioji dalis moksleivių mokomi nuotoliniu būdu. Per netrumpą laiką jau spėjo išryškėti šio ugdymo privalumai ir trūkumai. Kokius juos įžvelgiate?
— Taip, jau turime nemažą nuotolinio mokymo patirtį. Žinoma, tarp pavasarinio ir dabartinio nuotolinių mokymų yra skirtumų. Pavasarį mokytojai buvo tiesiog įmesti į balą ir jau jų reikalas buvo, kaip ir kokiu būdu išsikapanoti. Daugeliui reikėjo skubiai patobulinti savo kompetencijas IT srityje, perprasti iki tol nenaudotų arba retai naudotų programų ypatumus. Tačiau pavasarį įvairaus skaitmeninio turinio tiekėjai buvo dosniai atvėrę savo išteklius ir mokytojai nemokamai galėjo pasirinkti, kaip paįvairinti nuotolines pamokas.
Dabartinis nuotolinis mokymas pasižymi tuo, kad mokytojai jau daug geriau įvaldę technologijas, tvirčiau jaučiasi, tačiau susidūrėme su kita bėda: didelė dalis skaitmeninio turinio tapo mokama. Tuo labiau, kad tas skaitmeninis ugdymo turinys buvo gana chaotiškas, ne visada kokybiškas, dabar dar ir ne visada prieinamas, nes iš tų skiriamų valstybės keliasdešimt eurų savo riekę atsiriekti nori visi, kas netingi: ir skaitmeninio turinio, ir kvalifikacijos tobulinimo renginių, ir IT prekių siūlytojai…
Kalbant apie mokinius, vieniems nuotolinis ugdymas netgi, sakyčiau, padėjo: tikrai atsirado geriau besimokančių, labiau besusikaupiančių, stropiau užduotis atliekančių. Nuotoliniame mokyme daug daugiau atsakomybės už savo mokymąsi, jo procesą, rezultatus turi prisiimti pats mokinys, čia sunkiai išsiverčiama be tėvų ar globėjų pagalbos. Mokiniai jau išmoko daugiau mažiau valdyti savo laiką, planuoti. Žinoma, menkos motyvacijos mokinių buvo visada: ir mokantis mokykloje, ir nuotoliniu būdu. Nuotoliniu būdu gal daugiau galimybių nesąžiningai atsiskaityti. Be abejo, visiems: ir mokiniams, ir mokytojams trūksta betarpiško bendravimo. Ko gero, daugelis prisipažintų, jog pasiilgo mokyklos ir norėtų grįžti į normalų ugdymo(si) procesą.
— Vyriausybės nutarimu, nuo sausio 21 d. vaikams, kurie neturi sąlygų mokytis namuose ar patiria mokymosi sunkumų pandemijos metu, sudarytos sąlygos mokytis nuotoliniu būdu švietimo įstaigose. Kaip Jūs vertinate šį sprendimą?
— Šitą sprendimą sąlygojo realijos: turbūt kiekvienoje mokykloje yra po kelis ar keliolika mokinių, kurie namuose neturi sąlygų mokytis, negeba mokytis vieni, trūksta jiems priežiūros. Žinoma, kad tokiems vaikams padėti reikia, tačiau didelę nuostabą švietimo bendruomenei sukėlė tai, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos išplatintame algoritme nemaža dalis krūvio, t.y., priežiūros tokių vaikų mokyklose atitektų kažkokiems mistiniams savanoriams… Kaip ir buvo galima tikėtis, tų savanorių, bent jau mano turimomis žiniomis, tikrai nestovi eilės prie mokyklų, o mokyklos priverstos suktis pačios kaip išmano: sugrąžintus į mokyklas vaikus prižiūri ne tik mokytojų padėjėjai ar socialiniai pedagogai, bet ir kiti mokyklų darbuotojai ar specialistai: bibliotekininkai, psichologai ir pan. Dalis mokytojų pasiryžo dirbti nuotoliniu būdu iš mokyklos — t.y., pamokas nuotoliu ne tik veda visai klasei, bet ir tuo pačiu prižiūri tuo pat metu klasėje esančius mokinukus… Reikėtų tik nepamiršti, kad tokiu atveju mokytojai galėtų su mokyklų vadovais derėtis dėl priemokos už papildomą darbą.
— Praėjusios savaitės pradžioje Lietuvos tėvų forumas kreipėsi į Prezidentą, Seimą bei Vyriausybę, reikalaudamas skubiai grąžinti vaikus į mokyklas ir užtikrinti kokybišką ugdymą. Esą nuotolinis mokymas moksleiviams daro nepataisomą žalą. Kaip manote, ar šis Lietuvos tėvų forumo tarybos prašymas yra pagrįstas?
— Galima suprasti tėvų poziciją. Tačiau kai kurie jų teiginiai yra kritikuotini. Pavyzdžiui, kuo remdamiesi, kokiais tyrimais, duomenimis, jie teigia, kad nuotolinis mokymas — būtinai nekokybiškas, o mokymas mokykloje — kokybiškas? Gal reikėtų, atsižvelgiant į dabar susiklosčiusią situaciją, siekti geresnio, kokybiškesnio nuotolinio ugdymo, įvardinti spragas, numatytus būdus, priemones ir, aišku, lėšas, kaip tas problemas spręsti. Kita vertus, ir mokytojai ne mažiau nei vaikai ar jų tėvai pavargo nuo nuotolinio, ir jie mielai sugrįžtų į mokyklas dirbti, tačiau turi būti paisoma to, kokių tikslų buvo siekiama įvedant karantiną. Manau, būtų nusikaltimas, jei neužtikrinus vakcinacijos, mokytojų saugumo, beatodairiškai įvyktų visų sugrąžinimas į mokyklas. Tam reikia gerai pasiruošti, suplanuoti ir įsigyti ir tyrimus, ir visiems norintiems pasiskiepyti skiepus, kad tas visų Lietuvos gyventojų pasiaukojimas dėl karantino suvaržymų nenueitų perniek.
— Kalbant iš pedagogo pozicijos… Kaip išaugo mokytojų darbo krūviai pandemijos metu?
— Vienareikšmiai, labai smarkiai išaugo mokytojų laiko sąnaudos paruošti skaitmeniniam ugdymo turiniui bei įvertinti nuotoliniu būdu mokinių atliktų užduočių. Vieni kolegos skaičiuoja, kad tam sugaišta daugiau nei 50 proc. laiko nei anksčiau, kiti tvirtina, kad net dvigubai daugiau. Be to, žymiai daugiau laiko reikia ryšio su mokiniais ir jų šeimomis palaikyti, informacijai teikti. Faktas, kad nuotolinis mokymas — tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai tikras iššūkis. Nemažai mokytojų skundžiasi ypatingu nuovargiu, kai, stengiantis dirbti gerai, darbo laikas seniai peržengė poilsiui skirto laiko ribą. Manau, kad su panašiomis problemomis susiduria ir mokiniai.
— Nuo ko, Jūsų nuomone, priklauso ugdymo proceso efektyvumas ir rezultatai: nuo ugdymo įstaigų mokytojų ir vadovų darbo, nuo rajono švietimo vadovybės ar nuo ministerijos politikos?
— Švietimas yra vienas didelis ir labai sudėtingas organizmas. Jei yra problemų kurioje nors jo srityje, šlubuoja koks nors „organas“, tai atsiliepia visam organizmui. Negalima išskirti vieno kurio Jūsų paminėto aspekto: visa sistema, visi jos nariai turi dirbti darniai, suderintai, gerbdami vienas kitą, padėdami vienas kitam, įsiklausydami į vienas kito problemas. Tik taip galima tikėtis gerų rezultatų. Jūsų išvardintame sąraše turėtų būti ir mokinys, jo šeima, galų gale — visa visuomenė. Nuo visų teigiamo požiūrio į švietimą, pagarbos mokslui ir siekio tapti išsilavinusiu, kultūringu, išprususiu žmogumi, priklauso, ar švietimo organizmas veiks sklandžiai, ar mus visus tenkins jo pasiekti rezultatai.
— Dėkoju už pokalbį.