„Linksmybėse ar nuliūdimuose, turtuose ar varguose gyvena žmogus, vis tiek; laikas, nesižvalgydamas nei apsistodamas, lekia ir lekia nuvestuoju keliu“ — Žemaitė
Ieva Sigita Naglienė
Ėjimas šviesos link
Kažin kiek mes dabar esame laisvesni nuo savo rūpesčių? Turbūt kaip kas — o gamta švenčia pergalę, tiesiasi po šalčių, atsimerkia ir stebi mus. O gal turėtų būti atvirkščiai? Naivu tikėtis, bet gera, kad dar tokios keistos mintys aplanko. Imi ir patiki: kalbame ar ne, žiūrime ar ne, jaučiame ar ne — tiesiog pavasaris!
Tiesiog — „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“,— taip tiesiai į pačią ausį Kristijono Donelaičio nutaikyta. Negi negirdėtume, negi neatmintume — šitiek sykiu to pamokinti? Ir pamažu supranti — ir viskas pasidaro aišku. Pavasaris — ir kiekvieno su juo akivaizdoje — ženklas prie ženklo. Lyg būtų specialiai mums išdėliota — lyg iš paties gyvenimo kabinta, kad suvoktume, kad prieš tą, stipriai kintančią gamtos šviesą, nebeužsimerktume.
Itin greitai su saulės šviesa pasiekiama kažkokia aukštesnė pakopa. Įsižiūri, nors ir mažai bendrumos, išretinti mūsų susitikimai, bet esi lyg ir sugrįžęs. Kaip tas vieversys ar špokas — dar vos vos, lyg ir slapty, bet plasnojantis. Įdomus metas — pavasaris, išjudintas, besiskverbiantis. Lyg ir pats būtum stumte išstumtas į emocinius prisiminimus, tyrinėjimus, į išgrynintas jusenas. Lyg žvelgtum plėsdamas ribas. Apmąstymas — ir lūkesčių lukštenimas. Kažin ko — lyg ir naujo, savyje jutimiškai svarbaus apšvietimas.
Ir kaip kitaip — kaip sako M.Gimbutienė, juk „žemė motina yra atgimstanti ir nokstanti gamta, ji sensta ir miršta, tačiau pavasarį vėl atgimsta“. Šie metai — ir mokslininkės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės metai, Jos gimimo šimtmetis. Pasaulinio garso mokslininkės, Senosios Europos — baltų ir indoeuropiečių neolito ir bronzos amžiaus — tyrinėtojos atminimas. Jos tėvas gydytojas, visuomenės veikėjas Danielius Alseika — Žemaitijos valstiečių sūnus, gimęs 1881 m. Skuodo rajone, Urviuose, baigęs Tartu universitetą. Šiemet — ir jo atmintis — 140 metų nuo jo gimimo. Marijos motina — Veronika Janulaitytė, profesorė, gydytoja, pirmoji Lietuvos fizikė, pirmoji lietuvė moteris, apgynusi disertaciją Vakarų Europoje. Ji mirė 1971 m. — šiemet jau 50 metų nuo jos mirties. Veronika Janulaitytė-Alseikienė — rašytojo Jono Biliūno žmonos Julijos sesuo. Taigi Marija augo apsupta talentingų ir garsių žmonių. Kaip sako jos pusseserė Meilė Lukšienė, „Darbas buvo pirmoji gyvenimo reikmė. Iš namų Marija išsinešė pagarbą ir meilę darbui, valią ir laisvės, nepriklausomybės, grožio pojūtį ir poreikį“.
Apskritai Marijos Gimbutienės gyvenime gana daug svarbių įvykių, kurie šiais metais žymi kokį nors jubiliejų, reikšmingą jos gyvenimo ar jos veiklos sukaktį, pavyzdžiui: 1931 m., persikėlus į Kauną, ji pradėjo mokslus „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, tuo metu Jadvyga Čiurlionytė mokė ją skambinti fortepijonu. 1941 m. Marija Alseikaitė ištekėjo už Jurgio Gimbuto (jo tėviškė Žemaitijoje), o per karą, šeimai pasitraukus į Ameriką, tik 1951 m. Marija galėjo parašyti pirmą laišką į Lietuvą. 1981 m. pirmą kartą mokslininkė skaitė savo paskaitas Lietuvoje, ir tai buvo pirmosios jos viešos paskaitos Lietuvoje apie baltus, apie baltiškąją lietuvių kilmę. Tiesa, tais pačiais metais jai nustatyta ir sunki, uždelsta liga. 1991 m. anglų kalba pasirodė Marijos Gimbutienės darbas „Deivių civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ ir lietuvių kalba — „Senoji Europa“. Lietuvoje mokslininkė viešėjo jau sunkiai sirgdama. 1991 m. Lietuvos mokslų akademija pagerbė Mariją Gimbutienę, išrinkdama ją užsienio nare.
„Gyvybė Marijai buvo nuolatinė kūryba, o kūrybinis darbas tai — gyvenimas“,— pastebėta Meilės Lukšienės. — „Ji kūrė savo pačios gyvenimą, ieškodama pusiausvyros tarp gamtinio ir dvasinio žmogaus pradų, bendrasis jos gyvenimo variklis — tai tų dviejų pradų gyvybiškumas, tai jos asmenybės pagrindas.“ Turbūt šiandien simboliška, kad taip pavasarėjant apie Ją kalbame — gyvybė atgimstanti — visuotinė, su saule. Kaip Mokslininkės pastebėta, Saulė, Saulytė — ir „iš Senosios Europos kultūros ir iš indoeuropiečių kultūros“, „yra paveldėjusi kažką iš abiejų sluoksnių. Yra Saulytė, kuri šildo, kuri labai svarbi atgimimui, ir yra Saulytė — nuotaka. Čia susikryžiavo dvi epochos, ir tokio susikryžiavimo galima rasti gana daug. Pažvelkime į vadinamuosius kryžius — kas ten per spinduliai…“
Dvasinis pasaulis — būtent jį ir stengėsi suprasti tyrinėdama materialinės kultūros ženklus, suprasti praeities dvasinę kultūrą. Mokslininkė Marija Gimbutienė dėjo pastangas, kad supažindintų pasaulį su Lietuva, kad parodytų pasauliui, kokia turtinga ir individuali mūsų kultūra. Pasak Marijos Gimbutienės, visas mūsų senąsias moteriškas dievybes galima sujungti į vieną, taip glaudžiai jos susijusios. Pasaulio Žemės motina ir mūsų Žemyna niekuo nesiskiria. Žemės dievybė egzistuoja beveik kiekvienoje kultūroje — ir mūsų kultūroje dar daug kas yra išlikę iš Senosios Europos kultūros. Daug kas, kaip pastebi mokslininkė, „transformuoti į kažką nauja. Mūsų tikėjimą vienu žodžiu galima apibūdinti kaip gyvybės religiją, labiausiai to ieškojom ir visą laiką akcentavom gyvybę, ne mirtį. Taip mums būtų lengviau gyventi“ (2002). Pasak poeto Sigito Gedos, mokslininkės idėjos stipriai veikė XX a. antros pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir lietuvių poeziją.
Saulės paieškos
Atgimsta gamta — ir poezijoje tas atgimimas, ir visoje literatūroje tie pavasario stebuklai kalbasi, kažin ką sako, vartydami mūsų stingstančias mintis, besiblaškančias dvejones, kviečia išskleisti svajonių sparnus. Regis, pakelia tiek, kad pats sau pasirodai nei šioks, nei toks. Lyg būtum pamėtėtas iki neįmanomo, iki inertiškų likimo iššūkių, staigių, kažin kokios jėgos protrūkių, iki pašnekesio, kuris ir tyla pasklinda…
Geba rašto žmonės išmintingai žvelgti iš šono. Netrūksta grožio ir prasmės, spėjimų ir iliuzijų — ir apie save, ir apie pasaulį, ir apie iškilimą — prieštaravimą, kuris apima žmogaus gyvenimą. Sugula žodžiai vienas prie kito ir tampa simboliais.
Toji saulelė, kurią taip gyvai ir rašytoja Žemaitė parodė — nebesitraukia! Ach, kiek tos šilumos reikia, kiek jos norėtum… Ir tikrai susigėsti — juk šiemet žiema buvo kaip žiema, ir saulės teko, kas dar ne taip? Taip — ar ne, bet žmogus visada linkęs į apmąstymus. Lyg ir džiugino saulėti stebuklai, bet tuo pat sykiu, kaip ir išliko tie keisti nepasitenkinimo žodžiai — ir liūdina. O kad taip pasidžiaugus „oro gražumu“,— kaip sako Žemaitė. Ir „iš pirmutinio įspūdžio“, o „gal būtų sunkiausias akmuo nuriedėjęs nuo širdies“. Žemaitės saulelė — iki atmainos, ir pats esi paveiktas. Pokyčiai pokyčiais, „bet prigimtis palieka vis ta pati“. Taip gražiai rašytojos pasakyta apie žmogų, apie jo erdvę, apie tą pačią saulelę, kur kaskart „visai kitoniškos atvaizdos priešais tiesėsi“. Ir ne tik — „Saulelė slenka ties miško viršūnėmis, pamaži rieda pakalniui kaip didžiausias raudonas ritinys“…
Ir dabar tokių — ir nedylančių vaizdų paregime, ir ne vieną nuotrauką su saulės pokyčiais išsisaugojome. Gražu ir tikra, unikalu gamtoje. Vadinasi, kažin kaip dar imame ir išlaikome, ir turime, kas buvo praeities žmonių išmanyta, kas ir mums svarbu. Lyg ir pratęsiame mokslininkės Gimbutienės mintis — ieškome gyvybės šaltinių. Ir kiek reikiant pasiimta — gal tvirčiau po to?
Norisi tikėti, kad ir mes dar gebame, kad ir kitaip pažvelgdami į saulę, bet vis tik dar ją gebame matyti. Ir jos nušviesti esame — ir jos šviesoje. Mažne, kaip sako Žemaitė, ir būsime taip ilgas valandas, „taip sėdėdami, nors nė žodelio į vienas antrą neištarę, vienok labai daug“ apipasakoję…
Džiaugiesi Žemaitės išgyvenimais, kaip gali būti — o juk dabar toks metas: atgimimas ir išlikimas. Pavasaris — taip sakoma. Ir tautosakoje taip, nes pavasarį gali dalyvauti atgimimo šventėje, kai ypatingų galių suteikia saulė, vanduo, žemė. Į tą visumą veda ir Vydūno žodžiai: „Esmi spindulys šviesos begalybėje“… Turime išsivaduoti iš sunkiausių akimirkų — juk niekada nebuvo lengva. Įdomūs mūsų šviesos žmonių žodžiai. Ir Žemaitės žodžiai, tokie iš paties gyvenimo — visur, kur tik pažvelgsi. Regis, be tikslo mokyti, bet baigiasi sakinys ir supranti, jog niekas nėra šiaip sau paleista — vėliau ar anksčiau būsi greičiau į tinkamą mintį „įėjęs“. Turbūt taip yra dėl to, kad rašytojos kalba tokia nuo prigimimo, kad širdingai, kad ji žino, ką tikrai žino. Taip spyktelėjo — į pačią širdį ir kiaurai, ir kažin ko ilgu…
Tokia yra Žemaitė — net pavasarį, tiesiog ją skaitydamas gali suvokti, ko troško, ką dailiai sugebėjo daryti, kad ir mums, XXI amžiaus žmonėms, būtų suprantama, kaip „dabar iš džiaugsmo net ašarėlę“ galima nubraukti… Taigi — „Šventas aniole,— kaip sako Žemaitė,— sergėk!“ Kad eitume, kad į šviesą, kuri — va va, kaip stipriai jau pavasarėja.
„Tylų pavasario rytą, kai žiba žolynų rasa“,— sako Stasys Jonauskas
Ir bus, ir tokių, ir kitokių rytmečių, svarbiausia, kad mes juos justume. Poeto Stasio Jonausko akiratyje yra daug pavasarinės gaivumos, tikro džiaugsmo, atviros nuostabos ir išminties. Kaip poetas sako, juk „viskas praeina — amžino nieko nėra“.
Įdomios yra ir pačios šviesos paieškos. Esama S.Jonausko eilėraščių, kuriuose „šviesa ieško akių“: „O arimų vaga pasisuka, iš kur pučia vėjas,/ Tempdamas iš paskos artoją, įsikibusį savo laiko./ Bet jis aria ilgiau nei gyvena, ir žemės/ Šviesa dar skverbias į jo užmerktas akis.“ Ir tylėti esti labai svarbu: „Tylėti reikia laiku, po laiko tyli pats laikas —/ Jis pridurti nė žodžio jau niekam negali,/ O gyvenimas eina, ir tyli ne tik nebyliai,/ Bet ir tie, kurie turi šitokią teisę.“ Taigi — viskas praeina. „Arti ir toli“ — toks eilėraštis, kuriame taip pat dominuoja šviesa: „Šviesa nežino — kodėl, ir tamsa neatsako/ Kaip gyvybė į amžiną klausimą — būti?/ Viskas yra arti, kad būtumei gyvas,/ Ir viskas toli, kad suprastum, jog taip ir yra.“ Tiesiog pavasaris.
„Kiekvienas žmogus,— pasak poeto S.Jonausko,— ką nors turi,/ Net neturintis turi gyvenimą,/ Vieversys turi dangų, ir bitė — žiedą,/ Tai kuo ypatingas žmogus, kad jam reikia daugiau?/ (…) Žmogui rūpi, ar turi ką saujoj,—/ O danguj šviečia saulė, tolsta žvaigždės/ Ir laksto kometos. Jų saujoj nėra,—/ Atgniauži pirštus, o tenai — tik gyvenimas“. Gyvenimas — turtas, taip ir pavadintas jo eilėraštis — „Turtas“, kuris yra priklausantis kiekvienam žmogui. Savas gyvenimas — ir šiuomet jis gyvenamas — išgyvenamas pavasaris. Taip — „Šviesa ieško akių“… Taip — „Gyventi reikia mokėti: šitam tarnauja/ Raidės ir skaičiai, dėsniai ir pinigai./ Ne visi taip išmoksta gyventi, nors mokslas privalomas,/ O miršta kiekvienas iš atminties“. Be to, „Kiekvienas moka galvoti kaip nori, bet retas/ Taip daro, nes nori žinoti: kodėl?/ O žinant praeina pro šalį, kas eina,/ Ir pasaulis nesako, o klausia visus to paties“. Įdomus tas žmogaus gyvenimas — ir su pavasariu, ir su meile žmogui, ir su meile gyvenimui. Ir su uždegimu, pavyzdžiui: „Žmogui degti, ne smilkti, reikia,/ Ypač mūsų liepsningais laikais./ Te kiekvienas, ranką pridėjęs, sušunka:/ O! teliepsnoja širdis“.
Deja, išsilaisvinant pavasariui, tokiame gamtos tyrume vis dėlto ir šviesiame jos fone prasimuša daugybė tamsos atspalvių. Visais laikais taip buvo. Gana stipriai išlaikoma įtampa, subtilūs vidiniai virpesiai, ir žmogus, tarsi perkeldamas žemę ir dangų, nesijaučia tvirtai. Poeto Jonausko tai įstebėta, todėl ne viename posme būtent iškeliama žmogaus netikėta skausmo akimirka, neramių laikų abejonė, gyvenimo konfliktų scena, pavyzdžiui: „Nepakeisi žmogaus, kuris jau toksai, kokio reikia“, „O žmonės tolsta ir tolsta — jie vejasi savo ateitį“ ir panašiai.
Tegul pasaulyje ir pas mus, tegul savo šviesybe stiprėja pavasaris. „Kad atsirastų akys, būtina buvo šviesa,/ Kad suprastum, kas tai — šviesa, būtinos akys“,— tokie poeto Stasio Jonausko — apmąstyto gyvenimo žodžiai. Ir rašytojos Žemaitės — taip pat gyvenimo žodžiai. Ir mokslininkės Marijos Gimbutienės — gyvenimo žodžiai. Ir visi jie — turintys po saulę, kuri — į mūsų pasaulį atsigręžusi jų saule. Tebus šviesiau — tiesiog pavasaris. Akcentuokime gyvybę — ir „taip mums būtų lengviau gyventi“,— M.Gimbutienės pasakyta, iš dvasinių įžvalgų, su visais mūsų atgimimo simboliais.