Algimantas Savickis
Kursą teks kartoti
Ketvirtoje klasėje įsimylėjau. Mano širdį suvirpino baltapūkė, mėlynakė ukrainietė iš Kijevo Vasa Pilipenko. Ji gyveno Birutės gatvėje, per du namus nuo mūsiškio. Tėvelis buvo majoras, dirbo milicijoje, mama mokytojavo rusų vidurinėje mokykloje. Vasa, kaip ir aš, mokėsi ketvirtoje klasėje.
Pagalys mūsų ratuose: ji lankė pirmą pamainą, aš – antrą. Norėdamas matyti mergaitę, buvau priverstas praleidinėti pamokas. Kasdien, po pažastimi pasikišęs palaikį portfeliūkštį, skubėdavau į Simono Daukanto gatvę, į mokyklą. Tačiau klasės durų nepraverdavau, o pasileisdavau tolyn: pro kapines, Sedos gatve, užkopdavau į cerkvės kalvą ir vis žemyn, žemyn iki Birutės gatvės. Padaręs kokių dviejų kilometrų lanką, pasibelsdavau į Vasos buto duris.
Mergaitė dažniausiai manęs jau laukdavo kieme. Žaisdavome su kamuoliu, klasę, „nemcus“ – kada su ilgesne lazdele iš duobutės mesdavome trumpąją. Kai sušildavo orai, lėkdavome prie ežero, gaudydavome ešerį, irstydavomės valtele, maudydavomės. Valandų valandas tupėdavome ant tvoros ir kalbėdavomės.
Vasa per pavasario atostogas kartu su tėvais lankė senelę. Ji pasakojo apie Kijevą, gražuolį Dnieprą. Įsiminiau jos žodžius: „Kitą upės krantą vos galima įžiūrėti“. Aš buvau matęs tik dvi upes – Mastupį ir Durbino. Jas abi perbrisdavome. Ir žmonės, vežantys šieną, jas su arkliais pervažiuodavo. O kaip kijeviečiai į kitą Dniepro krantą perbrenda, upė tikriausiai gili? Išgirdusi šiuos žodžius, Vasa įtariai į mane pasižiūrėjo, o po to pasakė, kad yra tiltai. „Fašistai buvo juos susprogdinę, bet žmonės atstatė. Per tuos naujus tiltus ir važinėja“, – užbaigė ji.
Mano sielos kampelį užvaldė ji. Dabar mudu visur eidavome kartu: ją lydėdavau į choro repeticijas, į parduotuvę. Abu laukdavome savaitgalio, skubėdavome į vaikiškų filmų demonstravimą.
Kartą turguje mama sutiko mano mokytoją Vandą Banienę. Ji pasiteiravo: „Algiukas serga, kad nelanko mokyklos?“. „Kasdien bėga“, – atsakė gimdytoja.
Kitą dieną į mokyklą ėjau kartu su mama. Mokytoja atvertė dienyną ir su mama suskaičiavo: klasėje nebūta 26 dienas. „Mokytis liko savaitė… prasideda vasaros atostogos… neprisivys. Teks per vasarą mokytis. Rugpjūčio pabaigoje suorganizuosime Algiuko žinių patikrinimą“, – užbaigė V. Banienė.
Išlindo yla iš maišo. Šeima aptarinėjo mano elgesį. Viską papasakojau. Sesuo Nijolė: „Pažįstu ją… graži, simpatiška mergaitė“.
Senelis buvo dalykiškesnis: „Kunigu Algiukas nebus“. „Viešpatie, viešpatie“, – tačiau tai atsidūsėjau ne aš. Šis dejavimas išsiveržė iš močiutės krūtinės. Ji labai norėjo, kad „eičiau į kunigus“. Apsiverkė. „Reikia jam parinkti specialybę, tegul mokosi amato. Kijeve esu buvęs porą kartų. Tokių gražių miestų pasaulyje nedaug. Nemanau, kad Pilipenkos ilgai gyvens Telšiuose. Gal su jais kartu važiuosi?“ – pasiteiravo manęs šeimos galva.
Jo žodžiai buvo pranašiški. Kai liepos pradžioje nuėjau pas Vasą, ji pasakė: „Eime į sodelį. Senelei – insultas, mama jau ten. Rytoj važiuojame ir mudu su tėveliu. Čia mano naujas adresas“, – ir ištiesė skiautę popieriaus. „Tavąjį žinau. Kitą vasarą atvažiuosi į Kijevą. Parašysi, pasitiksiu stotyje. Atsisveikiname… leidžiu pabučiuoti į lūpas“, – pasakė Vasa ir prisiglaudė.
Mudviejų skruostais riedėjo ašaros. Drebėjome, virpėjo mūsų sielos…
Išvykus mergaitei, dienų nebeskaičiavau… Krūtinėje taip dreskia. Niekur nerandu vietos. Kas padės? „Sunku?“ – paklausė senelis. „Tik darbas padės užsimiršti“, – patarė jis.
Pjoviau ir skaldžiau malkas, ruošiau kurą žiemai. Dar pavasarį mama nupirko karvę. Kiekvieną rytą reikėdavo ją už trijų kilometrų nuvesti į ganyklą. Per pietus kaimynė Bronislava Valikonienė eidavo melžti savo karvės, pamelždavo ir mūsiškę, tempdavau pieną. Vakare gyvulį varydavau namo. Kaimynai, vaikydami kamuolį, vaipydavosi: „Piemeniu parsisamdei?“ Tačiau nesukau dėl to galvos – kokie ten motai, kaip tave pravardžiuoja. O kas piemenaus? Mama ir seneliai nuo ankstyvo ryto iki vakaro dirbo.
Vakare Smalą (taip vadinome karvę, nes buvo juoda) reikėjo pagirdyti, papildomai pašerti, nes ganykla buvo prasta. Su Nijole priraudavome maišą žolės, kai darže pakilo burokai – tempėme lapus.
Kas dvi-trys savaitės mane lankė laiškai iš Kijevo. Pirmajame be gražių žodžių, atsiuntė atvirutę su tiltais per Dnieprą. Savaitę vaikštinėjau laimingas, nejausdamas žemės po kojomis. Tačiau prabėgdavo diena, antra, trečia… užsitraukusi žaizda vėl atsiverdavo. Savijauta buvo baisi, lyg būčiau mašinos permuštas. Visi tai matė, ypač pergyveno mama.
Vartydamas Vasos atsiųstas atvirutes, nuotraukas, pagalvodavau: kokioje gražioje aplinkoje mergaitė gyvena. Kokią nuotrauką galiu nusiųsti jai? Aš prie karvės, aš meškerioju, gainioju kamuolį. Pasijutau vargšų vargšas. Man taip pagailo… savęs. Mane vis labiau slėgė ilgesys. Nė žingsnio nebegalėdavau žengti. Puldavau trobon ir… žiūrėdavau į jos nuotrauką… Mano Vasa! Truputį atlėgdavo širdis.
Per dieną tiek nusivarydavau, kad pagalvoti apie knygą nebuvo kada. Žinių patikrinimo neišlaikiau, likau kurso kartoti. Naujoji mokytoja gyveno gretimame name. Marija Paminična (taip ji visiems prisistatydavo, niekas jos pavardės nežinojo) buvo baigusi Varšuvos konservatoriją, Italijoje dainavo operoje (turėjo gražų sopraną).
Kartą savaitėje mokytoja pasakodavo apie Varšuvą, Krokuvą, Romą, Milaną ir kitus miestus, vietoves, kurias prieš karą lankė. Rodydavo nuotraukas, iškarpas iš laikraščių, žurnalų. Iš jos pirmą kartą išgirdau apie vynuoges.
Sutikęs buvusius klasiokus, o dabar… penktokus, pasiteiraudavau: kokia Lenkijos sostinė? Jie „kapodavo ausimis“. Ne ką buvo girdėję ir apie pačią Lenkiją. Tada „užlenkdavau“: mokytojos vadovaujami su klase buvome ekskursijoje Varšuvoje, plaukiojome garlaiviu, po Vyslą. Ne vienas iš jų būtų sutikęs su manim keistis vietomis.
Per tuos vienerius metus pasisėmiau žinių daugiau negu prieš tai prabėgusius ketverius. Ypač didelę pažangą padariau geografijoje, istorijoje (iš Marijos Paminičnos sužinojau, kad XVIII a. Lietuva ir Lenkija buvo viena valstybė), rusų kalboje ir muzikoje.
Mūsų klasės choras buvo geriausias mokykloje. Mano balsas šiaip sau, bet buvo vaikų, kurie turėjo Dievo dovaną. Vienas iš jų – Alfonsas Juška. Jis su mokytoja atlikdavo duetus. Į mūsų koncertus prisirinkdavo pilna mokyklos salė. Manau, kad klausytojus žavėdavo ne mūsų choro dainavimas, o A. Juškos kartu su mokytoja virtuoziškumas, Marijos Paminičnos atliekamos arijos iš operų. Mokytis buvo įdomu ir lengva. Jeigu ne… vis paširdžius kirbantis nerimas: kaip ji, kaip Vasa Kijeve?
Žmonės sako: „Ką išmoksi – to ant pečių nenešiosi“. Pravertė ir dainavimas. Jau mokiausi aviacijos mokykloje, grįžę po pietų, ant kareivinių sienos pamatėme plakatą: „Visi į klubą, į choro atranką!“. Prisidainuodavome rikiuotėje, todėl ant „viškų stovėti“ nelabai norėjome. Kaip įprasta sugužėjome į skaityklą. Vieni laikraščius skaito, kiti šaškėmis kertasi, treti – rašo laiškus. Čia ir pasirodė mūsų būrio vadas „starlėjus“ Ivanas Osinas. „Kodėl ne klube? Kas nepapulsite į chorą – kaltinkite save!“ – pasakė jis.
Iš 25 mūsų klasės kursantų į chorą patekome 21. Greitai sužinojome, ko taip „ardėsi“ būrio vadas. Po pietų grįždavome rikiuotėn.
Budintis mokykloje karininkas duodavo komandą: „Choristai – į klubą, į repeticiją, likusieji – velkasi vatinukus, kasime sniegą!“
Žinoma, jaukiau šiltame klube „kakarinę laidyti“, negu… kabinti kuo daugiau, mesti kuo toliau. Kartu su mumis klube sėdėdavo ir I. Osinas. Kitaip ir būti negalėjo, nes čia… repeticijoje visi jo kariai. Dažniausiai jis chorą lydėdavo ir į koncertus: į šefuojamą kolūkį, įmonę, kitas mokyklas ir karinius dalinius. Karininkas buvo perpratęs tarnybą.
Artėjant 1951-ųjų Kalėdoms, senelį pasiuntė į turgų ir prisakė parnešti žąsį. Jis parbogino naujut naujutėlaites švediškas „Poliar Nurmis“ pačiūžas (kaip žmogus jas ir išlaikė per karą?). Šeimynykščių veidai ištįso. „Senučiukė su kresnomis ištušys raugintų kopūstų, išvirs bulvių… Apsieisime be tos žąsies. Ar nematote, kad Algiukas it musę kandęs, neranda sau vietos. Jam reikia užsiėmimo“, – pasakė šeimos galva.
Tos pačiūžos man tarnavo dešimtmetį.
Tais metais teko atlaikyti dar vieną smūgį: mama sugalvojo keistis butais. Per visą vasarą su dvitraukiu pjūklu šinkydavome medžius, po to juos kapodavome, kol sukaupdavome malkų žiemai. Mamai tai įgriso. Savąjį su pečiais butą palikome, persikėlėme į naują, mūrinį namą su centriniu šildymu. Senajame name (Kęstučio g. 9) senelis padarė dėžutę laiškams, perkalbėjau su paštininke. Iš pradžių atrodė viskas gerai, vėliau – pradėjo dingti laiškai. Kol vieną dieną laiškų iš Kijevo nebegavau. Taip bėgo savaitės, mėnesiai… Nutrūko mano ryšys su Vasa.
Neprisimenu, kurioje klasėje mokinausi – septintoje ar aštuntoje, kai viršininkai Vilniuje sugalvojo sujungti klases (iki tol mokėmės skyrium – tik mergaitės arba tik berniukai). Negana to, mus dar ir suporavo: kiekviename suole – po mergaitę ir berniuką. Vienintelis klasėje atsisakiau sėdėti su mergaite. Kai auklėtoja pabandė spausti – pasakiau, kad tada iš viso neisiu į klasę. Mergaitė, su kuria turėjau sėdėti, apsiverkė. Matyt, tokiu elgesiu ją įžeidžiau.
Pasodino mane vieną į pirmą suolą kraštinėje eilėje. Tada gavau ir vardą – „vienuolis“. Mat ne tik su mergaite nesėdėjau, bet nėjau į šokius, nieko nelydėjau į namus. Vis prisimindavau Vasą. Mano stichija tapo sportas – lengvoji atletika ir „pilka nožna“. Matyt, neblogai sekėsi tą kamuolį varinėti, nes žaidžiau Klaipėdos srities moksleivių, vėliau – jaunimo futbolo rinktinėse. Mintyse ir šiandien dėkoju pirmiesiems savo treneriams Vytautui Giedraičiui ir Mindaugui Sabeckiui.
Žaidžiau futbolą ir tarnaudamas aviacijoje. Gyniau mokyklos, pulko, divizijos garbę.
Mokantis aviacijos mokykloje, kasmet rugpjūtį gaudavome atostogų, važiuodavome namo. Mano kurso draugai Tarasas Čeplenka ir Vasilis Pilipenka buvo iš Kijevo. Papasakojau apie savo problemas. Jie pažadėjo pasidomėti. „Pajungsiu savo seseris, jos ir akmenį iš Dniepro dugno ištrauks“, – pasakė Tarasas.
Dar niekada gyvenime taip nelaukiau rugsėjo. Grįžę kursiokai pasakė, kad visas tas kvartalas, kur gyveno Vasa – nugriautas. Ten užveistas Pergalės parkas. Jie varstė kelių įstaigų duris ir sužinojo, kad Pilipenkos išvyko iš Kijevo. Kur? Neaišku!
Kitą rugpjūtį pats į Kijevą nuvažiavau. Ir vėl nieko. Kreipiausi į Raudonąjį Kryžių. „Tokių nerasta“, – gavau atsakymą.
Buvo praėję daugiau kaip metai, kai Anapilin iškeliavo mano žmona Irutė. Tą kitą moterį sutikau Šiauliuose. Netekau amo: juk tai… Vasa! Smigtelėjo pasąmonėje. Nejaugi Dievas išklausė mano maldas… Baltapūkė, nedidukė, grakšti. Pasisveikinau su ja rusiškai.
„Nors esu žemaitė, bet moku ir lietuviškai“, – pasakė sutiktoji. Užsiminiau apie Kijevą… „Neteko būti Ukrainoje“, – pasakė ji.
Pradėjome susitikinėti, porą kartų nuvažiavome prie jūros, aplankėme estų klasiko Smulio gimtinę Muhu saloje, Taliną… Į įvairias ekskursijas važiuodavome beveik kas antrą savaitgalį. Sutikęs ją, atkutau, norėjosi kažką veikti, vėl plušėti sode.
Bėgo dienos… Jos parodė, kad Vasa ir naujoji draugė tik išore panašios. Meilė, meilė… tai tik žodžių skambesys. Nereikia kasdienių prisipažinimų. Ją turi jausti širdimi. Meilė – tai savotiškas savęs paneigimas, atsižadėjimas, atsidavimas kitam. Tai – savęs sunaikinimas. Būtina auka…
Mama liko našle 27-erių (fašistai antrąją karo dieną nužudė tėvelį) ir daugiau neištekėjo. „Kažin ar jis mylės mano vaikus?“ – sakydavo ji, kai piršdavo vyriškį. Ji aukojosi dėl mūsų – dviejų savo vaikų. Tai buvo meilė. O kai aukos nėra, tai geriau vienišųjų dalia. Jų laimė ir pasmerktumas – gyventi vienam su svajone.
