Telšių kraštas turtingas ne tik savo grožiu, ežerais, lankytinomis vietomis, bet išskirtinis ir žemaičių kalba, kuria čia ne tik bendraujama, bet ir kuriama. Ne kiekvienam aukštaičiui ar dzūkui suprantama, galbūt atrodanti kiek šiurkštoka, – žemaičiui ji mylima, išglostyta, išliūliuota… O kaipgi kitaip, juk aplink tiek daug žmonių, puoselėjančių savo protėvių tradicijas, kalbą… Viena tokių – pedagogė, poetė, kūrėja, visuomenininkė Irena Daubarienė.
Ernesta Dačkevičienė
„Esu gryniausia telšiškė, žemaitė. Mano mama – taip pat žemaitė, jos giminės šaknys – mūsų šeimai ypatingai brangioje Lauko Sodos žemėje. Na, o tėtis kilęs iš Molėtų, bet jau seniai irgi tapęs žemaičiu“, – pokalbį pradėjo Irena. Tėvų auklėjime, pasak moters, svarbią vietą užėmė pareigos jausmo, atsakingumo, darbštumo ugdymas. Vilniaus pedagoginiame universitete Irena Daubarienė įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę, vėliau Kauno technologijų universitete baigė viešojo administravimo studijas ir įgijo viešojo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį. „Nuo mokyklinių laikų itin domiuosi psichologija, tai jei kreditais virstų visos neformalios psichologijos studijos, tai būtų nemenkas kraitis… Džiugu, kad ši sritis ypatingai talkina kasdienoje“, – pasakojo pedagogė.
Paklausta, kada pradėjo kurti ir kas skatino tai daryti, moteris atsakė, jog nuo mažumės buvusi gyvas, smalsus, daug svajojantis vaikas. Kurį laiką gyveno kaime, kur supo labai daug natūralios gamtos kūrybos, – ja vis žavėjosi. „Kad kas būtų tiesiogiai skatinęs kurti, neprisimenu, tačiau, kai dabar pergalvoju, tai tokių gražių paraginimų: rudenį bėgti į sodą ir padėkoti obelėlėms už dovanotą derlių, pasiklausyti seniai nutikusių istorijų ar panašiai, būta iš abiejų mano babyčių.“
Minčių kūrybai, pasak Irenos, ji semiasi iš gyvenimo kasdienos apmąstymo, įsimąstymo, susimąstymo. Iš susitikimų su žmonėmis, iš gamtos. Tiesiog… Ima ir ateina mintys, kurias norisi užrašyti…
Su ankstyvąja kūryba Irena Daubarienė yra laimėjusi Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos organizuotame kūrybos konkurse, prieš keletą metų yra tapusi respublikinio žemaičių kūrybos konkurso ,,Koram žemaitėškā“ laureate. „Išties neseku jokių konkursų, jei kur patenku, tai atsitiktinai. Ne įvertinimai, o pati kūryba man svarbi, motyvuojanti…“, – sakė Irena Daubarienė.
Paklausta, ar reikalingas paskatinimas, kad galėtų kurti, moteris atsakė, jog kaskart gimstanti kūryba – tai savotiška jos kasdienio kelio refleksija, galimybė kūrybiškai fiksuoti prasmingas būties akimirkas. „Nelaukiu jokių paskatinimų, o tiesiog karts nuo karto pristoju ir išsirašau…“
Tikriausiai ne vienas telšiškis žino, kad Irena Daubarienė Žemaičių kaimo muziejuje kasmet organizuoja poezijos skaitymus. Paklausta, ar prisimena pirmąjį kartą, atsakė: „O taip. Puikiai prisimenu. Iš stipraus vidinio poreikio kūrybos žmonėms susitikti juos inicijavau. Tai buvo kone prieš dešimtį metų prie pat Masčio ežero, Žemaičių muziejaus ,,Alka“ papėdėje. Patys jautriausi prisiminimai, ypač apie žmones, kurių dalies jau tarp mūsų nebėra: tai ir poečių Adofinos Varnelienės, Genovaitės Milašauskaitės-Petrulienės ir Telšių fotometraštininko, ypatingo mano bičiulio, kuriam talkinau redaguojant 7 pastarąsias jo knygas, Mečislovo Šilinsko. Prisimenu šelmišką pavasario vėją, taip smarkiai šokdinusį mūsų mintis, o jau bijūnų kvapas, žydėjimas, ežero gaiva… Visa vientisas ansamblis… Per laiką šis renginys kiek kito, tačiau labai nuoširdžiai, aktyviai, geranoriškai su visu žemaitišku ,,tropnumu“ jį globoti ėmėsi nuostabioji Žemaičių muziejaus ,,Alka“ komanda (pirmiesiems skaitymams talkino Telšių kultūros centro žmonės), kasmet surasdama vis naujų spalvų, kūrėjų ir labai atsakingai pildanti muziejaus įkūrėjo poeto Prano Genio svajonę, kad muziejaus erdvės taptų ir kuriančių žmonių susitikimo vieta.“
Na, pats pačiausias įkvėpėjas nuo mokyklos laikų Irenai yra poetas Vytautas Mačernis. „Esu keliskart perskaičiusi ne tik jo kūrybą, bet ir tai, kas apie jį parašyta. Labai artima jo kūryboje sutinkama gimtos žemės, namų, žmonių ir giliausių vidinių pajautų, filosofinių apmąstymų dermė. Apskritai man artimi ir kiti poetai žemininkai: ypač Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys. Tas žemiškas tikrumas ir kartu giliausieji būties apmąstymai man iki begalybės artimi.“
Irena Daubarienė yra išleidusi 4 autorines knygas: ,,Ieškojimas žodžiui namų“ (2002), ,,Išeidamas į kelią pasiimk“ (2013), ,,Įsižiūrėjimai“ (2023), ,,Isiveiziejėmā“ – kartu su dukra Marija. Nemažai kūrybos yra ir bendraautorių leidiniuose, dalis eilėraščių, dalyvaujant kartu su latviais viename projekte, išversta į latvių kalbą. Visas autorines knygas poetė leido didele dalimi savo jėgomis (kūrybos skaitmeninimas, redagavimas, leidėjų paieška) ir visiškai savo lėšomis. „Su leidybiniais reikalais susitvarkiau be didesnių rūpesčių, nes knygų gimimą atsakingai planavau iš anksto. Tik žemaitiška knyga atsirado netikėtai, nes pirminė mintis buvo tokia, kad ji bus vienoje knygoje su lietuviška, tačiau pradėjusi rengti knygą leidybai, pamačiau, kad žemaitiškai kūrybai joje per ankšta ir taip gimė atskira knyga ,,Isiveiziejėmā“, į kurią bendraautore pakviečiau ir savo dukrą Mariją, kuri jau turėjo sukaupusi savo autorinės žemaitiškos kūrybos“, – apie knygų gimimą pasakojo poetė.
Paklausta, kodėl kurianti žemaitiškai, Irena atsakė, jog tai jau tapatumo, vidinės gelmės dalykai, šiandien tampantys dėkingumo protėviams, ypatingai babytei Jadvygai, dar mažutei perdavusiai jai žemaičių kalbą, misija… „Aš tiek daug šviesos, tikrumo patyriau iš labai paprastų žmonių, augdama Žemaitijos kaime, man tiek daug buvo skirta sutelkto laiko, klausantis įvairiausių pasakojimų, šnekučiuojantis, lankantis pas kaimynus, kad norisi, kiek galiu, pagarbiai grąžinti to apsčiai gauto gerumo ir juo dalintis. Kai kuriu žemaitiškai, man regis, kad protėviai mane labiausiai supranta… Mano kūryba simboliškai jiems lyg malda, – kalbėjo Irena ir pridūrė: – Ir apskritai, jau esu ne kartą kalbėdama minėjusi, kad rašymas lietuviškai ir žemaitiškai iš esmės skiriasi: lietuviškosios kūrybos yra visai kita sąranga, ji tokia tvarkingai surikiuota, lyg nuglostyta, o žemaitiškoji kūryba keliasi iš pačių giliausiųjų šaknų, ji tiek artima lyg namai ir kvepia lyg kasdienė duona…“
Nepamirškime, jog Irena Daubarienė ne tik poetė, bet ir pedagogė. Šį rugsėjį prasidėjo jau trisdešimtieji jos pedagoginiai metai… Tad paklausėme, kaip šis darbas ją gludino kaip žmogų ir menininkę. „Kuo toliau, tuo brandesnis ir dar atsakingesnis žvilgsnis krypsta į mokykloje augantį vaiką, jo ugdymosi sąlygas, galimybes. Šis darbas ypatingai ugdė ir tebeugdo kantrybę ir, žinoma, kūrybiškumą. Pedagogo kelyje nėra dviejų vienodų dienų. Kita vertus, jame ir daug pastovumo: ypač svarbu saugoti vertybinius svertus, laikytis moralinio imperatyvo, nes vaikai mokosi iš mūsų tiek šeimoje, tiek mokykloje. Džiaugiuosi, kad tai, ko būdama mokytoja mokiau savo mokinius, kokias vertybes jiems perdaviau, ir šiandien galiu patvirtinti, nes, kad ir kiek išbandymų teko patirti švietimo kelyje, tebetikiu tuo, apie ką jaunutė mokytoja kalbėjau su savo mokiniais.“
Svarbiausia, pasak poetės ir pedagogės, žmogui gyventi tikrume, atvirume pirmiausia pačiam sau, taikoje su supančiu pasauliu. Taip pat svarbu pamatyti, pastebėti nuostabias akimirkas kasdienoj, reflektuoti tai, kas vyksta… Įsiklausyti į save, į aplinką, ją stebėti… Sunkume nelikti vienam – ši žinutė Irenos kūryboje labai svarbi, dažna…
Esamiems ir būsimiems jos eilėraščių skaitytojams Irena linki sustoti, atsikvėpti ir susitikti pirmiausia save… „Man ne vienas skaitytojas yra sakęs, aš irgi taip galvoju, tik nemokėjau pasakyti… Arba paliudijęs, kaip mano kūryba atliepia jo mintis, išgyvenimus… Tai ir dalinkimės, tegul kūryba ar jos skaitymas būna kasdienė šviesa, įkvėpimas, tepadeda tiek džiaugsmo laike, tiek stingant vilties…“