Ilgametis Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos direktorius Robertas Ežerskis jau beveik 19 metų vadovauja švietimo įstaigai. Mokyklos vadovas tvirtina, kad iššūkių netrūksta, tačiau yra ir kuo pasidžiaugti: pradedant nuo gimnazijos techninio personalo, pagalbos mokiniui specialistų, mokytojų iki administracijos darbuotojų. Anot jo, tik visų grandžių sutelktu nuoširdžiu darbu gimnazija patiria sėkmę. „Taip pat džiaugiuosi esamais ir buvusiais mokiniais, jų pasiekimais. Per 33 gimnazijos gyvavimo metus į savarankiško gyvenimo kelią išleista labai daug mokinių, kurie užpildytų ne vieną futbolo aikštę“, − džiaugiasi švietimo įstaigos direktorius.
Justina Lukošienė
Kelias link pedagogo profesijos
R.Ežerskis gimė istorinių įvykių turtingame bei gražios gamtos apsuptame Renave, Mažeikių rajone. Ten baigė tuometę Renavo aštuonmetę mokyklą. Pasak jo, tuo metu kaimo mokyklose labai skatino rinktis žemdirbiškas profesijas, todėl išvyko mokytis į Klaipėdą, į Žemės ūkio technikumą. Pabaigus technikumą, keletą mėnesių pagal paskyrimą teko padirbėti kolūkyje mechaniku. Po to – tarnyba sovietinėje armijoje. „Kadangi technikumą baigiau su pagyrimu, pagal tuometę tvarką galėjau stoti į Žemės ūkio akademiją be konkurso. Matyt, darbas kolūkyje nesužavėjo, nes lengvata nepasinaudojau, o artimų žmonių paskatintas, nuėjau kitu keliu. Sėkmingai įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, nes studijuojant aukštosios mokyklos pavadinimas keitėsi keletą kartų. Studijas pradėjau 1988 m., o baigiau 1993 m., tad, būnant studentu, iš arti teko matyti, patirti Lietuvos nepriklausomybės atgimimą. Universiteto bendrabutis, kuriame gyvenau, buvo netoli LR Seimo, tad dažnai tekdavo budėti naktimis, saugant LR Seimą.
Ypač sukrėtė sausio 13-osios įvykiai, teko būti prie Televizijos bokšto kaip tik tuo metu, kai vyko bokšto šturmas“, − prisiminė gimnazijos direktorius, kuris studijų metais sukūrė šeimą. Jo žmona Kristina − taip pat mokytoja. „Pabaigęs studijas, įsidarbinau mokytoju Vilniaus Simono Stanevičiaus vidurinėje mokykloje. Ten dirbau 2 metus, po to likimas lėmė apsigyventi Telšiuose. Kaip tik tais metais atsidarė Telšių 8-oji vidurinė mokykla, reikėjo daug pedagogų, tad įsidarbinau mokytoju. Po to teko trumpai padirbėti mokytoju Buožėnų, Ryškėnų pagrindinėse mokyklose. Vadybinės patirties įgijau 2001 m. laimėjęs konkursą į Degaičių pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigas, kurias ėjau iki 2005 m. balandžio mėnesio“, − akcentavo pašnekovas.
Pesimistinės kalbos motyvavo siekti gimnazijos vadovo pareigų
Kadangi Degaičių pagrindinėje mokykloje mokinių mažėjo, R.Ežerskis jautė, jog priemiestyje esanti mokykla perspektyvų neturi, todėl po truputį domėjosi galimybe įsidarbinti bet kurioje miesto mokykloje. Kaip tik tuo metu Katalikiškoji gimnazija neturėjo vadovo, tad, paskatintas tuomečio švietimo skyriaus vedėjo Vytauto Kleivos bei padrąsintas Vyskupo Jono Borutos, pasiryžo dalyvauti konkurse į Telšių katalikiškosios gimnazijos direktoriaus pareigas. „Žinojau, kad nebus lengva, daug kas bandė atkalbėti, sakydami, jog gimnazija neturi ateities, tik laiko klausimas, kada bus uždaryta. Tos pesimistinės kalbos mane motyvavo dar labiau. Konkursas buvo sėkmingas, tad nuo 2005 m. balandžio 29 d. iki šiol einu gimnazijos direktoriaus pareigas“, − sakė švietimo įstaigos vadovas, pridūręs, kad nuo pat pirmos savo darbo dienos gimnazijoje pastebėjo, kad čia dirba mylintys vaikus, atsidavę savo profesijai mokytojai. „Dauguma mokytojų dirbo nuo pat gimnazijos įkūrimo, todėl jiems labai rūpėjo gimnazijos ateitis bei perspektyvos. Kolektyvas mane, kaip naują vadovą, priėmė draugiškai. Kadangi turėjau vadybinės patirties, kiek pamenu, pradžia nebuvo ypatingai sunki, nes visada jaučiau palaikymą tiek iš gimnazijos bendruomenės, tiek iš savivaldybės vadovų, tiek iš vyskupijos kurijos. Ypatingai daug palaikymo, patarimų sulaukiau iš prelato Juozo Šiurio, kuris tuo metu ėjo vyskupo generalvikaro pareigas“, − pasakojo gimnazijos direktorius.
Reikšmingi gimnazijos pokyčiai
Paklaustas, kokius pokyčius gimnazija išgyveno per jo vadovavimo metus, R.Ežerskis akcentavo, kad pirmas jo rimtesnis darbas, kuris buvo labai reikalingas gimnazijos išlikimui, tai įstaigos reorganizacija, iš biudžetinės įstaigos į viešąją įstaigą. Tai padaryti buvo būtina, norint įteisinti gimnazijos steigėjus: Telšių rajono savivaldybės administraciją bei Telšių vyskupijos kuriją. „Tokiu būdu gimnazija užsitikrino teisę būti ilgąja gimnazija. Po to sekė gimnazijos pastato išorės renovacija, kurios dėka pastatas iš išorės atrodo tvarkingai, apšiltinus sienas, sutaupoma pinigų šildymui, o šaltuoju metų laiku pastato viduje šilta ir jauku. Gimnazija tapo patrauklesnė išore bei vidumi. Daug teigiamų pokyčių atnešė 2017 m. į gimnaziją atvykę broliai saleziečiai, kurie užsiima gimnazijos mokinių sielovada, mokinių užimtumu. Vasaromis organizuoja ne tik mūsų gimnazijos, bet ir viso rajono dienines vasaros stovyklas. Na, o didžiausias pokytis – tai, kad gimnazija tapo viena patraukliausių mokyklų rajone, kurioje netelpa visi norintys mokytis mokiniai“, − dėstė straipsnio herojus, teigiantis, kad jo susikurta gimazijos vizija paprasta – tai šiuolaikiška, aprūpinta moderniomis mokymo priemonėmis, aukštus mokinių pasiekimus demonstruojanti, ugdanti kultūringus, veiklius bei atsakingus savo ir šalies ateities kūrėjus gimnazija. Anot jo, vizija atsispindi gimnazijos strateginiame bei veiklos planuose. Kad ji būtų įgyvendinta, svarbu įveiklinti visus gimnazijoje dirbančius asmenis: administraciją, klasių vadovus, mokytojus – šiuolaikinio mokymo(si) organizatorius, stiprinti pedagogų kolegialaus grįžtamojo ryšio praktikas, siekiant tobulinti šiuolaikinės pamokos vadybą bei mokinių individualios pažangos skatinimą. Be galo svarbus ryšys su mokinių tėvais.
Mokyklos bendruomenė puoselėja savo tradicijas
Turbūt nė viena mokykla negyvuotų be joje puoselėjamų tradicijų, todėl gimnazijos bendruomenė kasmet mini gimnazijos globėjo vyskupo Vincento Borisevičiaus gimimo, mirties dienas. Jau tapo tradicija vyresnių klasių mokinius nuvežti į Vilnių, į Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą, kur mokiniai susipažįsta su vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus kalėjimo sąlygomis. „Ta proga 6 klasių mokiniams rengiama viktorina apie vyskupą kankinį Vincentą Borisevičių, taip pat apie vyskupo gyvenimo faktus esame darę ne vieną konferenciją. Jau tradicija tapusios etnovakaronės, vykstančios kiekvieną rudenį. Jų metu prisimenami liaudiški papročiai, dainos, šokiai. Šiame renginyje dalyvauja ir kitų ugdymo įstaigų mokiniai. Didelis renginys – ketvirtų gimnazijos klasių šimtadienio šventė, kurią ruošia trečiokai gimnazistai. Gražios šventės – tai ketvirtokų gimnazistų paskutinis skambutis, atestatų įteikimas. Kasmet minime valstybines šventes. Kadangi gimnazija katalikiška, kiekvienais metais vyksta gavėnios, advento rekolekcijos“, – vardijo R.Ežerskis.
Netrūksta iššūkių
Kalbėdamas apie iššūkius, su kuriais šiandien susiduria švietimo įstaiga, vadovas paminėjo patalpų stoką. „Pradinių klasių mokiniai mokosi atskirose patalpose. Idealu būtų, jog visi mokiniai mokytųsi tose pačiose patalpose. Tačiau tai padaryti kol kas neįmanoma. Šiuo metu ši problema sprendžiama ir, mano giliu įsitikinimu, artimoje ateityje pradinių klasių mokiniai bei mokytojai turės geresnes sąlygas mokytis ir dirbti“, − neabejoja pašnekovas.
Vis tik iššūkių netrūksta ir šiandienėje švietimo sistemoje. Gimnazijos direktoriaus teigimu, labiausiai turbūt visus neramina visos šalies mastu, lyginant su kitomis šalimis, žema mokymo(si) kokybė, ypač tiksliųjų mokslų. „Pasitaiko atvejų, kada mokiniai tingi mokytis, o tingėjimą teisina neįdomiomis pamokomis. Savo ruožtu mokytojai yra priversti ,,verstis per galvas“, kad tik mokiniams būtų pamokos patrauklesnės, įdomesnės. Tokiu būdu nuvertinamas sunkus darbas, be kurio pasiekti aukštų mokymosi rezultatų neįmanoma. Kita problema – tai naujos kartos mokytojų trūkumas, nes patys gabiausi mokiniai mokytojo profesijos nesirenka. Dar kita problema – tai reformos švietimo sistemoje, kurios daugiau painioja negu sprendžia realius klausimus“, − pabrėžė švietimo įstaigos vadovas.
Kartų skirtumai ir dėl jų susijusios problemos
Kaip apibūdintų dabartinį jaunimą ir ar tas portretas labai skiriasi nuo jo kartos mokinių, R.Ežerskis atviravo, kad kartų skirtumai ir dėl skirtumų susijusios problemos, kartų nesusišnekėjimas atsiranda natūraliai. „Kiekviena nauja karta − tai kažkas naujo, kiekviena karta atsineša kažką savo ir senoji karta jų jau nebesupranta, tad viskas taip ir eina iš kartos į kartą. Jeigu imtume dabartinę jaunąją kartą arba jaunimą, tai pastebėtume, kad labai didelę įtaką šiai kartai turi technologijos, vien dėl jų skirtumas tarp kartų padidėja, o kartu atsiranda ir naujos problemos. Kuo sparčiau gyvename, kuo sparčiau į priekį žengia technologijos, tuo didesnis skirtumas tarp kartų ir kartu atsiranda naujų problemų toje kartoje, nes kiekviena naujovė įneša tiek savo privalumų, tiek ir trūkumų į mūsų gyvenimą ir sukuria tam tikrą ne tik teigiamą, bet ir neigiamą aplinką. Dalis mokytojų, tėvų dažniausiai dar priklauso sovietinių laikų kartoms, kurios turėjo autoriteto kompleksą, mažą savivertę, slopino savo jausmus. Bausmė buvo natūralus reiškinys. Ši karta nepripažįsta bausmės, netikrumo, yra labai autentiška ir atvira. Iš šios kartos galėtume pasimokyti, kaip susigrąžinti savivertės jausmą, pagarbą sau bei kitiems“, − konstatavo Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos direktorius.