Taip nutiko, kad kovo pabaigoje trejetas Žemaitijos sostinės gyventojų atsidūrė Europos Sąjungos sostinėje, Europos Komisijos biurokratiniame centre – Briuselyje. Atvyko jie į Europos Komisijos surengto jaunųjų vertėjų konkurso „Juvenes Translatores“ ceremoniją atsiimti prizo, kurį pelnė geriausias LR jaunasis vertėjas Telšių Žemaitės gimnazijos trečiaklasis Gantas Novilas Adomkus. Nugalėtoją lydėjo jo anglų kalbos mokytoja Elė Kakanauskienė bei mama Lina Žutautė.
Kostas Antanaitis
Žydinčios magnolijos ir pirmieji kartai
Kelionė į Palangą, iš ten lėktuvu į Kopenhagą, persėdimas ir galiausiai Briuselis. Pasak mokytojos Elės, kuri jau gerą mėnesį ieškojo pavasario požymių Žemaitijoje, „Briuselyje pagavom jį tiesiai už žydinčių plaukų“. Spindėjo magnolijos, narcizai, tulpės, pumpuravosi ir lapojosi medžiai. Tai iš karto pakylėjo nuotaiką. Projekto kuratorė lietuvė Žydrė Bakutytė, dirbanti Europos Komisijoje jau dvidešimtus metus, patarė važiuoti kur nors už Briuselio ribų, nes tik ten galima pajusti tikrąją Belgiją. Juk Briuselis yra daugiakultūrinis miestas, kuriame gyvena bei dirba žmonės iš visų dvidešimt septynių ES šalių, ir ne tik. Belgijos Briuselyje tėra tik trupiniai, kuriuos atvykėliams vėliau parodys Žydrė.
Karalienė Margaret, flamandai ir meilė šunims
Žydrei patarus, telšiškiai nuvyko į Mecheleną – tai jau belgiškas miestas. Kanalai, galingos katedros, aikštės, viduramžių architektūra gražiai dera su šiuolaikiniais pastatais. Ir dar flamandų kalba. Briuselyje daugiau kalbama prancūziškai, nors gali išgirsti visas ES kalbas. Dėl tos kalbos turistus reikėtų perspėti. Mat būtent belgai mano, jog jie yra tikrieji flamandai, nors olandų kalba iš esmės nieko nuo jų nesiskiria, nes tai yra ta pati tauta ir ta pati kalba. Flamandams sukilus prieš ispanų inkviziciją ir katalikų bažnyčią, dalis provincijų išliko katalikiškomis ir pateko Prancūzijos įtakon. Katalikams padėjo Prancūzijos kariuomenė, ir jie apsigynė nuo sukilėlių – protestantų. Šiaip jau miestas gražus – pasigėrėjęs viena aikšte, eini ir vėl patenki į kitą erdvę su dar gražesniais pastatais. Žydrė papasakojo apie karalienę Margaret, kuri gyveno Mechelene, tarp ano meto valdovų buvo gerbiama, nors moteriai, kurią viduramžiais katalikų bažnyčia kartais laikė padaru net sielos neturinčiu, tais laikais tapti gerbiama tikrai nebuvo paprasta. Belgija, beje, iki šiol tebėra karalystė ir ją valdo karalius. Belgai myli šunis, juos vedžiojasi tiek senjorai, tiek jaunimas. Kad ir turtingas miestas Briuselis, tačiau jame daugybė benamių, kurie būriais kuriasi nakvynei prie negyvenamų, statomų ar remontuojamų pastatų. Belgija lietinga šalis ir svarbu rasti pastogę. Įdomu tai, kad beveik kiekvienas benamis vedžiojasi su savimi šunį.
Dvidešimt septyni nugalėtojai ir lietuviškas solidarumas
Pirmoji diena baigėsi smagiu susitikimo vakarėliu viešbutyje – susirinko visų dvidešimt septynių ES valstybių nugalėtojai, jų mokytojai ir tėvai. Visi pažindinosi, kalbėjosi, domėjosi vieni kitais. Dauguma buvo iš sostinių mokyklų, telšiškiai irgi pasididžiavo, kad yra iš Žemaitijos sostinės. Gantui Novilui įteikta dovanėlė iš vertintojų – draugiškas laiškas ir knyga „Found in Translation“. Sunku buvo pajusti skirtumus – visus ES gyventojus sieja bendra kultūra. Kiek išsiskyrė Belgijos nugalėtoja, ji buvo musulmonė, atvyko lydima tėvo ir nieko nevalgė prie bendro stalo – mat buvo ramadanas ir jiems maistą į viešbučio kambarį atnešdavo naktį.
Antroji diena prasidėjo gražia jaunųjų vertėjų JUVENES TRANSLATORES konkurso nugalėtojų apdovanojimo ceremonija. Bene šeši nugalėtojai pasisakė viešai, kiekvienas savo gimtąja kalba. Ypač patiko švedo Ivaro pasisakymas, jis ragino visus mylėti savo kalbą, nes tik savo kalba stipriausiai galima išreikšti skausmą ar džiaugsmą. Telšiškius maloniai nustebino lietuvių, dirbančių Europos institucijose, dėmesys. Mūsų nugalėtojo pasveikinti atvyko Eglė, Arūnas, Julius – vertėjai, dirbantys Liuksemburge. Julius negailėjo pagyrų Gantui Novilui, sakydamas, kad šį kartą, renkant geriausią vertėją Lietuvoje, diskusijų nebuvo. Ganto vertimas buvo išskirtinis ir visi sutarė, kad jis geriausias (Julius Kondratas buvo vertinimo komisijos, kuri vertino LR moksleivių darbus, narys; Žydrė dirba vertimų direktorate Briuselyje ir nuo pirmos valandos globojo žemaičių grupelę bei Briuselyje dirbanti Ramunė Kandzežauskaitė). Prizus įteikė ir visus jaunuosius vertėjus pristatė Europos Komisijos generalinio vertimų direktorato direktorius Christos Ellinides.
Diena pasibaigė vakariene graikiško restorano rūsyje tarp vyno spintų. Restoranas gyvuoja Briuselyje gana seniai ir tradiciškai iš tėvo jį perima sūnus. Renginio dalyvius aptarnavo dabartinio savininko tėvas ir gražiai pasakojo apie kiekvieną patiekalą. Patiekalai buvo graikiški. Savininkas yra senas vertėjos Žydrės pažįstamas, tad noriai padeda jai renginių metu.
Vertėjo „duona“ ir Briuselio įdomybės
Paskutinė diena Briuselyje prasidėjo DGT G-12 pastate, kur dirba dalis Europos Komisijos vertėjų. Gantas Novilas paragavo „vertėjo duonos“ kartu su vertėja Ramune. Vertėjo darbas Briuselyje nelengvas ir gana varginantis. Daugiausia reikia versti visokius teisinius ir politinius dokumentus, kur reikalaujama absoliutaus tikslumo. Jokių interpretacijų. Ramunė parodė ir Gantas jai prižiūrint išvertė vieną tekstą. Pasak Ramunės, jaunimas dirbti vertėjais Briuselyje pernelyg nesiveržia. Jaunam žmogui tai nuobodus, rutininis darbas, o ir atlyginimas ne toks jau ir didelis. Labai vargina budėjimai ištisą parą su telefonu rankoje – visada turi būti kas nors pasiruošęs, jei prireiks, išversti kokį svarbų tekstą.
Po užsiėmimo projekto kuratorė Žydrė pasisiūlė vesti ekskursiją ir parodyti įdomybes, kurias pati atrado per dvidešimtį gyvenimo metų. Elė savo ruožtu pakvietė ją apsilankyti Žemaitijos sostinėje ir taip pat prižadėjo vesti ekskursiją. Tai buvo trumpas, bet labai geras ir įdomus turas po vietas, kurių oficialūs gidai nežino. Žydrė tų vietikių tikrai turi nemažai pririnkusi. Bokštas, prisispaudęs prie viešbučio, buvęs miesto gynybinės sienos dalis. Namas visas dekoruotas bananų freskomis, nes vienas vyrukas kažkada seniai sumanė prasigyventi iš bananų prekybos, šuns, kuris sisioja ant stulpo skulptūra, turgus po stogu su girdykla arkliams, prie bažnyčios prilipdyti namukai, krautuvininko namas, kur prekes pardavinėjo per langą, Grand place, kur turtingi pirkliai prisistatė prašmatnių prekybos namų, kad net karalius pavydėjo. Ir daugybė kitų dalykų. Beje, tą dieną oras tapo „belgišku“ ir pradėjo lyti. Briuselyje, kaip sake Žydrė, lyja gana dažnai.
Paskutinė ekskursija ir dar kai kurie pastebėjimai
Atsisveikinę su Žydre ir kitais dalyviais, žemaičiai dar turėjo laisvą vakarą. Nors ir lyjant belgiškam įkyriam lietui, nuvažiavo į Briugę. Pasak Elės, ten pamiršo lietų, nes tas miestas, kaip viduramžiais – namai vienas už kitą gražesni, o ir šiuolaikiniai akcentai puikiai dera, negadina pastatų. Pasak Elės, nebuvo gaila trisdešimt keturių eurų už traukinio bilietą ir nebekeikė belgiško oro, nes buvo įdomu.
Na, apie Belgijos įdomybes galima būtų pasakoti daug. Bet verta paminėti dar du akcentus. Briuselyje neįsivaizduojamos transporto spūstys – mašinos važiuoja tiesiog sugludusios, kartais kelių centimetrų atstumu viena nuo kitos. Keista, bet nei nulaužtų veidrodėlių, nei įbrėžimų pamatyti neteko… Ten vairuotojai turi būti tikrai belgiškai kantrūs (belgai garsėja kaip kantriausia tauta Europoje – kantresnė net už žemaičius) ir labai subtilūs. Galbūt todėl ten labai populiarūs dviračiai – ne tik Briuselyje, bet ir Mechelene ir Briugėje jų buvo daugybė. Prie dviračių labai išmaniai įtaisomi vežimėliai vaikams ar šunims.
Svarbiausia dovana
Gantas Novilas parsivežė į Žemaitiją diplomą ir atminimo prizą – skaidrų stiklo kvadratą. Bet svarbiausia dovana, aišku, buvo kelionė, kurios visas išlaidas apmokėjo konkurso organizatoriai. Ir daugybė nekasdieniškų įspūdžių. Suvokti, kad Žemaitija nuostabiausia pasaulio šalis yra gerai, bet kad tuo įsitikintum, pabuvoti kitur irgi reikia.
Leave a Reply