Kaip sako poetas M.Martinaitis, „Bėk eilute,/ lapas po lapo,/ o pabėgus — dar palūkėki“… Taigi toks būtų ne tik laiko, bet, apskritai, visų šių dienų skubos gyvenimo truktelėjimas. Viskas lekia, viskas mainosi — akimirka, o metų jau nelikę. Ir vis dėlto 2019 metai itin jautriai sujudino Žemaitijos pasaulį, į jį stipriai įtraukė ir rašytoją kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą (1869-1933). Suprantama, jog su jo gyvenimu ir kūryba visi esame susitikę dar mokyklos suole, bet tikrasis Vaižgantas ateina pamažu, tik sąmoningai jį įsileidus. Būtent tokią progą turėjome, rašytojo 150-ies gimimo metų sukaktį paminėjome — ir skaitėme.
Ieva Sigita Naglienė
Pats rašytojas Vaižgantas mėgo sakyti: „Parodyk savo knygyną — aš pasakysiu, kas tu esi“ (1899). O tuo laiku jis juk gyveno Mosėdyje! Jo paties knygų sąraše buvo registruota 433 knygos, didesnė dalis iš Mosėdžio vertimų laikotarpio. Ir pats Vaižgantas netilpo vienoje kurioje nors veikloje: organizacinis darbas, kunigavimas, bendravimai, publicistika, vertimai, paties grožinių kūrinių rašymas. Būtent gyvendamas Žemaičiuose jis ir pradėjo savo kūrybinius vaizdelius, pavyzdžiui, Mosėdyje originalūs sukurti vaizdeliai „Nepadėjus nėr ko kasti“, alegorija „Dėdė lapę nušovė“ (1896). Jie paskelbti „Tėvynės sarge“. Manė atsidėsiąs literatūrai. Išraiškinga vietovės tarmė, akmenuotos žemės paliko ryškų pėdsaką jo biografijoje. Čia brendo žvilgsnis į ateitį. Ypač Vaižgantas vertino žmones, išgyveno jų patirtis, pats susidūrė su to meto valdžios prievarta, rėmė knygnešius. Visi tie išgyvenimai suguls į „Pragiedrulių“ „Gondingos krašto“ lobius bei kitų jo kūrinių erdves — vietos žmonės taps veikėjų prototipais, o realūs įvykiai persipins siužetinėse situacijose. Asmenybės įžvalgos, autoriaus kunigo žmoniškumas — traukte traukė ir jaunus, ir vyresnius. Vaižgantas buvo regintis gyvenimą. Be galo darbštus, ieškantis ryšio su kiekvienu žmogumi. Atsidūręs Kuliuose vos 28 metų, toli nuo kultūros centrų, jis pats skleidė kultūrą. Sykiu su vietos inteligentija nešė šviesą, bendradarbiavo su pasauliečiais inteligentais, domėjosi kalbos reikalais, rašė straipsnius. Labai plačiai žvelgė į visus kultūrinius barus, pavyzdžiui, netgi prisidėjo prie lietuviškos ekspozicijos Paryžiaus pasaulinėje parodoje, pasiuntė komitetui knygų ir rankraščių (1901). Gyvendamas Kuliuose, draugavo ir su kunigaikščiu Oginskiu, skleidė lietuvybę. Vaižganto dėka užsimezgė bičiulystė su teatro žmonėmis — 1899 metais pirmasis lietuviškas spektaklis Keturakio „Amerika pirtyje“ parodytas ne tik Palangoje, bet ir Kuliuose! Vaižgantas sekė jaunųjų kūrybą, pavyzdžiui, Šatrijos Raganos pirmuosius kūrybinius bandymus, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę netgi paruošė stoti į Šiaulių gimnaziją. Jis buvo ir literatūrinis konsultantas, mokytojas. Netgi kiek vėliau pasiuntė S.Kymantaitės pirmąjį kūrinį į Peterburgo „Lietuvių laikraštį“ (1905). Visa tai galima po kruopelę susirankioti ir iš paties Vaižganto raštų, ir iš vertintojų apmąstymų — unikali jauno žmogaus veiklos istorija. Yra ir Kuliuose sukurtas Vaižganto pastebėjimų vaizdelis. Tiesa, vienintelis — „Negryna sąžinė“, bet likę užrašai, medžiaga — išgyvenimų šaltinis, kūrybos penas. Kuliai — svarstymų ir paieškų vieta, kultūrinių pranašumų apmąstymai, džiaugsmas, matant gabius žmones, suvokiant jų vertę.
Turbūt ne vienas paregėjote ir informaciniuose šaltiniuose, kaip Plungė šventė (jau praėjusiais metais!) Vaižganto gimtadienį. Įdomios eitynės su knyga. Plungiškiai skaitė Vaižgantą, ir mokytojos, ir jų mokiniai gimnazistai išėjo į gatves su Vaižgantu ir jo skaitiniais. Gyva eisena, gyvas žodis. Kitokia pamoka. Atmintis. Metai su Vaižgantu. Didelė asmenybė, veržli — tokia atvira erdvė jaunystei. Paskui tokius eina kiti — ir ėjo, ir eina. Regis, visų matomas — rašytojas žmogus, esantis su tais, kurie paprasti, maži, gyvenimo sunkumų varginti žmonės… „Darbais vainikuotas aš pats su savim štai tyliu,/ lyg būčiau ateivis nežinomų niekam šalių“ — poeto M.Martinaičio žodžiai, ne Vaižgantui skirti, bet… tiktų?
Metai — skaitymai, iš naujo atrasti jo deimančiukai — Vaižganto žmonės. O gal ir pats Vaižgantas kitaip pamatytas? Metai daro savo — ir gyvenimo, ir samprotavimų. Itin įsimena rašytojo kunigo žmogiškumas, trykštanti energija, pamatymas ir pajautimas, darbštumas — alinantis. Kaip sakoma poeto M.Martinaičio viename eilėraščių, dirbo, „kas dieną/ viršydamas savo darbą“… Veržte veržiasi didybė — tokia ir poeto V.Stulpino nuomonė. Nepaprastai jaudina profesorės dr. Romos Bončkutės žodžiai (straipsnis „Vaižganto Žemaitija“, 2019), jos mintys apie rašytojo kunigo sėkmingas ištakas — motiną Barborą Baltuškaitę-Tumienę (1824-1889): „Žmogus savo asmenybės pagrindus sukuria iki penkerių metų. Vėliau ant tų tvirtų arba netvarių likusį gyvenimą stato asmenybės karkasą. Žinoma, kad šiuo laikotarpiu didžiausia atsakomybė tenka motinai ir palaikyti harmoningus santykius su artimaisais, steigti jaukią, estetišką namų erdvę. Vaikai iš motinų gauna kalbos ir jų žodžiais pradeda kalbėti, jų daineles niūniuoja. (…) Vaižganto mama tam tikra prasme „kalta“, kad jis ilgai užtruko Žemaitijoje, ją pamėgo“. Vaižgantas, iš namų išsinešęs gebėjimą jausti gamtą, mylėti kitą, atsidūręs Žemaitijoje, pajuto to krašto žmogų ir atmintį. Meilė ir pasididžiavimas savo kraštu — atspirties taškai. Nuolat judinamas iš vienos vietos į kitą, kilnojamas už darbus vardan savo krašto, vardan žmogaus šviesos, persekiojamas, tremiamas į vis atokesnes nuošales, Vaižgantas neprarado meilės žmogui ir žemei. Būtent Žemaitijoje, kaip teigia prof. R.Bončkutė, Vaižgantas išgrynino savojo veikimo kryptis, ėmė rašyti.
Ilgi pasiskaitymai — ir paties Vaižganto tomų daug — tikri asmenybės šaltiniai, nepakartojamos akimirkos su jo veikėjais. Įdomi medžiaga sugulė. Bendrauta su Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos pavaduotoja V.Urnikiene ir direktore J.Sutkute (jų parašytas projektinis darbas), skaityta paskaita apie Vaižganto gyvenimą Žemaičiuose, pristatyta bibliotekoje veikusi paroda apie Vaižgantą, susitikta su „Ateities“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininke L.Dijokiene, bibliotekininke V.Kuziene ir septintokais — ne tik žodžio sklaida ar edukacinis darbas. Ne, tai išskirtinės akimirkos su knyga, tai išgyvenimai, kai laiko nebejauti, kai esi su žmonėmis. Ir vėl norisi stvertis poeto M.Martinaičio išminties: „Šypsokis lengvai, kol sunku — kas bus, kai bus lengva (…) Painų gyvenimą šnabžda lietus man už lango,/ ar tyliai tėvynės žodžius tu sakai man per lietų?“
Ir dar — spektaklis, Telšiuose, Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklis apie Vaižgantą — „Vaižgantas“ pagal K.Ostrausko pjesę. Režisierius D.Žilinskas — sykiu tai ir bendras kūrybinis — projektinis darbas, Telšių Teatro ir Bibliotekos veikla, paminint J.Tumo-Vaižganto 150-ąsias gimimo metines. Ne vienas jau jį bus ir regėję, ir įsidėmėję — J.Tumas-Vaižgantas sukosi pačiame įvykių sūkuryje. Sąžiningas, garbingas, spontaniškas, jausmingas ir žmogiškas. Ryški individualybė. Savitas požiūris į gyvenimą, į tikėjimą ir tarnystę. Tiesiog Asmenybė, atsimenanti ir vertinanti. Lyderis, kaip dabar sakoma. Ir visi pasakytų — žinau, žinau Vaižgantą! Taip ir turi būti.
Ir dar — ne viskas čia, jo gyvenimo laikų Žemaitijoje suminėta, ne. Vaižganto būta, kaip jis sako, apie trylika metų. Toks jo paskaičiavimas — tokia nuveiktų darbų istorija. Tik dabar jau tų metelių būtų mažiau skaičiuojama. Juk nebe taip, kur Vaižganto gyventa vietovė matuojama — kitokie riboženkliai. Pasikeitė Žemaitijos ir žemaičių gyvenimo ribos. Kai kurios vietos, būtos istorinės erdvės jau iš Žemaitijos „pabėgusios“. Bet apie visa tai galima ir patiems pasiskaityti ir lengvai susirasti, juk internetas visagalis. Ir vis dėlto norisi vieną kitą mintį iškrapštyti iš Vaižganto „Pragiedrulių“ (1969) teksto. Juk ten autentiškos paties rašytojo savikaupos ir sklaidos valandos — jo gyvenimo deimančiukai. Tai mūsų kalbos grožis. Tai mūsų gyvenimas, kur „Ilga, smarki žiema ir ūmus Pavasario polaidis“. (Tikėkime, kad ir šiemet taip dar bus!). O kas dar? Ir patys įvairiausi atliepimai apie žmones, ir jų patirtis, pavyzdžiui: „Kartais, nėr ko veikiant, ūmai pašoksta pyktis. Visas šalies oras darė tam tikrą ir jos Piliečių ūpą“, „Užgęsta ir Piliečių akys, palaidojus saulės viltį“, „Gamta verčia Piliečius pradėti visai kitaip ūkininkauti“, „Pakulinis tai žmogus! Pakulinis žmogus! Kas kaip nori, taip gali jį aplink savo pirštą apsivynioti; destis, išnaudoti“, „Perkaręs, darbo nedirbsi“ ir pan. O kraštovaizdis? Įspūdingas: Gintautas visus „Žemaičius buvo išvažinėjęs ir išvaikščiojęs, palei gražiąsias Dubysos, Babrungo, Minijos, Mituvos, Bartos, Erlios upes, aplink didžiausius Girininkų, Kurtuvėnų, Šatrijos, Kražių Medžiolės kalnus, Žarėnų „Šveicariją“ — ir vietovardžiai, Jo pažinti — iki mūsų išlikę! Regis, ir tie žemių vaizdiniai vis dar tokie gyvi ir į 2019 metų paminėjimus per Vaižgantą dar sykį įšokę į mūsų atmintį? Tik ar visi? Toks gyvenimas — eini ir prieini. O juk 2019 metai buvo ir Vietovardžių paminos metai…
O kaip nepaminėsi paminklo Vaižgantui ir jo šuneliui Kaukui — būtina! Gal nuo to ir reikėjo pradėti, kaip pastebės poetas V.Stulpinas?.. Gal. Taip, paminklas stovi Kaune, prie Nemuno, prie Vytauto bažnyčios. Toks jaukus, anot mūsų poeto kraštiečio Vytauto S. Ir pralėkė metai — skaitymai, susitikimai, bendrystės, gyvenimas, kuris kūrė savas eilutes. „Bėki, eilute,/ galan gyvenimo,/ galan gyvenimo —/ per visą knygą“ (M.Martinaitis). Arba — tiesiog bėki taip, kad būtų ir dėl ko bėgti, ir kam tą bėgimą palikti. Arba — gero skaitymo, prasmingo savo Vaižganto. Kaip Jis mėgo sakyti „Sudiev tik tam kartui!“