Slaptas darbinių ginklas
Kas per dyvai, nutikimai, auga kaip ant mielių Telšių kunigaikštijos darbinių gretos. Raudonosios roželės net pajuodo iš pavydo: žiū, šast anas, šast kitas į Z.Enkos Telšių karietų parkui įkištą turistinį diližaną. Tas dabar kursuoja iš visų kaimų kaimelių į Telšius prie darbinių būstinės. „O dar sako: investicija neatsipirks. Varguoliai, ką anie išmano“,— kikena Z.Enka. A.Domas bando iškvost, kokiu magnetu į savo partiją darbiniai žmogelius pritempia. Z.Enka tyli. Nesakys karinės paslapties ir nepaklos A.Domui po nosimi strateginių planų.
Paslaptys tam ir sutvertos, kad jas kas išknistų. Slaptą darbinių išmislą nužiūrėjo ant šakos tupėdamas Batuotas Katinas ir iškniaukė Telšių pasakoriams. Anie ėmė viską ir suguldė į šią žavią pasakaitę apie ūmai užplūdusią Telšių kunigaikštiją meilę Vyktaro agurkams ir dešroms.
Taigi meistravo kaži ką darbinių Fizikas — vyriausiojo valdoviuko Muzikanto pavaduotojas. Meistravo, narstė, sudūrinėjo, ardė, vėl lipdė Fizikas prietaisą, nuo visų pasislėpdamas. Ir štai kartą visi Upokšnių kaimo šunys, katinai, netgi arkliai ir karvės kaip patrakę nurūko į Fiziko ūkį. Anas išsigando, išjungė prietaisą. Gyvulėliai nukurnėjo namolio. Apsidžiaugė Fizikas: prietaisas veikia, išmėgintas ant gyvulėlių kailio. Laikas žmogeliams. Pristatė savo išradimą Fizikas darbiniams. Z.Enka krapštosi nosį: „E, sakai, čia tas… kaip anas?“. „Psichoelektromagnetinis ginklas informacinių laukų kontūruose“,— išpyškino Fizikas. Anglius tampo švarko sagą: „Nu, nors nė velnio neraukiu, ale su kuo kariausim?“. Fizikas — taikus žmogelis, kariaut nė su kuo nenori. Reik bičams rodyt, kaip tas prietaisas veikia. Tėškė ant stalo Vyktaro agurkų trilitrį. Nukreipė vieną spindulį į jį, o kitą… į ką? Žiū pro langą: ogi tvarkdarė Daivutė straksi. Nušvilpė prietaiso spindulys tiesiai į jos tarpuakį. Daivutė sunerimo, sukosi sukosi vietoj kaip „vilkiukas“ ir nurūko krautuvėn. Veizi darbiniai, kas čia bus. Išniro Daivutė iš krautuvės su agurkų litriniu. Kad lupa iš jo, kad kemša burnon agurkus lyg pilve nuo anų seimelio rinkimų nieko neturėjus. „Nu, pagavot, ką gali mano ginklas. Vienas spindulys, taip sakant, į fizinį asmenį, kitas — į kokį objektą. Ale čia dar ne viskas“,— porina Fizikas. Dar vienas spindulys smigo į Daivutės tarpuakį, o kitas pervėrė kiaurai darbinių būstinės iškabą. Ir ką manot? Grauždama agurką atlėkė Daivutė, prašosi darbinių partijon. „Nu, tai tą, kaip aną, nu, Šnobelio premiją tau“,— iš nuostabos Z.Enkai vos liežuvis mazgan susirišo. „Ne Šnobelio, o Nobelio“,— pataisė šiaip ne taip amą atgavęs Anglius.
Kad jau šitaip, reik gausint darbinių gretas. Kita auka tapo vėlgi tvarkdarė — Aušrytė. „Bepigu anoms buvo susukt smegenis, reik ko rimtesnio“,— žvalgosi Fizikas. Kaip sykis skrido pasiklydusi kregždutė Vilmutė Veidmainė. Negi pasakot? Nugi, vos netėškėsi į darbinių būstinės langą. Čirškia: nei velniui šakė, nei Dievuliui žvakė tos pasiklydusios kregždutės. Nori krist Vyktaro glėbin. „Kaži kaip atrodys, gi veržeis karalystės senato rinkimuose nuo pasiklydusių kregždučių senatoriaus portfelį gaut. Ką žmoneliai pamanys?“,— abejoja Anglius. Vilmutė Veidmainė susiraukė. Skiedžia, neva ją prigavo kregždutė Geruolis. Sakė: už tą klapatą senato rinkimuose duos bulvių maišą, dvi lašinių paltis ir siūlų pirštinėms. Ale išdūrė aštriu kregždutės snapu. „Je, reik dar ko stipresnio“,— nerimsta Z.Enka. Visi krato pažįstamus galvose: į ką spinduliu šaut? Pasigriebė Anglius nuo stalo virtą kiaušinį ir ūmai akyse prašvito. Nulėkė spindulys tiesiai į Degučių kaimą. Taip taip, mieli žmoneliai, pataikė tiesiai į Vitutę. Tą pačią, katra Viščiūno vištų armijai prieš snapus Telšių vartus užtrenkė.
„Kaži, ar toli tas spindulys lekia?“,— smalsauja Anglius. Ką čia tokį užjūriuose nutvėrus, užklupus? Dingt — ogi tolimoj magmos skrepliais besitaškančioj saloj K.Aubriukas silkes skuta. Paleido spindulį. Apsėdo K.Aubriuką nenumaldomas noras pakramtyt Vyktaro agurkų ir dešros. Spyriojosi, ale, neištvėrė: tėškė islandui galvon silkės uodegą ir spruko į laivą. O darbiniai šaudė spinduliais Fiziko prietaisu nė nebesitaikydami. Šniūrais nutįso eilės prie darbinių būstinės. Trina rankomis darbiniai: Telšių kunigaikštijos seimelinukų mandatai jau kaip ir kišenėse.
Visi prietaisai ir aparatai, taip sakant, sukelia nepageidaujamą efektą. Prabudo gūdžią naktį žmogelis — naujagimis darbinis. Ir vaidenasi jam, kad Vyktaras moja, kviečia. Girdi Vyktaro balsą: „Eikš, varguoli, atseikėsiu pačiam milijoną. Kas man tas milijonas? Kaip tau vienas auksinas…“. Šmurkšt žmogelis į kelnes, strykt ant arklio ir pasileido į Kėdainių kunigaikštystę. Pašiurpo Žemaitija ir Lietuva: visais vieškeliais ir šunkeliais veržiasi žmogeliai pas Vyktarą atsiimt pasivaidenusių milijonų…