Raudonųjų roželių paradas turguje
Rinkimai, broliukai ir sesikės, ne šuniui kaulą graužt. Rinkimai — pasakų sekimas prisirpusiems žmogeliams, bo bernai ir mergos neina balsuot. Per rinkimus, vargdienėliai mano, vilkai stenėdami, tratėdami, dantimis kalendami į avinėlių kailius susirietę lenda, kalviui leidžia kūju ant priekalo liežuvius patalžyt, įkaitusiomis žnyplėmis nagus ir iltis patrumpint. Tik tuomet plėšrūnai patraukia mums smegenis skystint, kad vietoje avelių batviniais sotinsis.
Nu, nusišveitė raudonosios roželės batus, išsiprosijo sijonus, kelnes, pusvalandį pamiklino liežuvius ir skrendančių žąsų trikampiu susirikiavę patraukė Telšių turgun. Atėjo ir suriko: „Štai mes, darni komanda, dirbsim, kad niekam nesinorėtų išvykt, o išvykusiems norėtųsi sugrįžt!“. Spokso sutrikę žmogeliai: čia kas per cirkas? Nugi, ne. Rimti dėdės ir tetos turgų užgriuvo. Laižosi turgininkai, glėbiais vožia ant stalų ir grindinio prekes: bus pelno, bagota publika nors kartą užklydo. Ale žiūri visi: atridena maršalkiukas Husaras su pilkuoju kardinolu A.Domu tropnią bačką. Pastatė. Stypt šalia jos tokia mergaičiukė, skaisti kaip dangaus žydrynė. Dėbtelėjo turgininkai į savo prekių krūvas, susuko piktai nosis, bo suprato: ne pirkt , o spektakliuką rodyt ta publika atgriuvo. Kai taip, nusišveitė turgininkai dantimis liežuvius: bent įgels.
Nu, lengvai stryktelėjo ant bačkos vyriausiasis valdoviukas Muzikantas. Mergaičiukė ryžtingu, skambiu balsu iškilmingai pragydo: „Štai jūsų angelas sargas, Didis Žmogus. Nėr kito tokio žemaičių žemė regėjus, nebent karžygį Džiugą, ale ir tas jam tik iki pažasties. Žemai lenkiasi jaunas ir senas raudonųjų roželių kilnumo, dorumo Didžiam Koncentratui, visoj kunigaikštijoj be galo, be krašto mylimam Muzikantui. Tai lyderis, mažuoju piršteliu iškeliantis už Barstyčių akmenį sunkesnius tikslus kitiems, ir dar parodantis kryptį, kuria žengt jų parsitempt. Jis visą širdį investavo į jūsų gerovę“.
„Tai dabar kaip ir be širdies?“ — tarsi rožės spyglys dūrė susirietusios močiutės klausimėlis. „Te kam tokio reik?“ — kikendama antrino kita. „Je, parodė kryptį, jau mano anūkai paskui savo tėvus išdūmė norvegams trobų statyt“, — sugriežė dantimis kalvis.
Nu, po Muzikanto Husaras su A.Domu užkėlė ant bačkos Vilę Prokuratorę. Mergaičiukė gieda: „Štai ryškiausia kunigaikštijos moteris, neprilygt jai nei saulei, nei žvaigždėms…“ „Apakau…“ — sulemeno arklininkas. Kikena žmogeliai, ale mergaičiukė nepasimeta, trata: „Ši Didi Moteris virtuoziškai groja žmonių gyvenimus gerinančiu instrumentu“. „Nu vo, jau kaip ir kapela: Muzikantas, Vilė, reik dar barabančiko“, — švystelėjo puodžius. „Je, reik dar vieno, tegu pagrajija, gal man už grašį kepėjas vietoj vienos dvi duonos riekes duos“, — išbėrė apsiblaususią viltį skalbėja.
Nu, užlipo ant bačkos pilkasis kardinolas A.Domas. Tiesus kaip stulpas dėbso į žmogelius. Vaidenasi jam aniuolėlio sparneliai, tuoj tuo pakils aukštai virš visų ir išmatuos nedorybes rūsčiu it Perkūno žvilgsniu. Mergaičiukė apsilaižė lūpas ir pragydo: „Tai Didis Žmogus Didele Širdimi…“ Ir kad nusižvengs klumpininkas: „Nuje, didele, kaip Kumpnosio bobos…“ Ale gavo iš Kumpnosienės kočėlu per sprandą. Klega žmogeliai: smagiau veizėt kaip klumpininkas su Kumpnosiene pešasi. Atlapsėjo žandaras, išskyrė. Mergaičiukė suokia: „A.Domas visada parodys gyvenimo kryptį ir savo užnugariu užstos vėją silpnesniam“. Negi ieškos turgininkai žodžio kišenėje? Išniro iš minios moterėlė: „Nugi, karčiamoj parodei kryptį K.Aubriukui. Išrūko anas į magmos skrepliais besitaškančią salą islandų silkes skust!”. „Nu, kad jau toks platus, man daržinės durys išgriuvo, tiktų vietoj anų nuo šlapdribos užstot“, — šaiposi mažažemis.
Šnopuodamas užsiropštė ant bačkos maršalka Saulė Pirmasis. Maskatuoja paauksuotu botagu. Mergaičiukė net susigūžė, išdilo balselyje ryžtas: „Nu, vo, čia dar vienas, aga, Didis Žmogus … Maršalka ne vienam rūmininkui kupras botagu išvanojo. Akylai savivaldovybės duris sergsti idant rūmininkai pirma laiko neišsprūstų.Tai Didis Rūmininkų Kuprų Vanotojas, kietomis it deimantas moralinėmis savybėmis, kurių pavydėt gali bet kas“. Šlapgirių kaimo bernas Juzis išrėkė: „Ale biesas tų moralių nematė, aš anam deimantinės Pelenės pavydžiu!” „Špyga taukuota, čia gi maršalka, mačiau stypsant prie durų, už durininką palaikiau, kartą grašį daviau”, — stebisi Čigonas.
Trumpinkim pasakojimą, bo pakyrės. Žodžiu: visos raudonosios roželės — didi vyrai ir moterys, Telšių kunigaikštijos skaistūs šviesuoliai; prakaitu permirko, tempdami tarnystės liaudžiai jungą. Imkit ir neškit roželes kunigaikštijos seimelin, ale atsargiai — spygliai smailūs. Vėl išsirikiavo raudonosios roželės trikampiu. „Bene jau išskrendat? Ačiū Dievuliukui!”, — apsidžiaugė siuvinėtoja.