Prieš 60 metų vasario 14-ąją žiedus sumainė telšiškiai STASĖ IR ALGIMANTAS PUČKORIAI (nuotraukoje). Ilgiausiai, net 30 metų, ponia Stasė dirbo „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio redakcijoje buhaltere.
Danutė Jackutė
Susipažino kartu dirbdami
Apie deimantinę vedybų sukaktį mums pranešusi Stasės anūkė Giedrė rašo: „Gana retai sutinkamos laimingos poros, kurios sulaukia tokių metų darnioje šeimoje, nuoširdžiai mylintys vienas kitą, kurių jausmai suteikė jėgų, drąsos ir energijos pragyventi tiek metų kartu.
Taip susiklostė, kad abu dirbo viename pastate tuomečio Telšių rajono vykdomojo komiteto Žemės ūkio skyriuje. Iš matymo darbe buvo „pažįstami“ apie 3 metus. Braižybos skyriuje, kur dirbo Algimantas, nebuvo telefono, tad Stasė dažnai nueidavo ko nors pakviesti pokalbiui. Algimantui dažnai iš Kėdainių skambindavo mama ar sesuo. Stasė to nežinojo ir ilgai galvojo, kad ten jis su žmona kalbasi. Tik geros draugės pastangomis jie susipažino ir po trijų savaičių draugystės susituokė“.
Ilgiausiai dirbo redakcijoje
Panaikinus Žemės ūkio skyrių, Stasė įsidarbino gretimoje įstaigoje Spaudos gatvėje Nr.4 tuomečio rajono laikraščio, dabar „Kalvotoji Žemaitija“, redakcijoje. Algimantas pradėjo dirbti Telšių statybos treste apdailos skyriaus viršininku. Abu išdirbo po tris dešimtmečius.
Pirmoji dukra Ona gimė 1956 metais: „Esu ne tik Ožiaragis, bet ir jaučiuosi turinti žemaitišką charakterį, užsispyrimą bei kantrybę. Mano tėtis turi penkias seseris ir viena iš jų — Ona. Matyt, jos garbei aš tapau mūsų giminėje antrąja Ona Pučkoriūte. Keletas tetų, dėdė, pusbrolis, pusseserė — profesionalūs dailininkai. O man likimas lėmė tapti aktore. 1979 metais baigiau Lietuvos Konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur gavau profesionalios dramos teatro aktorės diplomą“,— taip save pristato nuo 1999 metų Klivlando (angl. Cleveland) mieste, JAV šiaurės rytuose, Ohajo valstijoje gyvenanti aktorė, buvusi telšiškė Ona Pučkoriūtė-Zalensas.
Kaip prisiminė Stasė, gal dukra nebūtų tapusi aktore, jei ne kolega žurnalistas Povilas Maksimovas. O buvo taip. Po pirmosios nesėkmės, stojant į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją, Ona ketino atsisakyti savo svajonės. Tačiau folkloristas Povilas Mataitis atsiuntė merginai laišką su pakvietimu rinktis folkloro studijas. Apie tai Stasė prasitarė redakcijoje. Tuomet kolega Povilas liepęs būtinai vykti į Vilnių ir mokytis, net pinigų siūlė kelionei. Taip Ona tuomet išsiruošė į Vilnių ir pasiliko ten, o po metų perėjo į aktorinį fakultetą, kurį sėkmingai baigė.
Stasei apie visus tuomečius redakcijos darbuotojus išlikę šilti prisiminimai. Apie juos dažnai pagalvoja, o pasiėmusi albumą, kuriame suklijuotos visų buvusių bendradarbių nuotraukos ir užrašyti palinkėjimai išeinant iš darbo, net ašarą išspaudžia. „Atėjai į redakciją mergaitė, o išėjai — senelė“,— parašė į albumą šviesaus atminimo Justina Baltuonienė, jos geriausia draugė, su kuria ir išėjusi iš redakcijos ilgai bendravo.
Stasei teko dirbti net su keturiais redaktoriais. Pirmasis Jurgis Endriuška (vadovavo 1951–1954 m.), vėliau dirbo Elijas Joffė (1954 –1955 m.), Birutė Ona Boreišienė (1955–1960 m.), o išlydėjo Adolfas Vaseris (1960–1984 m.). Visi jie kultūringi, išmintingi ir reiklūs vadovai, tačiau po darbo — nuoširdūs bičiuliai, su kuriais bendraudavo, švęsdavo asmenines šventes.
„Buvome kaip viena šeima. Vienas kitam padėdavome tiek darbe, tiek asmeniniuose reikaluose“,— kalbėjo Stasė, prisimindama ne vieną linksmą nuotykį, švenčiant bendradarbių gimtadienius ar koncertuojant su humoro grupe, kuriai scenarijus rašė, afišas piešė tuomet redakcijoje dirbęs prozininkas ir poetas Algirdas Kazragis.
„Dukra baigė konservatoriją, o sūnus Vilijus pradėjo studijas. Abiejų atlyginimai buvo vargani, tad teko atsisakyti darbo redakcijoje ir pradėti gyventi ūkiškai“,— prisiminė Stasė, kaip sulaukusi penkiasdešimtmečio paliko laikraščio redakciją. Gyvendami Telšių miesto pakraštyje, kur plytėjo ganyklos, pievos, galėjo išgyventi tik daug dirbdami. Tuomet laikė po 2-3 karves, augino jaučius, dirbo žemę.
Dažnai aplanko artimuosius
Harvardo mokslininkai atliko net 75-erius metus trukusią studiją, kuri parodė, kad žmonės jautėsi laimingiausi, iš tiesų ramūs ir galintys mėgautis gyvenimu tik tada, kai šalia jų buvo mylimas žmogus.
Stasė, be mylimo žmogaus Algi-manto, turi ir tris artimas kaimynystėje gyvenančias drauges. Su jomis dažnai susitinka ir pasikalba prie kavos puodelio. Vyras irgi su kaimynu žuvauti išvyksta.
„Esame kontroliuojami vaikų“,— sakė Stasė, nes nuolatinį ryšį sutuoktiniai palaiko su vaikais, anūkėmis ir proanūkėmis naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis: telefonu ir kompiuteriu. Tik sūnus Vilijus liko Lietuvoje, įsikūrė Klaipėdoje. Pučkorių anūkės, Onos dukros Giedrė gyvena Milane (Italijoje), o Rūta su vyru, dukrelėmis Emilija ir Gabriele — Brėmene (Vokietijoje). Anūkių vyrai užsieniečiai, tačiau lietuvių kalbos lietuvaitės nepamiršo, lietuviškai kalba ir mažosios atžalos.
Prie namų Pučkoriai turi žemės, bet didžiąją dalį jos išnuomojo, o patys keliuose aruose augina daržoves ir bulves. Gyvulių nelaiko, nes nenori prisirišti prie namų, mat, pasak Stasės, jiedu dabar yra turistai. Kasmet artimieji susitinka Vilniuje, tačiau tėvai mielai svečiuojasi ir užsienyje. Sutuoktiniai drauge arba atskirai važiuoja pas vaikus, po keletą kartų svečiavosi Vokietijoje, Italijoje. Net pas dukrą Klivlande viešėjo.
„Valia ir išmintis padėjo nugalėti gyvenimo kliūtis, buvusias jų bendro gyvenimo kelyje. Stasės ir Algimanto bendro ir ilgo gyvenimo paslaptis — pagarba, meilė ir ištikimybė!“— taip apie senelius, sulaukusius deimantinių vestuvių, samprotavo anūkė Giedrė.
O ką apie darnų gyvenimą mano patys sutuoktiniai? „Prisitaikome prie vienas kito“,— sakė laimingi žmonės — 83 metų Stasė ir 86 metų Algimantas. O žmona dar pridūrė, kad nėra iš sutuoktinio blogo žodžio išgirdusi — jis doras, protingas, nerūkantis ir negeriantis, tad kaip tokio žmogaus nemylėsi.