Šiuolaikinės Telšių pasakos

Kur Šarlius Pirdo paslėpė Batuotą katiną?

„Nei po lova, nei po apkasais, nei už prabangios Fajetono karietos rato. Net nukritusio plaukelio nematau ir jokio kvapo neuodžiu“,— susierzinusi Vilė Prokuratorė niršta ant viso svieto, kad neranda Batuoto katino. „Va, bus tau neskaityti komercinių laikraščių. Nieka tu nesuprasi, bet varom, paieškosim“,— šaiposi iš draugelės Z.Enka.
Pridirbo ne į pelenus, o, taip sakant į batus, Z.Enkai Batuotas katinas su šunimi Reksu nereikalingų problemų. Ir paspruko. Reksą greit surado, aiškus jis veikėjas. Bijo visi valdoviukai, dreba, į kelnes deda, vos spėja kratytis. Kai užlos Reksas, visos Telšių savivaldovybės sienos sudrebės ir tinkai nubyrės. O Batuoto katino valdoviukai tik uodegą spėja pamatyti… ir jau jo nebėr. Galėtų Pilkasis kardinolas A.Domas iš jo slaptumo ir apsukrumo pasimokyti. Bet kur tau — per daug padangėse plazda šis Didis žmogus, kad žemiškąsias Batuoto katino gudrybes suvoktų ir uodegą mikliai iš bėdos išsuktų… „Bet pasakiška istorija ne apie jį. Ir taip gana jam tos garbės“,— prabilo nesugaunamasis kniauklys.

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 31 (9745)