„Šviesos lopšy, žinojimo stebukle!“, arba kaip kūrėsi Varnių gimnazija
Kas metai, gruodžio 9 dieną, Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos bendruomenė mini savo mokyklos gimtadienį. Prieš daugelį metų, 1944 m. rudenį, vos persiritus per Žemaitiją karo audrai, čia susibūrę šviesuoliai ėmėsi didelio sumanymo — atkurti Varniuose mokyklą, negana to — vietoj buvusios šešiaklasės išauginti gimnaziją.
Vlada Vengrienė
Šiandien jau nelengva įsivaizduoti tą laiką, neliko nė vieno iš gimnazijos kūrėjų, tik jų prisiminimai. „Mokyklos įkūrimu rūpinosi matininkas Januševičius iš Vidmantų kaimo, buvęs Radviliškio progimnazijos direktorius J.Gūžys, klebonas Zasas ir aš, V.Jačionytė. Visi pasitarę, pirmiausia nutarėm surinkti norinčius mokytis mokinius, jų tėvus, o paskui kreiptis į Telšių švietimo skyrių (jo vedėjas buvo rašytojas Butkų Juzė, mano bendradarbis Telšių suaugusiųjų gimnazijoje). Netrukus leidimas buvo gautas. Veikti pradėjome tik nuo lapkričio 4 d. Pirmasis Pedagogų tarybos posėdis įvyko gruodžio 9 d.“ (V.Jačionytės-Martinėnienės prisiminimai).
Pirmasis direktorius buvo J.Gūžys, senas pedagogas, labai taktiškas su mokytojais ir mokiniais. Jis pirmas pradėjo rūpintis mokyklos patalpomis, inventoriumi. Suolus ir lentas teko skolintis senas iš pradžios mokyklos. Turėjo sargą — stalių, kuris padėjo remontuoti buvusio teismo patalpas — ten mokykla ir įsikūrė. Kelias į mokyklą buvo labai purvinas, todėl, kai direktorium tapo Titas Taurosevičius, kuris labai žiūrėjo tvarkos, į ją buvo padarytas medinis šaligatvis. Apie direktorių J.Gūžį V.Jačionytė pasakoja: „Labai įdomūs buvo Pedagogų tarybos posėdžiai. Direktoriui labai rūpėjo pamokų kokybė, mokinių ir mokytojų santykiai, tačiau nelipo mokytojams ant kulnų, nelandžiojo į pamokas. Sakė, kad, pakalbėjęs su mokytoju apie dėstomą dalyką, jis jau žino, ko mokytojas vertas. Mėgo drausmę ir tvarką. Kokia ji bus, pasakė pirmą dieną susirinkusiems mokiniams. Prašė tėvelių, kad mokiniai įsigytų uniformas. Nemėgo vėluojančių, netgi stovėdavo prie durų ir klausdavo, kodėl vėluoja. Labai nemėgo, jei mokytojas su mokiniu konfliktuodavo, sakydavo: „Mokytojui bartis su mokiniu netinka. Mokytojas mokinį gali tik pamokyti“. Buvo nusistatęs ne tik prieš alkoholį, bet ir prieš rūkymą, sakydavo: „Kad mokykloje dūmo kvapo neužuosčiau!“ J.Gūžys buvo ir drąsus žmogus. Kai mokytoja V.Jačionytė 1945 m. buvo suimta už tai, kad vokiečių okupacijos metais vieną kartą buvo iškviesta vertėjauti, direktorius nepabūgo ir, nuėjęs į NKVD, įrodinėjo, kad ji netarnavo naciams, nors jo paties šeimos likimas tada kabėjo ant plauko.
Iš pradžių veikė tik 3 gimnazijos klasės, vėliau mokykla išaugo į gimnaziją. Kaip prisimena tuometis progimnazijos mokinukas A.Vičauskas, kol vyko karas, mokytojai buvo neturtingi, juos šelpdavo mokinių tėvai. Valdžia kuro mokyklai neduodavo, mokiniai eidavo į mišką kirsti malkų. Antrasis direktorius T.Taurosevičius dėjo visas pastangas, kad būtų suremontuoti buvusios kunigų seminarijos rūmai, į juos ir persikėlė mokykla, o senosiose patalpose įsikūrė medikai. Apie to meto savo mokytojus pasakojo II gimnazijos laidos abiturientė I.Dambrauskaitė: „Jų buvo subėgusių karo pabaigoje iš aukštųjų mokyklų, tikrų akademikų. Nors buvom alkani ir su klumpėm, bet gavome labai aukšto lygio išsilavinimą, ypatingą dvasingumą (žinoma, tam turėjo įtakos ir istoriniai įvykiai, patriotizmas)“. Tuo metu mokykloje jau dirbo Šimkevičius, iš Užvenčio atsikėlę Raičinskai (fizikas ir lituanistė), Smilgys, Grigaitė, Masilionis, Aleknaitė, Jucevičius, Petraitis (įkūrus Varnių rajoną, paskirtas Švietimo skyriaus vedėju), dar vėliau įsidarbino S.Martinėnas, H.Mejeris paskirtas mokymo dalies vedėju, išvykus T.Taurosevičiui — direktorium. Tuomečiai mokiniai gerai atsiliepia apie J.Pročkį, buvusį matininką. Gerai dėstė, suprantamai aiškino, buvo stiprus matematikas. Pasakoja A.Vičauskas: „Vyresnėse klasėse matematiką dėstė Kazimieras Šimkevičius. Jis pėsčias su terbele eidavo į Telšius parnešti mokytojams atlyginimų. Važiuoti nebuvo kuo, o, be to, gal ir pavojingiau. Labai įdomus buvo mokyklos inspektorius, filosofas Raičinskis. Jis dėstė fiziką ir su mokiniais darė įvairius eksperimentus. Pas jį galėjai eiti atsakinėti tada, kai pats išmokai ir norėjai. Bet iš kiekvienos išeitos temos turėjo atsiskaityti visi. Mano kaimynas Antanavičius, kuris mokėsi vyresnėje klasėje, pasakojo, kad vieną kartą Raičinskis padiktavo rašomojo darbo sąlygas, susitarė su mokiniais, kad nenusirašinės, o pats išėjo iš klasės. Mokiniai buvo sąžiningi ir pateisino mokytojo pasitikėjimą. Jei pastebėdavo, kad mokinys laiko rankas kišenėje, liepdavo kišenes užsisiūti, mokiniai taip ir padarydavo. Matilda Raičinskienė vadovavo literatų būreliui, kuris buvo gana veiklus: mokiniai skaitydavo savo kūrybą, ruošdavo referatus. Jonas Jucius dėstė piešimą ir braižybą, režisuodavo visus mokyklos renginius, kurie buvo įdomūs, labai įsimintini. Statė įvairius dramos veikalus, vienais metais pastatė net operetę, joje dainavo ir mokytojai, ir mokiniai“. Pokario audros į Varnius atbloškė ir vargonininko Vlado Mikšio šeimą. V.Mikšys gimnazijoje tapo puikiu muzikos mokytoju (jo dukra Aldona vėliau tapo Lietuvoje žinoma Kauno muzikinio teatro soliste, o Danutė — muzikologe). Drauge su direktoriumi T.Taurosevičiumi V.Mikšys suorganizavo chorą, oktetą. Į chorą priimdavo visus mokinius, daug su jais dirbdavo, repetuodavo su atskirais balsais. Pasakoja V.Jačionytė: „Parašiau liaudies dainų motyvais libretą operetei „Per kiemelį ėjau“, kurią sėkmingai suvaidinom. Paskui direktorius pasiūlė studentų labai mėgstamą „Consilium fakultatis“. Pasisekė. Pagrindinius vaidmenis atliko abiturientai A.Valius, A.Nausėda, Šalčius, Mikšytė ir kt. Visiems spektakliams dekoracijas piešė J.Jucius, A.Valius, Lukoševičiai. Saviveikla turėjo didelį pasisekimą. Pokario nelaimių išvarginti žmonės nors valandėlei ateidavo atsikvėpti. Paskui vaidinome komediją „Talentai iš provincijos gilumos“. Pagrindinį vaidmenį atliko mokinė Monstavičiūtė (vėliau — Petraitienė), pavaizdavusi kaimo mergelę, kuri nori tapti artiste. Tautinių šokių būrelyje dalyvavo visi vyresniųjų klasių mokiniai. Rūbus pasisiūdavo patys iš visokių senų skarų, paklodžių. Šokome ne tik liaudies šokius, bet ir siužetinį baletą „XVII amžiaus žaidimai“ pastatėme. Geriausi šokėjai buvo Gudavičiūtė, Mikšytė, Dikselytė, Nausėda ir kt.“
Apie pokario Varnių gimnazijos kasdienybę pasakoja A.Vičauskas: „Mokykloj jau buvo karinis parengimas. Jį dėstė buvęs lietuviškos divizijos karininkas Bytautas. Visi berniukai turėjo pasidaryti medinius šautuvus, su jais marširuodavom kaip su tikrais. Buvo keli ir tikri mažo kalibro šautuvai. Buvo įsteigta DOSAF draugija. Jai vadovavo J.Jucius. Mums parduodavo tam tikrą normą šovinių ir duodavo šautuvą pašaudyti. Buvo privalomos pamokos apie cheminį ginklą, dujas. Mokė, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Tas pamokas vedė mokinys V.Radžius. Per karą ir po karo trūko vadovėlių. Mokytojui pasakojant, tekdavo rašyti užrašus, o rašyti nebuvo ant ko. Gerai, kad vaikai kažkur rado išmestų buvusio teismo, girininkijos panaudotų blankų. Iš jų susisiūdavom sąsiuvinius ir antroje, švarioje pusėje rašydavom. Tada būdavo daugiau egzaminų, ne tik baigiant mokyklą. Bilietų klausimus tekdavo nusirašyti, nes jų būdavo tik 1 egzempliorius visai mokyklai“.
O dramatiškas istorinis laikas vis primindavo apie save. Iš V.Jačionytės-Martinėnienės prisiminimų: „Padorius žmones grūdo Sibiran. Skaudžiausia ir sunkiausia buvo matyti, kaip iš klasių išveda vaikus ir veda į areštinę, kur jau sėdi ir verkia išvežami tėvai. Buvo baisu, kai atėję mokiniai skųsdavosi, kad juos verbuoja NKVD darbuotojai ir verčia pasirašyti jiems dirbti. Daugelį tų, kurie nesutiko, išvežė. Ne visi grįžo…“ Iš gimnazistės I.Dambrauskaitės dienoraščio, rašyto 1946 m.: „Sužinojau blogą naujieną: suėmė mūsų auklėtoją Vladą Mikšį, Danutės tėvą. Direktorius neleido eiti prie mašinos, kuria veš į Telšius. Bet mes, visos mergaitės ir trys berniukai, nuėjome. Pradėjome net balsu verkti, rodos, širdis plyš iš skausmo. Danutė su motina ir sesute taip pat buvo. Mašinai pradėjus važiuoti, jis nukėlė kepurę ir mums pamojo „sudie“. Mums dar labiau pasipylė ašaros, matant nutolstančią mašiną“. Tiesa, mokytoją Mikšį netrukus paleido, bet Irenai teko apverkti ir kai kuriuos jaunystės draugus, o po kelerių metų, kai ji jau buvo baigusi gimnaziją, buvo ištremtas ir direktorius T.Taurosevičius. Sekimas, įtarinėjimai buvo tapę kasdienybe. Mokytoja V.Jačionytė-Martinėnienė: „1950 m. per žiemos atostogas organizavome didelį sporto vakarą buvusių kareivinių salėje. Daug darbo įdėjo mokytojas Martinėnas, direktorius J.Lapė, muzikos mokytojas ir kiti. Vakaras visiems patiko, programoje dalyvavo apie 80 mokinių, buvo svečių net iš Kauno, Šiaulių. Tačiau vietos valdžiai užkliuvo popierinių gėlių spalvos — įtarė, kad parinktos geltona, žalia, raudona, o sportinė piramidė pabaigoje — Gedimino pilis. Rajono laikraštyje buvom išpeikti. Prikišo, kad norėjom pademonstruoti savo buržuazines pažiūras“ (iš V.Martinėnienės laiško, 1995 m.).
Įkūrus Varnių rajoną, mokytoja Vaclava paskiriama Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja, bet 1952 m. abu su vyru buvo priversti palikti Varnius. Matyt, nebuvo pamiršta ir tai, kad besimokydama Telšių gimnazijoje, ji buvo aktyvi skautė, o 1938 m. drauge su mokytoja Serapiniene įkūrė skautų draugovę ir Varniuose, „mokyklos partiečiai apskundė, kad lankau bažnyčią, kad abu su vyru esame „ne tų pažiūrų“. Netrukus ėmė kibti prie darbo, bet neįveikė. Tada tiesiai pasakė, kad mes negalime būti mokytojais, patarė patiems paduoti pareiškimus. Taip ir padarėme… Nieko neminiu piktu žodžiu, niekam niekada nekeršijau. Prisiminimai apie Varnius šilti, malonūs, nes tai mano tėviškė. Dažnai susitinku su buvusiais savo auklėtiniais“. 33 metus mokytojai Martinėnai dirbo Jonavoje, buvo mylimi mokinių ir jų tėvų, tai guodė ir atlygino visas skriaudas.
Tai tik keletas fragmentų iš pirmojo ką tik susikūrusios Varnių gimnazijos gyvavimo dešimtmečio.
Nuotraukoje: Varnių gimnazijos pedagogai 1946/47 mokslo metais: (iš kairės) 1 eilėje sėdi J.Jucius, S.Šileikienė, direktorius T.Taurosevičius, M.Raičinskienė, mok. dal. vedėjas K.Raičinskis, Jucevičienė, A.Jucevičius; 2 eilėje stovi V.Mikšys, K.Šimkevičius, J.Pročkys, V.Jačionytė-Martinėnienė, P.Grigaitė, P.Masilionis, Z.Jucius.