Architektas Algirdas Žebrauskas paragino Savivaldybę skirti pinigų kariljonui — varpų muzikos įrenginiui — suręsti ant Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos ir Kultūros centro pastato sienos.
Alvydas Ivoncius
Įsigys atrakciją turistams
Mero Petro Kuizino iniciatyva šią „itin svarbią problemą“ netgi du kartus nagrinėjo Savivaldybės tarybos kolegija, paprastai turinti svarstyti strategiškai svarbius rajono klausimus.A.Žebrauskas įtikinėjo, kad kariljonas Telšiams suteiks daugiau išskirtinumo iš kitų Lietuvos miestų, padidins turistinį patrauklumą. Negana to, šį įrenginį susiejo su Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejumi. Pasak A.Žebrausko, kariljoną pagamins garsi pasaulyje firma. Įrenginį valdys elektronika: bus galima pasirinkti iš 60 melodijų. O tai sako, kad Telšiai turės įrenginį, bet ne varpų muzikos instrumentą. „Muzikėlių“ galima sočiai pasirinkti telefonuose, netgi durų skambučiuose. Tik, žinoma, kariljonas visai kas kita: bus matomi skambantys varpai. „Elektronizuota“ versija vis viena jį palieka ne muzikos instrumentu, o įrenginiu, jei norite,— aparatu. Vadinasi, ne toks jau ir „stebuklas“. Kaip atrakcija, turistams įdomi.
Apetitas kyla bevalgant
Antrajame Kolegijos posėdyje A.Žebrauskas jau pranešė ir apie kur kas didesnę kariljono kainą. Pats varpų muzikos įrenginys kainuos 59 tūkst. 895, Žemaitijos skulptūrinis herbas — 26 tūkst., rėmėjų lenta — 5 tūkst. 500, 60 papildomų melodijų — 1 tūkst. 350, lauko apšvietimas — 550, nenumatyti darbai — 1 tūkst. 705 eurus. Iš viso — 95 tūkst. eurų. Kolegijos nariai nė nepasidomėjo, kodėl kiekviena čia išvardinta „pozicija“ kainuos būtent tiek.
Kariljonas, kaip minėta, būtų tvirtinamas ant Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos ir Kultūros centro pastato sienos. Meras P.Kuizinas nerimavo, ar muzikėlės netrukdys bibliotekai ir Kultūros centrui. A.Žebrauskas patikino: „Ne“. Ar taip tik sako, ar taip iš tikrųjų bus? Šiaip jau būtų reikalinga kitokių specialistų, nei A.Žebrauskas, nuomonė. Bent dėl visa ko pikto: kad netektų paskui nukabinti kariljono ir mąstyti, kur jį vėl įtaisyti.
A.Žebrauskas tikino: didžioji pinigų dalis bus surinkta iš rėmėjų, o Savivaldybės teprašoma „tik“ 35 tūkst. eurų. Visgi suma nemaža. Kolegijos narys Algirdas Bacevičius siūlė pačiai Savivaldybės administracijai nupirkti tą kariljoną ir įrengti, išsiverčiant be tarpininkų. Bet štai — gundantis A.Žebrausko pažadas apie galimus rėmėjų pinigėlius.
Kiek nori, tiek ir duoti?
Stabtelėkime: Savivaldybės tarybos kolegijai buvo pateiktas čia išvardintas išlaidų sąrašėlis, sakykim, sąmata. Bet kuo ji pagrįsta? Gal, Savivaldybei paskelbus konkursą, pavyktų kariljoną nupirkti pigiau? O gal viešojo konkurso būdu menininkai sutiktų pigiau sukurti ir pagaminti tą Žemaitijos struktūrinį herbą? Kuo pagrįsta jo kaina? Tiesiog — tiek kainuos, ir kvit? Dar keisčiau šioje sąmatoje atrodo išlaidos rėmėjų lentai. Bent jau kuklumo tikrai nėra. Sakoma, kuklumas — kilnumo brolis.
Pasirodo, ne visi išskėstomis rankomis priima A.Žebrausko idėją. Kolegijos posėdyje mero pavaduotojas Kęstutis Gusarovas pareiškė: šiems metams tokių pinigų biudžete gali nepavykti rasti. Bet ar visos šaknys sumerktos tik piniguose?
Problema — pinigų naudojimo skaidrumas
Nusprendėme pakalbinti Savivaldybės administracijos direktorių Saulių Urboną.
— Gali būti siūloma daug gražių idėjų. Ar paskui Savivaldybei pateikiami išlaidas pagrindžiantys dokumentai? Jei ne, tai dar kartą susidursime su „kultūriniu pasipinigavimu“.
— Paprastai mes reikalaujame tokius dokumentus pateikti. Problema čia kiek kitokia: prašoma pervesti Savivaldybės pinigus, o kariljono atveju — Žemaičių kultūros draugijai. Mes atiduodame pinigus ir nebeturime daug valios dėl jų panaudojimo skaidrumo. Ne Savivaldybės administracija nusprendžia, kiek ir kas, ar pagrįstai kainuoja. Pavyzdžiui, man neaišku, kodėl kariljonas, skulptūrinis herbas ir visa kita turi tiek kainuoti.
— Katedros aikštėje jau ir taip yra į ką pasižvalgyti. Panašu, ši erdvė tampa perkrauta kūriniais ir dėmesio vertais pastatais. Vyskupo rūmai, pirmosios mokyklos pastatas, bažnyčios ir vienuolyno kompleksas, Katedros durys, fontanas-paminklas, „Vydūno kaštonai“, dar kitokie meno ženklai, o netoliese — meškos skulptūra, paminklas Durbės mūšiui ir galiausiai — Žemaitijos istorijai skirta siena.
— Visa tai praturtina miestą, tik sutikčiau su tuo, kad meno kūriniams vietos reikėtų rasti ir kitur. Bijau, kad turistai, vienoje vietoje tiek daug išvydę, visko nespėja įsisąmoninti, įsiminti. O ir turistinis maršrutas lieka trumpokas — iš Nepriklausomybės aikštės į Turgaus aikštę, kurioje kūrinių taip pat nestokojama.
— Kartais susidaro įspūdis, kad durys turi būti plačiai atvertos vieno ar kelių žmonių iniciatyvoms, o kitos sunkiai skinasi kelią. Pavyzdžiui, poeto Vytauto Stulpino ir dailininko Petro Gintalo iniciatyva prie Žemaitės gimnazijos pastatyti paminklą bene įžymiausiam Žemaitijos poetui Vytautui Mačerniui.
— Savivaldybė remia šią iniciatyvą, daug kas jau ir padaryta. Su Jūsų minėtais telšiškiais kartu vykau pas skulptorių. O dėl kitokių iniciatyvų — visos gali būti svarstomos, tačiau privalome sudaryti kaip ir eilę, nuspręsti, ką pirmiausia padaryti. Negalime vienu metu įgyvendinti daug tokių projektų, nors miestui jie ir labai reikalingi.
— O kaip vertinate tą siūlomą kariljoną?
— Lankydamasis kitose valstybėse, ne vieną jų mačiau. Nereikėtų perreikšminti kariljono reikšmės Telšiams — neva be jo miestas nebus įdomesnis turistams. Mums, beje, dar reikia sutvarkyti nemažai miesto viešųjų erdvių, todėl būtina planuoti išlaidas. Telšiuose turi būti išpuoselėtos ne vien Turgaus aikštės, Respublikos gatvės, Masčio pakrančių, bet ir kitos erdvės, taip pat ir gatvės.
Skirta šimtai tūkstančių
Beje, reikia priminti, kad Savivaldybė dažnai finansuodavo panašius projektus. Štai, jau senokai, „Rimi“ nutarė skirti Savivaldybei bene 200 tūkst. litų už tai, kad leistų Tryškių gatvėje statyti prekybos centrą. Anuomet A.Žebrauskas pagarsėjo keista iniciatyva: pinigus neva reikia pervesti į Žemaičių kultūros draugijos sąskaitą: taip bus galima „paprasčiau panaudoti“. Tokie „paprasti panaudojimai“ eliminuoja Savivaldybės kontrolę. Pinigai Katedros durims sukurti buvo paskirti ne Žemaičių kultūros draugijai, o Telšių vyskupijai.
UAB „Bioetant“, atsilygindama Savivaldybei, finansavo meškos skulptūros sukūrimą. Skulptūra pastatyta prie Katedros aikštės laiptų. Kainavo vėlgi nemažai — net 200 tūkst. litų. Bet ir biudžeto dešimtimis tūkstančių litų buvo skirta įvairiems panašiems projektams, vėl pinigus pervedant į iniciatorių nurodytas sąskaitas.