Varniškiai pasiryžę susigrąžinti dar vieną paminklą
Vėlų 1988-ųjų rudenį Varnius apskriejo nuostabi žinia: surastas vyskupo Motiejaus Valančiaus biustas! Iškilo iš požemių, kai mažai kas betikėjo, kad jis nevirto metalo laužu — juk tam jį buvo pasmerkę tie, kurie taip norėjo sunaikinti bet kokį mūsų Tėvynės valstybingumo pėdsaką. Tokie jau buvo tie 1988-ieji — stebuklingi metai, kai kėlėsi ne tik susprogdinti, užkasti, išniekinti paminklai — kėlėsi visa tauta, nebepakęsdama pažeminto vergo dalios, susigrąžindama iš užmaršties savo istoriją, savo didvyrius, savo paminklus.
Vlada Vengrienė
Antanas Ivinskis
Ir tą rudenį, ir 1990-ųjų liepą, kai kone visa Lietuva buvo suplaukusi į Varnius nusilenkti vėl į jam priklausančią garbingą vietą ant atstatyto postamento sugrįžusiam didžiajam Žemaičių Vyskupui, ne vienas iš senųjų varniškių atsidusdavo: o juk tame pačiame M.Valančiaus darželyje stovėjo kadaise dar vienas visiems brangus statinys — Nepriklausomybės paminklas, iškilęs 1928 metais, kai visa Lietuva šventė atkurtos valstybės dešimtmetį. O patys ryžtingiausi tyliai sau pažadėjo: turi būti atkurtas ir jis! Bėgo metai, Lietuva jau atšventė 26-ąsias savo Laisvės metines. Ir varniškiai ryžosi: laikas įvykdyti savo pažadą. Pas seniūną R.Bružą susirinko būrelis įvairių Varnių bendruomenių atstovų, aptarė situaciją ir nusprendė: lengva nebus, bet iki garbingojo Lietuvos 100-mečio Nepriklausomybės paminklas turi atgimti.
Išliko nuotraukos, kuriose įamžinti abu paminklai, jos, buvusio Varnių klebono kanauninko J.Petrauskio ir Žemaičių vyskupystės muziejaus direktoriaus A.Ivinskio dėka, sukauptos į didelį rinkinį. Bet norėjosi ir gyvo liudininkų pasakojimo. Pirmiausia nutarėme išklausyti, ką pasakoja mūsų bočiai, dar prisimenantys tuos laikus, kai M.Valančiaus darželyje, prie abiejų paminklų, vykdavo iškilmingos ir džiugios šventės, kai varniškių šeimos su atvykusiais giminaičiais, pasipuošę, linksmi fotografuodavosi paminklų papėdėje „amžinai atminčiai“. Ką jie prisimena apie Nepriklausomybės paminklą ir jo likimą?
Varniškiai pasakoja
Šviesūs Reginos Januškienės, Varniuose gimusios, augusios, čia užauginusios ir išleidusios į gyvenimą dvi puikias dukras, prisiminimai. Palaidojusi vyrą, Regina išsikėlė į Vilnių, arčiau dukterų. „Prisimenu, kaip pavasarį ir vasarą, kai visi varniškiai minėdavo tautines sukaktis ar šiaip sekmadieniais, mamos išpuošdavo mus gražiausiais drabužėliais ir mes žaisdavome Valančiaus darželyje, pirkdavome iš žydžių pardavėjų „šakarmarozeną“ (taip buvo vadinami ledai), vaišindavomės juo, o tėvai su draugais ir giminėmis sėdėdavo ant suolelių tarp gėlynų lysvių, kalbėdavosi, juokaudavo, fotografuodavosi“. Eugenijos Klimaitės-Lukauskienės atmintyje Nepriklausomybės paminklas įsirėžęs ypač ryškiai. Ji kasdien praeidavo pro Vyskupo darželį eidama ir grįždama iš mokyklos. Vienas ryškiausių prisiminimų (tuo metu Eugenija mokėsi antrame skyriuje) — kaip nuo Telšių pusės į Varnius atjojo Lietuvos kareivių būrys su Vilniaus vadavimo šūkiais, varniškiai jų laukė prie senosios mokyklos Telšių ir Žarėnų gatvių sankryžoje su gėlėmis, o vienas arklys net pasibaidė nuo gėlių ir vainikų margumyno. E.Lukauskienė prisimena, kad ant Nepriklausomybės paminklo buvo užrašas: „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Kada paminklas buvo nugriautas, p. Eugenija negali pasakyti, nes 1948 m. jų šeima buvo ištremta į Sibirą, o grįžus nebebuvo nei Nepriklausomybės, nei vyskupo M.Valančiaus paminklų. Ponia Eugenija, kaip ir jos draugė Rūta Jazdauskytė-Bitarienė, irgi 1948 metų tremtinė, turi puikią atmintį, gali daug ką papasakoti apie pokarį, to meto žmonių likimus.
Garbingo atminimo Pranas Ivinskis iš Kūjainių kaimo, dirbdamas Varnių rajono kooperatyve, kone kasdien praeidavo pro Valančiaus darželį. Todėl tvirtai spėjo mums paliudyti, kad Nepriklausomybės paminklas po karo čia dar ilgokai stovėjo. Buvo nugriautas tik po 1950-ųjų.
Gaila, ne viską spėjome užrašyti iš šviesaus atminimo Irenos Dambrauskaitės-Krivickienės prisiminimų. Laimė, liko gana išsamus ir įdomus jos, pokario Varnių gimnazistės, dienoraštis, kurį irgi vertėtų paskelbti spaudoje. Jos jaunesnysis brolis Eugenijus, gyvenantis Vilniuje, irgi gerai prisimena pokarį Varniuose, Nepriklausomybės paminklą ir jo likimą. Juo labiau, kad jų gimtasis namas stovi priešais vyskupo M.Valančiaus paminklą, kitoje gatvės pusėje. Jis paliudijo, kad nugriauto Nepriklausomybės paminklo akmenys su užrašais buvo įmūryti į šalia jų namo sovietmečiu statomos prokuratūros pamatus. Pats pastatas statytas iš rąstų, kuriuos atvežė iš tremtinių sodybų, o pamatuose ir dabar galima matyti akmenis su užrašų fragmentais. E.Dambrauskas pasakoja, kad visi didieji Lietuvos laikų renginiai ir vykdavę prie Nepriklausomybės paminklo, šalia jo buvo didelis stiebas, į kurį keldavo vėliavą. Vyskupo paminklas buvo apsodintas gėlynais, kitais želdiniais, tai buvo daugiau ramybės, poilsio kampelis, o prie Nepriklausomybės paminklo rikiuodavosi kariuomenė, rinkdavosi aukšti svečiai, šalia vykdavo dainų šventės, koncertai. Ponas Eugenijus pasakojo, kad pokariu buvo bandoma vietoj nugriauto vyskupo paminklo padaryti sovietinių karių kapines. Pasibaigus karui, jų palaikai buvo surinkti daugiausia iš Biržulio ežero sąsmaukos pakrančių. Bet pradėjus kasti duobes, jas bematant užliejo žemai esantys gruntiniai vandenys, nes kadaise M.Valančiaus darželio vietoje yra telkšojusi kūdra, kurią užpylė Lietuvos kariai, 1926 metais rengiant vyskupo M.Valančiaus skverą. Tada sovietinių karių kapines teko perkelti aukštyn, į buvusio M.Valančiaus sodo teritoriją, ten jos ir dabar tebėra.
Išklausius E.Dambrausko pasakojimo, buvo smalsu apžiūrėti buvusį prokuratūros pastatą — jau senokai tai yra gyvenamasis namas. Jis stovi S.Daukanto gatvėje, į miesto pusę nuo Dambrauskų namo, ant skardžio, besileidžiančio į Varnelės slėnį. Ir iš tikrųjų: šiaurinėje namo pusėje, kur pamatai darosi aukštesni, radome akmenį su išlikusiomis raidėmis: „Mes (…) ne nu (…)“. Gali būti, kad tai E.Lukauskienės prisimenamo užrašo „Mes be Vilniaus nenurimsim“ likutis, tiek daug ir šiandien sakantis kiekvieno lietuvio širdžiai.
Visi, su kuriais teko bendrauti, ir buvę, ir šiandien tebesantys varniškiai, iš širdies palaiko sumanymą atkurti Nepriklausomybės paminklą, kai kurie net pasiryžę paremti idėją kukliomis savo santaupomis. Jis mums visiems labai reikalingas, o ypač jaunajai kartai, tiek nedaug bežinančiai apie mūsų tautos praeitį. Tikimės, kad atsiras ir daugiau prisiminimų, susijusių su šia mums visiems brangia vieta. Kviečiame jais pasidalinti su mumis.
Kaip atrodė Nepriklausomybės paminklas?
Varnių Nepriklausomybės paminklas iš pažiūros tipinis Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio monumentas, kokių Lietuvoje buvo daug. Vien dabartinės Varnių seniūnijos ribose šiai sukakčiai pastatyti trys: Varniuose, Didžiajame Palūkstyje ir Pavandenėje. Varnių paminklas sumūrytas iš lauko riedulių, kiti du — betoniniai, taigi daug tvirtesni ir jų sudaužyti pokario entuziastams nepavyko. Todėl Nepriklausomybės paminklą Pavandenėje sugebėta tik nuversti ir ten pat žemėje užkasti. Palūkstyje bandyta nudaužyti simbolius, Tautiškos giesmės raides, tačiau betonas pasirodė tvirtesnis už žmogaus, kad ir komjaunuolio, jėgas… Todėl ir liko šis stovėti iki mūsų dienų, o paminklas Pavandenėje prasidėjus Atgimimui iškastas, restauruotas ir atstatytas 1989 m. gegužės 7 d.
Iš likusių įvairių nuotraukų galima susidaryti aiškų vaizdą, kur tiksliai stovėjo ir kaip Varnių Nepriklausomybės paminklas atrodė. Ant dviejų betoninių laiptelių iš netašytų akmenų sumūrytas aukštas kubas, o virš jo — žemaitiškai kresnas obeliskas. Paminklo viršūnėje įtvirtintas kryžius — saulutė. Pagrindiniame fasade ryškios datos „1918-1928“, virš jų — sukryžiuotų lauro šakelių ir Vyčio herbo spalvintas reljefas. Šoniniame Pietų fasade — Gediminaičių stulpai ir užrašas „Garbė žuvusiems už Tėvynę“; šiauriniame fasade — Vyčio kryžius ir tikėtinas užrašas „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Ketvirtoji („nugarinė“) paminklo pusė liko neužfiksuota, tačiau abejotina, ar joje būta kokių simbolių ar tekstų.
Valančiaus darželio plane abu paminklai darniai sutiko pirmiausiai todėl, kad jie buvo skirtingų medžiagų, proporcijų bei išvaizdos. Darželio centre dominavo apvali gėlynų klomba, kurią juosė platus takas, išsišakojantis abipus vieno ir kito paminklo. Ši klomba su taku bendron darnon struktūriškai rišo abu paminklus. Valančiaus darželis žmonių atmintyje liko kaip viena jaukiausių ir švenčiausių varniškiams poilsio ir miestelio pasididžiavimo vietų.
Nuotraukoje: M.Valančiaus darželis su vyskupo ir Nepriklausomybės paminklais. Fotografija iš Žemaičių vyskupystės muziejaus.