Telšių rajono savivaldybėje vis netyla diskusijos dėl miesto šilumos ūkio nuomos. Kai kurie Savivaldybės tarybos nariai šiose diskusijose tesugeba pateikti tik tokius motyvus: „Tikiu, kad perėmus ūkį bus geriau“, „Tikiu, kad išnuomojus bus geriau“. Tarsi stebėtume ne ūkinę, o teologinę diskusiją. Problema, regis, paprastesnė nei tikėjimas/netikėjimas, kai šiomis sąvokomis stengiamasi pridengti kompetencijos ir elementaraus noro nagrinėti šilumos ūkio reikalus stoką. Tarsi itin sunku išsiaiškinti, kas Savivaldybei ir centralizuoto šilumos tiekimo vartotojams — nemažai daliai telšiškių — būtų geriau. Juo labiau, kad ir laiko buvo užtektinai: net šešiolika metų.
Alvydas Ivoncius
Pirmoji problema
Kažkada Savivaldybėje įvykusioje diskusijoje vienas ekspertas labai paprastai išdėstė šilumos ūkio tvarkymo pagrindus. Jei valdo Savivaldybės įmonė, įmanoma akylesnė kontrolė, tačiau tai, kaip rodo viešojo sektoriaus ūkinės veiklos patirtis, neužtikrina efektyvaus valdiškų įmonių valdymo, o ir kontrolė tarsi ištirpsta neskaidriuose interesuose. Šilumos ūkį valdant privačiai bendrovei, vėlgi ta pati kontrolė yra viešojo sektoriaus priedermė, kuri gali susilpnėti dėl politinių ar valdininkiškų interesų. Taigi bet kuriuo atveju turime kalbėti apie tai, kiek įmanoma Savivaldybės politikų ir valdininkų valia veikti sąžiningai, netykant „politinės naudos“, o ją galima iššifruoti kaip finansinius asmeninius ar partinius interesus. Telšių šilumos ūkio patirtis yra karti it pipiras. Net tada, kai šį ūkį valdė Savivaldybė, matėme tokį neūkiškumą, kuris „Telšių šilumos tinklus“ įstūmė į nebepakeliamas skolas, nors 1997-2000 metais mero pavaduotoju dirbo profesionalus energetikas. Kiek daugiau nei prieš penkiolika metų „Telšių šilumos tinklų“ direktoriui buvo iškelta baudžiamoji byla: Savivaldybės kontrolieriai nustatė netinkamą pinigų naudojimą. Gal, sakysime, dabar to nebūtų, dabartinė situacija Savivaldybėje kitokia. Deja, sunkoka tuo patikėti, turint omenyje skandalingus statybų ir viešųjų pirkimų reikalus.
Nemaloniai nustebę galime manyti, kad per dvidešimt metų viešajame sektoriuje tebeveši negražūs dalykai. Šilumos ūkio perėmimas, neišlaisvinus pačios Savivaldybės nuo neskaidrios politikų veiklos, bus ne mažiau rizikingas nei nuoma.
Beje, atkreipkite dėmesį į tai, kad po šilumos ūkio išnuomojimo UAB „Telšių šilumos tinklai“ direktoriaus pareigybė buvo tapusi porinkiminio grobio dalybų objektu. Visus tuos metus įmonei vadovavo su politika susiję asmenys, dar blogiau — nė vienas nebuvo energetikas.
Neužkertant galimybės politikams „prastūminėti“ protekcionistiniu būdu įmonėje dirbti ar net jai vadovauti „nusipelniusius“, tačiau nekompetentingus energetikos srityje darbuotojus ir juo labiau — vadovus, negarantuojant apdairios investavimo strategijos bei jo racionalumo ir skaidrumo, telšiškiams į šilumos energijos kainą bus įtrauktos išlaidos už neišmanėliškumą bei politikų savanaudiškumą.
Be vietinių politinių kontekstų, iniciatyvų, tikslų skaidrumo ir veiklos kokybės, tikint (!), kad prabus politikų sąžinės, Savivaldybės tarybos nariai turi rasti atsakymus į svarbius kitus klausimus.
Antroji problema
Vieši yra Finansų ministerijos duomenys. Šių metų kovo 1 dienos ministerijos duomenimis, Telšių rajono savivaldybės skolinimosi limitas tebuvo 260 tūkstančių eurų. Galimybė garantuoti paskolas taipogi menka (metų pradžioje garantija buvo suteikta 638 tūkst. eurų paskolų), juo labiau, kad teks suteikti paskolos garantijas UAB „Telšių vandenys“, kai bus pradėti įgyvendinti vandentvarkos plėtros ir dumblo džiovinimo cecho statybų projektai, remiami Europos Sąjungos. Savivaldybė turės garantuoti UAB „Telšių vandenys“ apie pusantro milijono eurų paskolų iš bankų. Nepaisant to, kad šios įmonės valdomo turto vertė yra nepalyginamai didesnė nei miesto šilumos ūkio, garantija reikalinga, kadangi finansuojant projektus Europos Sąjungai, turto užstatyti negalima. Be to, pradėjus statyti dumblo cechą, Savivaldybė turės prisidėti apie 600 tūkst. eurų.
Jei Savivaldybė panaudotų skolinimosi ir paskolų garantijų likučius (ir kokie jie šiemet bei kitąmet bus?) perėmusiai miesto šilumos ūkį UAB „Telšių šilumos tinklai“ veiklai pradėti, tai kokios liktų Savivaldybės finansinės galimybės įgyvendinti kitus projektus, ypač remiamus Europos Sąjungos? Apskritai, o ar yra sudarytas bent sąrašas tų objektų, dėl kurių reikės Savivaldybei imti paskolas bent per artimiausius penkerius metus?
Perimant šilumos ūkį, „Litesko“ teks grąžinti per 200 tūkst. eurų investicijų paviršiaus. Nėra tiksliai aišku, kiek „Telšių šilumos tinklams“ reikėtų apyvartinių lėšų veiklai pradėti. Savivaldybė, kaip minėta, padėti negalės. Beje, su šia problema jau susidūrė Vilnius, kuriam reikia milijonų eurų, kad pati Savivaldybės įmonė galėtų miestui tiekti šilumos energiją. Ir ši problema, atrodo, Vilniuje aštroka. Telšių atveju nėra net tiksliai paskaičiuota, kiek pinigų reikėtų, remiamasi ne visai tinkamu Palangos savivaldybės analogu, kadangi Telšių šilumos ūkis ir didesnis, ir padėtis kitokia. Bet, panašu, gali prireikti ne mažiau 800 tūkst. eurų. Nėra žinoma, kiek ir kokių specialybių reikės darbuotojų, specialios įrangos, kompiuterinės ir kitokios technikos.
Bent kelis šimtus tūkstančių eurų sudarys vartotojų ilgalaikės skolos. Matyt, „Telšių šilumos tinklai“ privalės iš bankų gauti daugiau kaip milijono eurų paskolą, kurios nebus galima įtraukti į šilumos energijos kainą ir teks grąžinti iš pelno, o juk kai kurie vietos politikai tikina: kaina savaime būtų pigesnė, nes valdiškai įmonei nėra reikalingas pelnas. Matyt, pelno, kurio reikės skoloms mokėti, sąskaita kainos nepavyks sumažinti, ir ne vienerius metus.
Trečioji problema
Šilumos ūkio perėmimas nėra savitikslis politinių ambicijų reikalas. Perėmimas neturėtų panaikinti būtinų investicijų. Štai Savivaldybės tarybos kolegijos posėdyje politikai išgirdo, kad, jei būtų pratęsta sutartis, „Litesko“ statytų dar vieną biokuro katilą ir įrengtų du ekonomaizerius. Pasmalsavome, kokio galingumo to katilo reikėtų. Mūsų duomenimis, bent šešių megavatų. Toks katilas gali kainuoti apie pustrečio milijono eurų, du ekonomaizeriai — apie pusantro milijono eurų. Ekonomaizeriai būtini, siekiant šildymo efektyvumo. Šiais įrenginiais „atimama“ iš dūmų šilumos energija ir tokiu būdu jos mažiau išrūksta per kaminą. Taigi jau galime spėti esant reikalingus apie penkis milijonus eurų pačių būtiniausių investicijų. Omenyje turint kai kurių šilumos energijos tiekimo trasų keitimą, suma dar padidėtų.
Ir šios sumos reikalingos ne vien dėl šildymo efektyvumo, leidžiančio sumažinti šilumos energijos gamybos kainą. Žinoma, dėl investicijų padidėtų kita kainos dalis. Minėtos investicijos padėtų galų gale „nukirpti dujų virkštelę“. Dabar, net ir nenaudojant šilumos energijai ir karštam vandeniui gaminti dujų, vis viena reikia mokėti dujų terminalo išlaikymo, dujų transportavimo mokesčius, kadangi nėra kito alternatyvaus kuro. Visiškai pereinant prie biokuro, alternatyviu kuru galima numatyti dyzeliną, suskystintas dujas. Taip būtų išvengiama dujų terminalo ir transportavimo mokesčių, kas mažintų šilumos kainą.
Ketvirtoji problema
Kita ne mažiau svarbi investicijų paskirtis — valdiško šilumos ūkio konkurentabilumas su vadinamaisiais nepriklausomais šilumos energijos tiekėjais. Telšiuose jų veikia dvi įmonės. Valdiška įmonė ar šilumos ūkio nuomotojas privalo supirkti nepriklausomų gamintojų šilumos energiją, jei ji yra nors vos pigesnė. Neinvestuojant nemažėtų šilumos energijos gamybos kaštai, gal net didėtų, o tai, tegu atleidžia nepriklausomi šilumos energijos gamintojai, jiems būtų naudinga. Todėl šilumos ūkio perėmimo iniciatoriai privalo pagrįsti, kaip sugebės mažinti šilumos energijos kainą, kokiu būdu bus gaunama investicijų. Ir štai čia vėl iškyla tas klausimas, į kurį vietos politikai kol kas net atsakymo neturi: ar bankai skolins „Telšių šilumos tinklams“, kai artimiausiais metais paskolų reikėtų apie daugiau nei šešių milijonų eurų, žinant, jog Telšių miesto šilumos ūkio vertė nesiekia nė trijų milijonų eurų, o Savivaldybė negalėtų tokios paskolų sumos garantuoti? Bandymai aiškinti esą, palaukit, iš pradžių truputį pasiskolinsim, paskui grąžinsime, vėl investicijoms skolinsimės, gal pavyks gauti Europos Sąjungos paramą, turėtų būti bent pagrįsti aiškiu modeliu ir skaičiavimais, ko iki šiol nėra.
Šilumos ūkio perėmimas neturėtų tapti nepriklausomų šilumos energijų gamintojų gelbėjimo ar sužlugdymo planais. Juk vieno tokio nepriklausomo gamintojo vadovas Savivaldybės tarybos Kolegijos posėdyje pareiškė esą ir dabar tie nepriklausomi gamintojai neišsilaiko. O kas būtų, jei, anot vietos politikų, Savivaldybė perimtų šilumos ūkį ir veiktų taip, kad kaina dar labiau sumažėtų? Beje, taip ir reikėtų veikti, to siekti, nepaisant privataus verslo interesų. Tačiau menkos galimybės investuoti, neefektyvus valdymas nesudarytų prielaidų kainai nedidėti — apie jos mažėjimą, omenyje turint infliaciją, mokesčių kilimą, nėra ko ir kalbėti. Diskutuoti reikia, kaip ir kiek įmanoma valdyti kainos kilimo tempus ar svyravimus.
Dariaus ir Girėno kvartalas yra šildomas iš atskiros biokuro katilinės, priklausančios nepriklausomam gamintojui. Ir štai čia nutikęs nelabai naudingas telšiškiams dalykas: nepriklausomam šilumos energijos gamintojui mokama nuo bazinės kainos, kuri susidarytų pleškinant dujas. O likusioje miesto dalyje skaičiuojama įvertinant biokurą. Vadinasi, vienam nepriklausomam gamintojui kaina yra didesnė, kitam — mažesnė. Deja, šias keistenybes leidžia teisės aktai. Norint, kad Dariaus ir Girėno kvartalo katilinėje kaina mažėtų, reikia pastatyti ar vieną valdišką, ar šilumos ūkio nuomotojo valdomą katilinę arba šį kvartalą sujungti su likusia miesto dalimi. Ir vienu, ir kitu atveju reikalingos investicijos, tik neaišku, kuris variantas racionalesnis.
Penktoji problema
Čia pateikti klausimai lygiai taip pat tinka, nusprendus pratęsti sutartį su „Litesko“ ar dar kartą skelbiant nuomos konkursą. Tik tokiais atvejais dar tektų išsiaiškinti, kaip sukaupti rezervinį pinigų fondą, kad, vėl pasibaigus galioti nuomos sutarčiai, Savivaldybė turėtų lėšų „Telšių šilumos tinklų“ veiklai pradėti. Kas be ko, šis fondas nebūtų šilumos energijos vartotojams „nemokami pietūs“, kaip ir investicijos: viskas būtų įskaičiuota į šilumos kainą.
Nemodernizuojant šilumos ūkio, šis dėvėtųsi, o paskui atnaujinimas kainuotų dar brangiau nei dabar. Tačiau ir investicijos, tiksliau besaikis investavimas, gali nuskriausti vartotojus. Ar kas yra paskaičiavę, kaip investicijos veiks kainą, kiek reikia laiko, kad jos atsipirktų. Jei nuomos laikotarpis bus trumpas, o investicijos gausios, arba grėsminga taps kainos didėjimo dinamika, arba Savivaldybė, pasibaigus nuomai, vėl turės sumokėti už neatsipirkusias investicijas.
Šeštoji problema
Savivaldybės tarybos nariams nutarus pasididinti vadinamąsias „kanceliarines“ išmokas (dažniausiai išleidžiamas automobilių degalams), vienas politikas pareiškė esą žinantis šešias priežastis, kodėl tai verta daryti. Dėl šilumos ūkio perėmimo galima įžvelgti ne šešias, o daugiau problemų. Bet šiam kartui šeštoji yra tokia: nuomos sutartis pasibaigė 2015-aisiais, o vietos politikai vis dar nežino, ką daryti. Keli Savivaldybės tarybos nariai mėgsta teigti esą tokia padėtis itin naudinga „Litesko“. Kas be ko, taip. Tačiau prielaidas tam „naudingumui“ sukūrė patys politikai, net ir tie, kurie veikia (arba nieko neveikia) opozicijoje, nebūdami reiklūs, pasitenkindami vien paburnojimu posėdžiuose.
Taigi, kuo ilgiau delsiama, tuo labiau dėvisi miesto šilumos ūkis, nesukuriamos netgi prielaidos ir galimybės jam modernizuoti. Ir investuoti niekas negali: „Litesko“ valdo šilumos ūkį laikinai, šiai bendrovei, net ir jai pačiai norint, politikai investuoti neleistų. Savivaldybė to irgi daryti negali, kadangi nevaldo miesto šilumos ūkio. O jei ir valdytų, finansinės galimybės investuoti tokiomis apimtimis, kurios stipriai modernizuotų miesto šilumos ūkį, darytų jį konkurentabilų, yra greičiausia labai ribotos ir netgi miglotos.
O blogiausi rezultatai būtų, jei vienokį ar kitokį sprendimą politikai priimtų dėl kieno nors privataus verslo „gelbėjimo“, neįsigilinę, nesumodeliavę perspektyvų, palikdami erdves politinėms spekuliacijoms, net ir netyčia sukurdami prielaidas spartesnei šildymo ir karšto vandens kainų kilimo dinamikai. Tuomet reikėtų kalbėti ne apie šešias, o kur kas daugiau problemų.
Daugiau: paskola verslui