Geriems darbams — vėjų pagairė, piktadarių šunybėms — buvusi mokykla. Kai buvusioje Telšių jaunimo mokykloje velniai (kaip kitaip pavadinti tuos, kurių rankos dar prieš kelerius metus buvusį tvarkingą pastatą nuniokojo taip, kad šiandien ir pro šalį nejauku praeiti?) kelia savo „puotas“, gyvenimo nuskriaustiesiems pagalbos ranką tiesiantieji glaudžiasi vėjų perpučiamame garaže.
Lina Dijokienė
„Telšių atiduotuvėje“ — atidaros durys
Šaltis, skersvėjai, dulkės, bendra erdvė su statybininkų, tiesiančių šalia kelią, technika, sienų plyšiai užkamšyti skudurais, be vandens ir tualeto — tokiomis sąlygomis pluša visuomeninės organizacijos Telšių samariečiai savanoriai. Čia — buvusių kareivinių teritorijoje, viename iš mūrinių garažų pertrūkusia siena įsikūrė pirmoji atiduotuvė — vieta, kur stokojantys gali gauti įvairių daiktų, rūbų, patalynės ir pan.
Pradžia nelengva. Prabangos nė su žiburiu nerasi: stalas iš senų durų, lentynos — iš lentigalių, informacija sukabinta skelbimų lentoje, išlikusioje dar iš sovietinių kareivių laikų… Šiltai, keliais sluoksniais prisirengusios Marytė ir Ruta tvarko drabužius, atrenka nešvarius, suplyšusius, niekam netinkamus, fiksuoja paramą — kam kiek ko išduota, prižiūri tvarką. Moterims kartais prikimba ir daugiau savanorių, tačiau ilgėliau reta užsibūna — sąlygos tikrai nepavydėtinos: per sienų ir stogo tarpus košte košia vėjas. Gerai, kad dar nelyja — sako pašnekovai, nors kiaurą stogą irgi patys apsilopė… Donatas ir Bronislovas iš medgalių krūvos traukia lentgalius, rengiasi kalti lentynas — viskas čia taip, iš to, kas papuolė po ranka ar kam atliko, suręsta, sudėta, sukabinta. Nemažai reikia sveikatos ir ryžto tokiomis sąlygomis dirbti. „Visko būna. Skaudžiausia, kad mums tenka ir priekaištų sulaukti, ir visokių įgeidžių išklausyti“,— pasakoja „Telšių atiduotuvės“ šeimininkė Ruta. Anot pašnekovės, tokie pikti žmonės turbūt dėl vargo, dėl to, kad nepritekliai užkankino. „Mes čia be jokio užmokesčio, tik iš idėjos, iš noro pagelbėti dirbame, tačiau kai kam gal kitaip atrodo. Visokių pasitaiko: ir aprėkia, ir apibamba“,— pasakojo moterys. Jos stebisi — nejaugi Telšiuose valdžia neatrastų nors kiek padoresnės vietos jų prasmingam darbui įgyvendinti. Norėtųsi nedaug: kad nereikėtų skersvėjuose būti, o ir paramos ateinantiems pasiimti patogesnis kampas praverstų.
Sunki pradžia
„Geriau nei visai nieko“,— sako Kazimieras Mitkus, Telšių samariečių vadovas, aprodydamas nepavydėtinomis sąlygomis savo veiklą pradėjusią „Telšių atiduotuvę“. Vadovas pasakoja, kad dar pernai teko skubiai ieškotis nors kokio kampo, kai nuomotojas, iš kurio anksčiau nuomojosi organizacija patalpas, nutraukė nuomos sutartį. Tai prisiglaudė ten, kur tik gavo tą kampą. Ir už tai taria ačiū: „Esame dėkingi tiems geradariams, kurie davė šias patalpas. Galime nemokamai išdalinti gautą paramą“. 2015 m. susibūrę Telšių samariečiai, pasak jų vadovo, nuo pat savo veiklos pradžios pasirinko tokią veiklos kryptį — globoti žmones su negalia: neįgaliųjų žmonių klubą „Telšių atjauta“, parkinsono liga sergančiųjų Telšių skyriaus narius bei fizinę negalią turinčių žmonių organizaciją — Telšių rajono neįgaliųjų draugiją. „Visiems šiems žmonėms, dažnai nepasiturintiems, reikalinga ir moralinė, ir materialinė pagalba. Organizuojame paramą rūbais, avalyne, patalyne, buitine technika, namų apyvokos daiktais. Esame dar palyginti jaunas skyrius, todėl Telšių samariečiai dar neturi tiesioginių partnerių Vokietijoje. Tačiau mums teikia brolišką nesavanaudišką pagalbą kitose savivaldybėse (Vilniaus, Kauno, Jurbarko, Kelmės, Klaipėdos) veikiantys samariečiai. Iš jų tiesioginių partnerių Vokietijoje atvyksta vilkikais parama. Jie maloniai sutinka gautu geru pasidalinti ir su telšiškiais“,— pasakojo K.Mitkus.
Pasak pašnekovo, jiems tereikia suorganizuoti paramos atsivežimą iš kitų skyrių. Buvęs ištirtas globojamų organizacijų narių poreikis. Paaiškėjo, kad žmonėms labai reikalinga būtent tokia parama. K.Mitkus pasakojo, kad samariečiai turi idėją tokią atiduotuvę išvystyti plačiau — kad žmonės, turintys atliekamų, bet dar gerų daiktų, galėtų jais pasidalyti su tais, kam jų dar gali prireikti. Tačiau gerus darbus stabdo tai, kad vis dėlto gautosios patalpos yra pernelyg nepritaikytos tokiai veiklai. „Tikimės, kad rajono vadovai suvoks šią būtinybę ir be jokių užkulisinių minčių padės įgyvendinti tą labai reikalingą „Atiduotuvės“ idėją“,— sakė Telšių samariečių vadovas.
Lyg po karo
Po liūdno žvilgsnio į tai, kokiomis sąlygomis dirba moterys savanorės garaže įsikūrusioje atiduotuvėje, K.Mitkus pakvietė pasižvalgyti po buvusią Telšių jaunimo mokyklą — ten, kur, jo nuomone, galėtų prisiglausti ne viena visuomeninė organizacija, besirūpinanti likimo nuskriaustaisiais. Paklaustas, ar turįs raktą, Telšių samariečių vadovas tik šyptelėjo. Nuvykus prie mokyklos pastato, paaiškėjo, kodėl… Į nusiaubtą, tarsi siaubo filmo filmavimo aikštele paverstą pastatą „kvietė“ praviros durys: matyti, seniai jau išlaužta. Įėjimų į pastatą yra ir daugiau — nereikia toli eiti… Vaizdas viduje dar baisesnis. Atrodo, kad tie, kas čia lankėsi, tiesiog garbės reikalu laikė viską daužyti, siaubti, niokoti. Po kojomis trakši stiklo šukės, akis bado sulaužyti dar likę baldai, kažkokiais skysčiais aplaistytos sienos, styro išdraskyti laidai. Viename šone, matyt, būta gaisro — aprūkusios sienos. Užlipus laiptais į antrąjį aukštą, vaizdas toks pat — tik šiek tiek daugiau sveikų langų. „Štai kad būtų davę nors porą tokių kabinetų, mums nereiktų vėjuose šalti, o čia gal tokių baisybių nebūtų piktadariai prikrėtę“,— linguoja galva Telšių samariečių atstovai…
Jaunimo mokyklai — naujos idėjos
Telšių jaunimo mokyklos pastatas, kaip retas kitas, dažnai buvo linksniuojamas Telšių valdžios vyrų kabinetuose. Jo ateičiai kurta ne viena vizija. Tačiau aplinkiniai gyventojai nė girdėti nenorėjo apie jokius sumanymus čia įkurti vieną ar kitą įstaigą. Taip prieš gerus metus Žemaitijos sostinė prarado kelių milijonų investiciją ir keliasdešimt naujų darbo vietų, kai keliolika aplinkinių namų gyventojų surengė tikrą ataką prieš Švietimo ir mokslo ministerijos sumanymą apleistame pastate įkurti modernų mergaičių socializacijos centrą — baimintasi, kad ne itin pavyzdingo elgesio mergiotės ir ypač jų kavalieriai neduos kaimynams ramiai gyventi. Piestu tie patys gyventojai stojosi ir prieš kitą idėją — šią vasarą kilusią mintį buvusioje Jaunimo mokykloje įsikurti nuo alkoholizmo ir kitų priklausomybių išsigydžiusiems asmenims bei juos prižiūrinčiai visuomeninei organizacijai. Dabar Telšių valdžia audžia naują sumanymą — ketinama viename iš Jaunimo mokyklos korpusų įkurti šeimos namus. Tai būtų 15 atskirų butų vaikams su vienu iš tėvų. Iš klaidų jau ne kartą pasimokiusi valdžia pirmiausia surengė žvalgytuves — pakvietė visuomenės atstovus į tokio sumanymo naujai prikelti Jaunimo mokyklą pristatymą. Šįkart susidomėjimas buvo labai menkas — atėjo vos keli gyventojai. Tiek pat, gal net daugiau susirinko vietos politikų. Nors klausimų būta, tačiau bent jau kol kas iš gyventojų priešiškumo nejusti. Regis, moterų, nors kai kurios jų ir nevengtų alkoholio, su vaikais Lakštingalų g. 8 numeriu pažymėto pastato kaimynai per daug nesibaimina. Net per gatvę įsikūrusi „Saulėtekio“ pradinė mokykla, sako, tokių laikinai įkeltų šeimų vaikus noriai mokyti priimtų. Tiesa, pagal šį sumanymą, būtų sutvarkytas tik vienas pastato korpusas. Kas būtų daroma su kitu, kol kas neaišku. Susitikimui vadovavęs Telšių rajono savivaldybės meras Petras Kuizinas neatmetė galimybės, kad gali tekti dalį ir nugriauti…
Nebėra kur dėti vaikų
Idėją susirinkusiesiems pristatė Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės globos ir rūpybos skyriaus vedėja Lendra Bukauskienė. Anot jos, šiemet per kelis mėnesius iš netinkamai besielgiančių šeimų paimta tiek vaikų, kiek pernai per visus metus: 19 vaikų iš devynių šeimų. Grąžinti vaikai tik dviem mamoms… Nesitikima, jog šie vaikai galės greitai grįžti į savo šeimas. Kai kurios mamos jau dabar atsisakė savo vaikų — mat pajuto, jog visai patogu gyventi be atžalų… Šiuo metu Telšių vaikų globos namuose esančiuose laikinuose šeimų namuose gyvena šešios šeimos — moterys su vaikais, tačiau šių paslaugų nebeužtenka. „Mūsų siekis — paimti kuo mažiau vaikų iš šeimų. Tai tokios mamos, kurios neturi socialinių įgūdžių, joms tiesiog reikia padėti, būtina nuolatinė socialinių darbuotojų priežiūra, kontrolė, kad nereikėtų paimti vaikų. Svarbiausia užtikrinti vaikų saugumą ir galimybę jiems užaugti gerais žmonėmis. Bet kokiu atveju turime prisiminti, kad ir kokia mama, vaikui vis tiek geriausia gyventi su ja“,— apie tokių socialinių paslaugų būtinybę kalbėjo L.Bukauskienė.
Anot jos, tokiuose šeimos namuose mamos negyventų nuolat, apgyvendinimas tęstųsi nuo vieno mėnesio iki metų. L.Bukauskienės teigimu, nors gyventojų skaičius Telšių rajone kasmet mažėja, tačiau probleminių šeimų nemažėja. Šiuo metu registruotos 167 rizikos šeimos, iš jų 52 šeimos yra didesnės rizikos. „Iš jų šiandien pat galėtume paimti vaikus. Vis dėlto suprantame, kad tai iš esmės mamų problema. Joms reikia padėti, mokyti. Tai mūsų visuomenės dalis, tai nėra agresyvios moterys, tiesiog jos nemoka būti mamomis“,— sakė L.Bukauskienė. Šeimos namuose būtų imamasi ypatingų saugumo priemonių: visą laiką budėtų personalas, būtų įrengtas apšvietimas, vaizdo kameros ir pan.
Pinigų neužteks
Nors iš esmės susirinkusieji ir pritarė numatomam sprendimui, tačiau būta ir abejonių. Netoliese gyvenančia telšiške prisistačiusi moteris klausė, ar verta kišti didžiulius pinigus į labai apleisto pastato remontą, gal šeimininkiškiau būtų nugriauti ir naujai pastatyti? Nei projekto sumanytojai, nei rajono politikai neturėjo atsakymo į šį klausimą. Numatoma, kad Šeimų namams įrengti galbūt pavyks gauti 320 tūkst. eurų europinių lėšų. Akivaizdu, kad šių pinigų užteks tik daliai pastato sutvarkyti. Telšių rajono savivaldybės meras P.Kuizinas pažadėjo, kad kai bus aišku, kiek reikės pinigų, vėl sukviesti naują susitikimą.
Nuotraukoje: Telšių samariečiai gautu geru dalijasi vėjo perpučiamuose garažuose.