Lieplaukės didžiosios mįslės
Manoma, kad Lieplaukė pirmą kartą paminėta 1253 metų Livonijos ordino ir vyskupo kuršių Ceklio žemių dalybų aktuose kaip Leypiaseme. Vietovė priklausė kuršių tautos Ceklio žemei. Paminėjimas gali reikšti tuo metu Lieplaukę buvus kokios nors dar mažesnės gentinės teritorijos centru.
Alvydas Ivoncius
Pirmasis paminėjimas
1253 metais Livonijos ordinas ir vyskupas pasidalijo užkariautas ar siekiamas užvaldyti kuršių, galbūt ir dalies žemaičių žemes. Išlikę dalybų aktai iki šiol tebekelia diskusijas dėl paminėtų vietovių lokalizavimo. Manoma, kad iš mūsų rajono vietovių buvo paminėti Nevarėnai, Gadūnavas (Degeniai), Biržuvėnai, Žarėnai, Viešvėnai, Žąsūgala, Žylakiai. Degenių ir Žylakių paminėjimas šiame dokumente istorikų gerokai „pritemptas“.
Ar paminėta Leypiaseme galėjo būti Lieplaukė? Istorikai, siejantys minėtą vietovę su Lieplauke, remiasi vien abiejų vietovardžių formų fonetiniu ir morfologiniu lyginimu. Kaip kuršiškas vietovardis Leypiaseme galėjo transformuotis į lietuvišką Lieplaukę? Deja, neliko jokių kuršių kalbos šaltinių, išskyrus nuotrupas vietovardžiuose ir vandenvardžiuose, todėl atsekti tokį virsmą vargiai įmanoma. Leypiaseme ir Lieplaukė — sudurtiniai vietovardžiai. Ir iš karto reikia pasakyti: vietovardis Lieplaukė ne ką turi bendro su lauku, kaip dirbamos žemės įvardijimu. Visų pirmiausia nežinoma, ką galėjo reikšti išnykusios kuršių kalbos „leipa“. Kuršių „ei“ atitinka lietuvių „ie“. Būtent žemaičiams asimiliuojantis su kuršiais, buvo perimta dalis jų kalbos morfologinių ir fonetinių ypatybių, taip pat ir dvibalsio „ie“ virtimas į „ei“. Nesant kuršių kalbos rašytinių šaltinių, jų „leipa“ sieti su lietuviška „liepa“ būtų galima remiantis vien šių žodžių fonetiniu ir morfologiniu panašumu, kas gali nuvesti klystkeliais. Vietovardžio pirmasis sandas „liep“ gali sietis ne vien su liepomis, o ir senu lietuvišku žodžiui „liepėti“ — „raudonuoti“. Matyt, ši senoji reikšmė labiau nei liepos tiktų vandenvardžiams:Liepetvydis, Lieplaukis, Liepupis. Gal upeliai sandą „liep“ gavo ne dėl liepų, o juose esančios geležies rūdos. Lieplaukiu pavadintas upeliukas teka Ariogalos apylinkėse. Nereti upelių vardai „Liepupis“. Tai vadinamas upeliukas teka ir piečiau Lieplaukės. O XVII ir XVIII amžiaus Telšių bažnyčios metrikų knygose aptinkama vietovė Liepkalnis. Lieplaukalė yra Plungės, Lieplaukis — Kelmės rajonuose. Buvusios Ceklio žemės teritorijoje neaptinkama vietovardžio Liepžemė, o tai leidžia Leypiaseme tapatinti su Lieplauke.
Lygiai taip pat neaišku, ką reiškia vokiečių užrašyta antroji vietovardžio dalis „seme“. Greičiausiai — tai „zeme“, turinti giminingą atitikmenį lietuviškai „žemei“ teritorijos prasme. Minėtame užkariautojų akte randame kitus tokios pat sandaros vietovardžius: Letzime, Calneseme, Sekulzeme. Vėlgi neaišku, ką reiškė kuršiškas „zemė“. Gal, kaip ir Lietuvoje, tam tikrą ūkinį-administracinį-gynybinį vienetą. Galiausiai ir kuršių sritys įvardijamos kaip žemės. Ankstesniu nei XIII amžiaus laikotarpiu žemės, kaip teritoriniai vienetai, galėjo būti mažesnės, vėliau jos jungėsi į stambesnes žemes. Taip atsirado kuršių Ceklio žemė.
Senosios teritorijos centras
Dalybų akte greičiausia buvo skirstomasi ne vietovėmis, o bendruomenių valdomomis apygardomis. Paminėta Leypaseme turėjo reikšti ką kita nei Lieplaukės vietovė. Greičiausiai tai buvo teritorijos, kuri jungė vieną ar kelias to meto bendruomenes, įvardijimas Ceklio žemėje, kaip vienoje svarbiausių ir didžiausių kuršių genčių teritorijoje. Ją turėjo sudaryti mažesni vienetai — pilių apygardos, o šias savo ruožtu — dar smulkesni mažesnių bendruomenių dariniai — laukai, kurie galbūt kuršiškai buvo vadinami „zeme“. Leypiaseme kaip teritorinis vienetas galėjo išlikti ir vėliau, Ceklio teritorijoje apsigyvenus žemaičiams.
Ceklyje, sudarant 1253 metų dalybų aktą, kalavijuočių administracija dar nebuvo sukurta ir užkariautojams čia dar reikėjo įsitvirtinti. 1260 metų Durbės mūšis, kuršių sukilimas niekais pavertė šiuos planus. Tačiau dėl kovų Ceklis ištuštėjo, ištiko demografinė katastrofa ir ši kuršių žemė nebeturėjo kalavijuočiams ekonominio intereso. Galiausiai Ceklis, kaip atskira kuršių bendruomeninė teritorija, liovėsi egzistavęs ne vien dėl demografinių pokyčių, o ir vėlesnio žemaičių veržimosi ir įsitvirtinimo. Likę gyvi kuršiai asimiliavosi su žemaičiais.
Ir tik žemaičių kalbinė įtaka galėjo paversti Leypiaseme Lieplauke. Galbūt žemaičiai tiesiog išsivertė šį vietovardį, bet kodėl? „Laukas“ lietuvių kalboje reiškė ne vien dirbamos žemės plotą, o ir bendruomeninę teritoriją, kurią sudarė padrikai išsimėtę žmonių dirbamos žemės plotai ir sodybos bei bendrai naudojamos valdos: pievos, miškai, vandenys. Tokie valstiečiai buvo vadinami laukininkais. Tuo tarpu sąvoka „kaimas“ viduramžiais reiškė turtingo žemvaldžio sodybą su priklausiniais ir kartu gyvenančiais vergais. Gal kuršiškas „zeme“ XIII amžiuje ir anksčiau reiškė laisvų žemdirbių bendruomenę arba jau tokią bendruomenę, kurioje buvo ryški turtinė ir valdžios diferenciacija? Laukai jungėsi į stambesnes bendruomenes — žemes, turėjusias centrinę pilį, o XIII amžiuje jau ir vietinį kunigaikštį. Įmanoma, kad senesnės bendruomeninės vietovės pavadinimas Leypiaseme vėliau prigijo platesnei laukininkų bendruomenių apygardai, jau turėjusiai centrinę gyvenvietę su pilimi, kariauną ir vietinį kunigaikštį. Teritorijos įvardijimas ankstesnio centro vardu nėra retas reiškinys. Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo Gondingos valsčius, nors jo centras buvo persikėlęs į Plungę. Pagaliau administracinės teritorijos įvardijimo centrinės gyvenvietės vardu tradicija išlikusi ir dabar.
Lieplaukėje nėra piliakalnio, tik kelios aukštesnės Vorkalnio ir Prebuto kalvelės bei alkakalnis Kuodžių kaime. Be archeologinių tyrinėjimų neįmanoma pasakyti, kuomet žmonės įsikūrė Lieplaukėje. Galbūt kadaise čia buvo įtvirtinta gyvenvietė — bendruomenės centras, kuris vėliau persikėlė į gynybiniu požiūriu patogesnę Džiugo kalvą. Tačiau išliko bendruomenės ankstesnės centrinės gyvenvietės pavadinimas didesnei pilies — Džiugo — apygardai, kas ir buvo užfiksuota XIII amžiaus kuršių žemių dalybų akte.
Šiokią tokią nuorodą apie labai seną buvusią kuršių tvirtovę Lieplaukėje suteikia Vorkalnio vardas. Jo kilmė ne visai aiški. Galima sieti su latvių „vara“ ir prūsų „warrin“ — „jėga“. Kalbininko Kazimiero Būgos manymu, „vara“ galėjo reikšti ir tvirtovę — taip būtų paaiškinamas „dingusios“ pilies — Vorutos, kurioje gynėsi Mindaugas, — pavadinimas. Kita hipotezė: lietuviškas „varas“ reiškė kartis tvorai tverti. Ši reikšmė Vorkalnį sietų su įtvirtinta vieta. Bet „var“ gali būti siejamas ir su vietomis gyvuliams varyti ganytis. Visgi nežinia, ar kuršių kalboje „var“ galėjo virsti į „vor“, o žemaičiai visgi išsaugojo „ar“: Varduva, Nevarėnai, Nevardėnai. Jeigu omenyje turime išsaugotą sandą „vor“, tai jį galima sieti su lietuvišku „voras“, reiškiančiu ne įkyrų gyvūną, o „senas“. Kaip minėta, nelikus kuršių kalbos rašytinių paminklų, sieti Vorkalnį su kuršišku kalbiniu palikimu kebloka.
Kalvelės pavadinimas Prebutas gali būti sietinas su asmenvardžiu Priebutis, sudarytu iš dviejų sandų: „prie“ ir „butas“, kai žodis „butas“ prūsų ir lietuvių kalbose reiškė namus, būstą. Toliau nuo Lieplaukės yra kalvelė, vadinama Pilale. Vorkalnis, Prebutas, Pilalė neturi vėlyvųjų piliakalnių bruožų, jei kadaise buvo jose įtvirtintos vietos, tai, panašu, tikrai jau ne XIII amžiuje, kai buvo statomos kur kas galingesnės pilys. Nereikia pamiršti, kad su XIII amžiumi galima sieti nebent artimiausią Džiugo piliakalnį, gyvenvietę bei kapinyną. Pastarojo archeologiniai tyrinėjimai patvirtina čia gyvenus kuršius.
Žemaičių įsitvirtinimas
Jei priimame hipotezę, kad Lieplaukė yra 1253 metų dalybų aktuose minėta Leypiaseme, tai jos, kaip teritorinio vieneto, ribos dalys būti siejamos su Alsėdžių, Gelindėnų, Žarėnų, Viešvėnų tuose pačiuose aktuose paminėtomis apygardomis, gal dar ir Nevarėnų, jei minimas Neware reiškia Nevarėnus. Sunkiau būtų apygardos ribas nustatyti rytuose, kur jau už Telšių, kaip rodo Juodsodės kapinyno archeologiniai tyrinėjimai, gyventa žemaičių. Dalybų aktai Leypiaseme apygardos ribas leidžia hipotetiškai ir apytiksliai numanyti. Nuo XIII amžiaus Leypaseme išnyko iš dokumentų ir tik XV amžiuje vėl sutinkame panašų vietovardį, tik šįsyk — Lieplaukę. Per beveik du šimtus metų šioje žemėje vyko pokyčiai, ji buvo apgyvendinta žemaičių po Ceklį XIII amžiuje ištikusios demografinės katastrofos, kai ši senovinė žemė liko mažai apgyvendinta ir todėl ekonomiškai silpna.
Jau XIV-XV amžiaus vakarinėje ir šiaurinėje Žemaitijos dalyse vyko svarbūs demografiniai, socialiniai bei administraciniai pokyčiai. Sienieji valsčiai, kaip antai Viešvėnų, Mažųjų ir Didžiųjų Dirvėnų, Biržuvėnų, Beržėnų, Telšių ištįso į šiaurę: kaip tik į kuršių bei žemgalių gyventas teritorijas, kas rodo žemaičių kėlimąsi į jas. Leypiasemės (Lieplaukės) pilies apygardos teritorija, jau praradusi kadaise turėtą reikšmę, išnykus kaip šios žemės centriniam gynybiniam kompleksui Džiugo piliai ir gyvenvietei, tapo viena iš valstiečių laukininkų bendruomenės teritorijų, ir jos plotas atgal sumažėjo iki gyvenvietės ir gretimų žemių. XVII amžiaus inventoriuose Lieplaukę jau matome Viešvėnų valsčiuje.
Lieplaukė — laukininkų bendruomenė — kartu su aplinkiniais kaimais turėjo priklausyti valstybinei valdovo žemėvaldai. Lieplaukėje nesusiformavo bajorkaimis, atsiradęs iš senųjų karių šeimų bei giminių ir vėliau virtę kilmingaisiais, tuo pačiu išsaugojęs savo valdas.
Tuo tarpu Lieplaukė dabar neišlikusiais XV amžiaus valdovų dovanojimų dokumentais tapo Žemaičių vyskupo valda. Valdovas galėjo dovanoti valstiečius laukininkus, tačiau ne bajorus ir jų valdas, esančias bajorkaimiuose.
(Bus daugiau)