Kelionė po protėvių mitologines erdves
Siūlome jums kartu pakeliauti po stebuklingą dabartinio Telšių rajono teritorijos padavimų ir legendų pasaulį. Kažkada liaudis juos sukūrė, stengdamasi paaiškinti vienų ar kitų objektų, įvykių kilmę — jie buvo svarbi mitologinio mąstymo dalis. Mitologiniais aiškinimais liaudis struktūrizavo aplinkos pažinimą, suteikė jai kilmę, prasmę ir paskirtį, kūrė vertybių orientacijos sistemas. Vėliau šie pasakojimai imti suvokti kaip kūrinėliai, tačiau liaudies sąmonėje jie, kaip tikri buvusios ar esamos realybės atspindžiai, išliko netgi XX amžiaus pradžioje.
Ši mūsų kelionė nebus nustatyta nei pagal griežtus geografinius orientyrus, nei pagal liaudies kūrybos žanrus ir tikėjimų motyvus. Tikiuosi, taip skaitymu keliaudami, labiau pažinsime dabar jau užmirštas ar net visai išnykusias mūsų pažinime geografines ir senosios pasaulėžvalgos erdves, pamatysime savo kraštovaizdžius protėvių suvokimu. Straipsniui medžiaga rinkta iš įvairios literatūros.
Alvydas Ivoncius
Milžinas, karžygys, mylimasis
Telšių ištakos — Džiugo piliakalnis, liaudies vadintas kalnu. Kaip ir visi panašūs objektai, jis buvo neliečiamas, nors ir nešventas. Kas pasikėsindavo į kalno ramybę, to laukdavo baisi lemtis. Vienas drąsuolis sumanė kalne kasinėti, gal lobių tikėjosi aptikti, bet pakilęs stiprus viesulas jį nubloškė į kitą pelkės pusę. Naktį Džiuginėnų dvaro savininkas susapnavo įspėjantį sapną: kas drįs kalną paliesti, tą ištiks didžiulės nelaimės.
Negana to, apie kalną strakaliodavo kipšas, kuris, pasivertęs vokiečiu, kviesdavo praeivius lažybų. Ir vargas tam, kuris pralošdavo: nelabasis jį smaugdavo. Sakoma, žemaičiai piliakalnį aplenkdavo su pagarbia baime.
Neišliko ar nebuvo užrašyti liaudies padavimai apie Džiugą kaip karžygį. Tačiau šių padavimų nuotrupas atrandame literatūriškai stilizuotuose Mykolo Eustachijaus Brenšteino, Liudviko Jucevičiaus, Tado Daugirdo pasakojimuose, sukurtuose XIX amžiuje. Anot M.E.Brenšteino, Džiugas buvo milžinas, gyvenęs girių glūdumoje. Kai nusičiaudėdavęs, medžiai palinkdavo. Nors ir taip jo žingsniai buvo dideli, dar turėjo septynmylius batus. Girioje buvo kalnas, o jame — ola, kurioje Džiugas gyveno. Dienomis jis rovė medžius ir metė priešais save, taip atsirado Telšiai. O ta vieta priklausė raganoms. Ką dieną Džiugas padarydavo, tą jos naktį užrausdavo po žeme. Kova ilgai tęsėsi, kol galop ištryško iš žemės vanduo ir užliejo kovos lauką — sutyvuliavo ežeras. Raganos savo puotoms pasirinko Šatrijos kalną. Džiugas ant ežero kranto įkūrė Telšius. Kartą, kai pavargęs ilsėjosi, olos anga užsivėrė. O kalva, atsiradusi iš nupurtytų nuo milžino apavo dulkių, buvo pavadinta Džiugo vardu.
Džiugas buvęs ne vien milžinas, bet ir karžygys, padėjęs žemaičiams kovoti su kryžiuočiais. Jis vienas pats kuoka išmušdavo jų būrius. Jausdamas atsėlinančią mirtį, pats sau susipylė aukštą kapą netoli Telšių. Sakoma, kad vieno žygio metu jis sumušė Mozūrų kunigaikščio kariuomenę ir pagrobė gražią jo dukrą. Mergina patiko karžygiui ir ją vedė. Pora gyveno Telšiuose. Moteris labai ilgėjosi tėvynės, dažnai verkė ir anksti mirė. Džiugas pagal senus papročius supylė jai milžinkapį. Toje vietoje, iš kur kasė žemes, atsirado duobė, prisipildžiusi karžygio ašaromis. O kadangi daug mąstė, tai ir ežero pavadinimas — Mastis.
Pagal dar vieną legendą, netoli dabartinio Džiugo kapo buvo šventas gojus. Jame gyvenęs žynys Ubartas turėjo dukrą Austelę — vaidilutę. Jis ir Džiugas vienas kitą pamilo. Sužinojęs apie uždraustą meilę, Ubartas liepė abu sugauti ir sudeginti. Bet mylėdamas savo dukrą ir pats šoko į laužo liepsnas. Žmonės toje vietoje, kur liepsnojo laužas, supylė aukštą kalvą Austelei už grožį, Ubartui už tėvišką meilę, Džiugui už vyriškumą atminti.
Kai kuriuose padavimuose Džiugas siejamas su velniais. Esą iš jų jis gavo stebuklingas galias. T.Daugirdas pateikė gana tipišką folklorui sakmę apie žmogaus ir velnio lenktynes, kai kipšas apgaunamas vietoje akmens suspaudžiant sūrį, bandant aplenkti kipšą. Taigi pralaimėjęs šias lenktynes lažybas, velnias turėjo atseikėti Džiugui krūvą pinigų. Paskui nelabajam jų pagailo ir prašė Džiugo grąžinti. Šis sutiko, bet tik tuomet, kai visi lapai nuo medžių nukris. Rudenį pinčiukas prisistatė pinigų, o Džiugas parodė į žaliuojančias egles bei pušis. Velnias nusprendė atkeršyti. Kartą, kai Džiugas šalia savo pinigų netoli Telšių užmigo, velnias pasikvietė raganas ir tos virš karžygio iš jo pinigų supylė didžiulę kalvą. Taip pražuvo Džiugas ir atsirado jo kapas.
L.Jucevičius „Žemaičių žemės prisiminimuose“ rašė, kad Džiugas buvo žemaičių karžygys, „kuris dar gyvas būdamas savo rankomis supylęs tą piliakalnį ir pasiskyręs sau už kapą. Džiugo kūnas ilgą laiką buvęs (taip žmonių padavimas sako) saugomas velnių, su kuriais jis kitados gyvenęs didelėje draugystėje. Jų padedamas, Džiugas padaręs narsumo stebuklų: pats vienas aibes kryžiuočių savo geležine kuoka išmušęs, šimtamečius ąžuolus laužęs it nendres ir dangų remiančius kalnus vertęs. Tai jis iškasęs Telšių ežerą ir prie jo pirmąsias sodybas įkūręs“.
T.Daugirdas viename savo straipsnyje rašė: „Daug ir kitų legendų sklando tarp žmonių: pasak vienų,— kalne paslėpti bažnytiniai rakandai, kitos byloja, kad ten paslėpti užburti lobiai. Dar ir šiandien šis kalnas tebėra baimės ir pagarbos vieta. Prieš keliasdešimt metų vienas iš Gorskių, dabartinis Džiuginėnų savininkas, norėjo Džiugo kalną pakasinėti, tačiau net už gerą užmokestį negavo darbininkų žemaičių, todėl nusamdė laivavilkius. Vos tik jie ėmęsi darbo, kilusi baisi audra, žaibas po žaibo kritęs ant kalno ir visus nutrenkęs“.
Švilpio kalnas
Dabar jau Telšių mieste, o kadaise Siraičių dvaro laukuose, stūkso Švilpio kalnas. Ant jo augo sena septynkamienė pušis. Rūsčios dvasios globojo šį kalnelį ir po liepa paslėptus lobius. Vos naktį kas pamėgindavo jų ieškoti, sukildavęs ir kraupiai švilpdavęs vėjas. Dar girdėdavosi lyg kas klumpėmis apsiavęs po kalnelį laksto. Vėjas nuridendavo žemyn visus, išdrįsusius lobio ieškoti.
Čia, berods, 1918 metais įsitaisė vokiečiai ir pylė kulkosvaidžiais į spirito fabriko administracinį pastatą (buvusius gimdymo namus), kur tupėjo įsikūręs bolševikų revkomas.
Mastis
O kaip atsirado mūsų Mastis? Jo labai seniai nė nebuvo. Ežero vietoje glaudėsi kaimas kartu su burtininku Telšiu. Kartą kilęs bauginantis potvynis, žmonės išsigando. Telšys liepė vandeniui pakilti dar per vieną mastą (iš čia ir ežero pavadinimas) ir sustoti. O žmonės spėjo persikelti aukščiau, įkūrė naują kaimą, kurį burtininko garbei pavadino Telšiais.
Kartą virš Telšių pakibo bloga lemiantis didelis juodas debesis. Norint numaldyti skraidantį ežerą, reikėjo atspėti jo vardą, tik niekas to neįstengė. Galiausiai iškulniavęs senas kriaučius, pasiremdamas mastu (siuvėjo metru) ir iškėlęs tą savo metrą, sušuko: „Tegul bus Masts!“ Ežerui tas vardas patiko ir jis nusileido į daubą, kurioje buvo kaimas. Jo žmonės persikėlė gyventi aukščiau.
Kitąsyk Velnias supyko ant žemaičio Masčio, kam šis išvijo jį iš jaujos — mėgstamos kipšų vietos. Nelabasis atsitempė didžiulį akmenį ir sviedė į Masčio sodybą, bet nepataikė. Akmuo nukrito, išmušė didelę duobę ir atsirado Germanto ežeras. Sviedė velnias kitą akmenį, vis tiek nepataikė. Kur akmuo nukrito, šalia Masčio sodybos, atsirado ežeras.
Sakoma: ežeras — tai Džiugo ašaros, kai jis raudojęs dėl savo mirusios mylimosios žmonos.
Švedų dalinio vadas įsakė Mastyje paskandinti dėžę su lobiais. Tuos turtus dabar ežere tebesaugo velnias. Kiti porindavo esą žiemą ledu vežė varpą. Ledas įlūžo, varpas paskendo. Jis kartais vidudienį šventomis dienomis skamba.
Lieplaukė — išnykęs miestas
Iš Lieplaukės miško išteka Šventupis — vien upelio vardas sako jį buvus šventu, susijusiu su pagoniškais tikėjimais. Upelyje velėdavo skalbinius laumės. O ir vieta čia nepaprasta. Senais laikais medžiotojas prie upelio esančioje Vilko duobelėje pamatė mešką. Netrukus baltais žirgais atjojo baltai apsirengusi kariuomenė. Jai nurūkus, išsigandęs medžiotojas šovė į mešką ir pažiro pinigai. Matyt, tai ne meška, o jos pavidalu užkeiktas lobis buvęs.
Lieplaukės kalvelės turtingos padavimais. Sakoma, kad ant Vorkalnio stovėjo dvi bažnyčios: Šv. Morkaus ir Šv. Roko. Jas užpylė švedai. Kiti mano čia kadaise buvus gražius dvaro rūmus. Juose gyvenęs piktas ponas, mėgdavęs karti žmones. Poną už piktumą praminė Voru. Numiręs ponas čia ir palaidotas.
Pasakojama Lieplaukę kadaise buvus dideliu miestu. Jame stovėjo net kelios bažnyčios: viena — ant Prebuto kalno, antroji — Šv. Roko — ant Vorkalnio, trečioji — ant Žvyriaus kalno, ketvirtoji — Šv. Mykolo — ant Smilties kalno. Penktoji buvusi ant Stovylo kalno. Ant Prebuto kalno yra užkasti lobiai, kurių kol kas niekam nepavyko aptikti.
Iš Telšių link Luokės
Visai netoli Telšių — Paežerės kaimas. Tvirtinta kadaise jį priklausius Telšių vienuolynui. Kaime buvo daug pelkėtų pievų. Vienuolis varu varė žmones tų pelkių sausinti, kartą pats įklimpo ir nuskendo. Jo siela čia liko vaidentis: žmones matydavo po pievas klaidžiojant skusta galva, ilga juoda barzda, ruda sutana ir balta juosta vienuolį. Apskritai tos pelkėtos pievos buvo tinkamos nelaimingoms dvasioms. Klaidžiodavo čia kareivių būrio vėlės. Kartą žmogus pasiėmė maldaknygę, vidurnaktį atsiklaupė poteriauti. Ir pasirodė vaiduoklių kareivių būrys su savo vadu. Žmogus paskutiniam kareiviui pliaukštelėjo per užpakalį ir pažiro pinigai. Nutiko, kaip tam Lieplaukės medžiotojui su meška.
Prie Viešvėnų-Luokės kelio yra Garbės kalnelis, daugelį metų laikytas šventa vieta. Pagonybės laikais čia žmonės aukojo savo dievams. Vieno žmogaus mirdavo vaikai, jam čia pasimeldus, įpėdiniai nebemirė. Nuo tada kalva imta vadinti Garbės kalneliu. Ši kalva dar buvo vadinama Sterblės kalnu. Pasakota esą naktį čia važiavęs žmogus ir jam apsireiškusi Švenčiausia Panelė Marija. Po to jos garbei ant kalno buvo pastatyta koplytėlė. Žmonėse atsirado paprotys nešti ant kalno aukai ar apžadui po akmenį. Tikėta, taip išsipildo norai: ligoniai pasveiksta, merginos išteka, bevaikės moterys susilaukia kūdikių. Moterys, norinčios susilaukti vaikelių, nešdavo sterblėse akmenėlių ir kraudavo ant kalno. Taip atsirado Sterblės pavadinimas.
Šalia kalnelio tekėjo šaltinis, turėjęs stebuklingų galių. Juo žmonės ne tik gydydavosi, bet ir šlakstydavo laukus, kad susilauktų gausesnio derliaus.
(Bus daugiau)
Nuotraukoje: Džiugo piliakalnis ir kelias prieškario metais.