Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejui
Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejų, šiomis dienomis iškilmingai minimą Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejus pasitiko trijomis parodomis.
Antanas Ivinskis
Žemaičių vyskupai
Žemaičių vyskupų portretų ekspozicijos surengimas Varniuose yra istorinis įvykis. Apskritai pirmą kartą Kauno arkivyskupijos muziejuje saugomas visų Žemaičių vyskupų portretų rinkinys atgabentas į Varnius. Nėra to buvę, kad visi 40 paveikslų būtų parodyti Žemaitijoje vienoje ekspozicijoje. O juk šis rinkinys sudarytas būtent iš portretų, kurie kadaise dalimis kabojo Varnių katedroje, vyskupų rūmuose Alsėdžiuose, Janapolėje ir Varniuose.
Vyskupas Motiejus Valančius, „Žemaičių vyskupystėje“ aprašydamas savo pirmtako senovėje Vaclovo Virbickio darbus, paminėjo, kad jis „Sienas papuošė veidų ataduosmiais, arba portraktais, senų pranokėjų savo, Žemaičių vyskupų“. Manytina, jog tai buvo padaryta apie 1555 m., nes laikoma, kad tais metais ant mūrinių pamatų V.Virbickio lėšomis baigta statyti (trečioji) medinė katedros bažnyčia. Šį M.Valančiaus teiginį patvirtina Varnių katedros 1675 m. vizitacijos aktas, kuriame minimas dvidešimt vienas tuo metu kabėjęs portretas. Paveikslai aprašomi išsamiai, koks vyskupas pavaizduotas ir inskripcijos, tai yra įrašai, pažymintys bei charakterizuojantys vaizduojamąjį asmenį. Dalies portretų inskripcijos vėlesniais laikais buvo koreguotos. Dr. Liudas Jovaiša nustatė, kad išlikusių įrašų šaltiniu laikoma istoriko Alberto Vijūko-Kojelavičiaus 1650 m. knygutė „Įvairenybės apie Bažnyčios padėtį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.
Kaip žinia, vysk. V.Virbickio funduotoji katedra sudegė. M.Valančius tą nelaimę aprašo šitaip: „Metuose 1680 sudegė Varnių medžio katedros bažnyčia. Gaisras buvo taip didis, jog nė kokių bažnyčios indų niekas išgrobti nebsuskubo. Bažnyčia buvo toj vietoj, kurioj dabar seminarija riogso. Nebtekus katedros, kunigai per devynerius metus visas maldas laikė Varnių parakvijos bažnyčioj. Tuo tarpu vyskupas Pacas pasitaisęs dešiniojoj pusėj upelio Varnės ant kalvelės pastrūnijo mūro katedros bažnyčią, nes norėjo, kad bent pirmoji Žemaičių vyskupystės bažnyčia liuosa būtų nuo ugnies“.
Portretų tyrinėtoja menotyros daktarė Laima Šinkūnaitė nebandė plačiau spėlioti, ar tikrai visi portretai 1680 m. gaisro metu sudegė. Vis dėlto tokią abejonę skaitytų šaltinių pagrindu norėčiau išryškinti. Štai 1724 m. liepą sudarytame Varnių katedros inventoriuje (tai yra praėjus 33 metams nuo dabartinės katedros statybos), be kita ko, paminėtos dvejos „senovinės durys iš senosios bažnyčios, gulinčios be naudos bobinčiuje“ (prieangyje). O tarp bažnyčios paveikslų pirmiausiai paminėti būtent aštuoni (!) „Vyskupų atvaizdai, nutapyti ant drobės be rėmų, esantys mažojoje zakristijoje“. Suprantama, kad šie inventoriaus įrašai mums byloja daugiau ir verčia persvarstyti ligšiolinę nuomonę apie minėtąjį gaisrą.
Dr. L.Šinkūnaitė ir dr. L.Jovaiša tyrinėjo ir publikavo tuos Žemaičių vyskupų portretus, kurie kaip vienas rinkinys 1901 m. buvo nufotografuoti ir sudėti į Kauno fotografo Vaclovo Zatorskio išleistą albumą „Icones Episcoporum Samogitiensium 1417–1901“. Šis rinkinys prieš II pasaulinį karą buvo perduotas Bažnytinio meno muziejui Kaune, po karo — Kauno valstybiniam istorijos muziejui (dab. Vytauto Didžiojo karo muziejus), o mūsų laikais — Kauno arkivyskupijai. Tačiau Lietuvoje egzistuoja ir kitų dalinių Žemaičių vyskupų portretų rinkinių, kaip antai esantys Varnių katedroje ar Kauno kunigų seminarijoje. Būtent paveikslas iš pastarojo rinkinio — Varnių kunigų seminarijos fundatoriaus vysk. Jono Lopacinskio portretas — tapo svarbiausiu ikonografiniu šaltiniu, priimant sprendimą dėl bokšto atstatymo viršum Varnių seminarijos. Mat po J.Lopacinskio atvaizdu inskripcija yra papildyta nutapant Varnių seminarijos pastatą, koks atrodė iki nudegant bokštui. Arba štai vysk. Simono Mykolo Giedraičio portreto kopija, kurią 2000 m. Varnių katedrai parūpino garbingasis kanauninkas Jonas Petrauskis, yra atlikta ne nuo dabar parodoje eksponuojamo portreto, bet nuo Kauno kunigų seminarijoje esančio pirmavaizdžio.
Visa tai primena, kokie reikšmingi istorinės atminties liudytojai šalia išsaugotų rašytinių dokumentų yra istorinės ikonografijos pavidalai. Stebuklu laikytinas faktas, kad Žemaičių vyskupystės muziejuje eksponuojamas Žemaičių vyskupų portretų rinkinys mūsų dienas pasiekė vientisas, beveik be praradimų. Reikšminga, kad, nepaisant gaisrų, įvairių epochų vyskupai ryždavosi atkurti praradimus ir tęsti rinkinio formavimo tradiciją, užsakant savo atvaizdus. Daugiaplanė šio portretų rinkinio istorija išlieka iki galo neįminta. Įdomi ir pastarojo jų eksponavimo Varniuose aplinkybių visuma. Svarbiausia, kad pagaliau Žemaičiuose yra sudaryta išskirtinė galimybė pažinti vyskupijos istoriją ir per jos ganytojų atvaizdus. Tad kviečiame nepasidrovėti, apsilankyti ir istorijos šulams pažvelgti į akis.
Richentalio kronikos piešiniai
Antroji — tai reprodukcijų paroda, skirta Konstanco bažnytiniam susirinkimui, pavaizduotam Richentalio kronikos piešiniuose. Richentalio kronika suteikia žinių apie Konstanco susirinkimą, įvykusį 1414–1418 m., ir jame dalyvavusią Vytauto ir Jogailos delegaciją, Žemaičių atstovus. Miniatiūrose pavaizduota susirinkimo eiga: delegacijos, jų vadovų ir narių herbai, atvykimas, svarbiausi dalyviai, posėdžiai, sprendimai, religinės apeigos bei ceremonijos, popiežiaus Martyno V konklava. Richentalio kronika yra vertingas istorijos ir ikonografijos šaltinis. Parodoje greta iliustracijų iš paskutiniojo (2013 m.) kronikos leidimo eksponuojami ir šiuolaikiniai Konstanco miesto vaizdai.
Kaip „Lietuvių enciklopedijoje“ rašė prof. Zenonas Ivinskis, Richentalis (1370?–1437), turtingo Konstanco raštininko sūnus, tikro miestiečio žvilgsniu aprašė jo mieste įvykusį bažnytinį susirinkimą. Apie posėdžius Richentalis gaudavo žinių iš susirinkimo dalyvių, nes sugebėjo užmegzti daug pažinčių, apklausdamas net heroldus (Europos karalių ir didikų atstovus — šauklius), taip pat jis rėmėsi ir oficialiais šaltiniais. Lietuva kronikoje minima 14 kartų.
1415 m. rudenį į Konstancą Vytautas pasiuntė 60-ies jau pakrikštytų žemaičių didikų delegaciją, kuriai vadovavo Jurgis Gedgaudas ir Jurgis Galminas. Tų pačių metų gruodį delegacija buvo iškilmingai priimta Konstanco katedroje, o po poros mėnesių posėdyje buvo perskaitytas žemaičių skundas, kuriame išvardytos kryžiuočių skriaudos žemaičiams. Susisirinkimas, nelaukdamas, kol bus išrinktas naujas popiežius, ėmėsi veiksmų — Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras įpareigoti įsteigti Žemaičių vyskupiją ir paskirti jai vyskupą. Tai buvo bene vienintelis atvejis Bažnyčios istorijoje, kai visuotinis susirinkimas įsteigė vyskupiją. Žemaičių vyskupija su centru Medininkuose (Varniuose) įsteigta 1417 m.
„Kražiai — Žemaitijos Atėnai“
Taip pavadinta lenkų fotografo ir dailėtyrininko dr. Jano Sklodowskio fotografijų paroda, kurioje pristatoma Kražiuose veikusi jėzuitų kolegija, viena garsiausių mokymo įstaigų ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bei ir bendroje Abiejų Tautų Respublikoje. Simboliška, kad paroda apie garsiąją žemaičių mokyklą pirmiausiai rodoma buvusios Varnių kunigų seminarijos rūmuose.
Mat Varnių seminarijos istorija su Kražių kolegija yra tiesiogiai glaudžiai susijusi. Kražiuose 1607 m. įkurdinus jėzuitus, netrukus 1614 m. buvo įsteigta ir kolegija. Ja pasirūpino Žemaitijos seniūnas Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Kolegijos reikmėms iškart paskyrė pilį, o 1621 m. pradėjo mūryti ir didelės Švč. Mergelės Marijos titulo jėzuitų bažnyčios, turėjusios tarnauti ir kaip mokyklos šventovė, pamatus. Įkandin Varniuose 1622 m. steigiama kunigų seminarija, po metų buvo įkurdinta Kražiuose. Daugiau nei po šimtmečio sugrąžinus Seminariją į Varnius, profesoriais kurį laiką čia buvo tėvai jėzuitai.
Kražių kolegija, kaip ir Varnių kunigų seminarija, galėjo pasigirti turtinga, dar XVII amžiuje įkurta biblioteka, kurios vieną tarsi simbolinį tomą su kunigaikščio ir vyskupo Merkelio Giedraičio autografu yra pavykę įsigyti Žemaičių vyskupystės muziejui.
Kas nėra girdėjęs šitokių asmenybių kaip poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (dar vadinamas krikščionių Horacijum), pamokslininkas ir helenistas Žygimantas Liauksminas, istorikas Vijūkas-Kojelavičius?.. Net būsimasis vyskupas Motiejus Valančius dirbo šioje kolegijoje. Kražių mokyklos dėstytojai ir absolventai beveik du šimtus metų buvo matomi šalies kultūriniame ir politiniame gyvenime. Šia paroda norime atkreipti dėmesį į Žemaitijoje istoriškai susiklosčiusią švietimo tradiciją, kurioje dvasinių ir pasaulietinių mokslų buvo siekiama išvien, net struktūriškai apjungus skirtingo pobūdžio mokyklas. Ar tai būtų buvę įmanoma be per Krikštą įvykusio žemaičių atsivėrimo krikščioniškosioms Europos idėjoms? J.Sklodowskis anotacijoje pažymi: „Sekant mokyklų ir miestų, kuriose jos veikė, pėdsakais, užplūsta platesnė refleksija apie visuomeninį ir politinį senosios Respublikos klimatą ir jo inspiruotą edukacinę ir pilietinę žinią. Mokykla Kražiuose ne tik skleidė išsilavinimą, bet ir diegė europietišką savimonę, kylančią iš krikščioniškosios tradicijos. Taip pat norisi reflektuoti laikinumą to, kas mūsų protėviams prieš kelis šimtus metų buvo svarbu ir suprantama, o galiausiai — kaip sunku statyti universalių vertybių rūmą ir kaip lengva jį sunaikinti“.
Ši parodos autoriaus J.Sklodowskio mintis savaime iškelia paralelę ir su mūsų veiklos aplinka. Ne paslaptis, Žemaičių vyskupystės įsteigimo jubiliejinės sukakties metai buvo nuolatinis 1999 m. įsteigto Žemaičių vyskupystės muziejaus veiklos tikslas. Deja, po keleto kryptingo nuveiklinimo metų ši muziejininkystės sritis nebegali klestėti. Nors ir atlikta reikšmingų kultūrinių darbų, kuriais gali naudotis visuomenė, paties muziejaus vizija liko realizuota tik dar vienu istorijos šaltiniu virstančiuose projektuose.
Pasitikti ir pažymėti visai Lietuvai svarbią 600 metų žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo sukaktį — tai nelengvas uždavinys, kuris teko mūsų dienų kartoms. Daugelio turėtos šio jubiliejaus vizijos įvairių aplinkybių tapo apribotos. Kaip atnaujinti savo tikėjimą, pažinti ir permastyti jo tradiciją ir paveldą, jubiliejaus šventimo metu pasikrauti naujo dvasinio entuziazmo? Šiame keleto metų vyksme atsispindi siekių kilnumas, sampratos bei rezultatai.
Nuotraukoje: Žemaičių vyskupų portretų ekspozicija. Antano Ivinskio nuotrauka.