Retas literatūrinis renginys taip paveikia klausytojus, kaip šios savaitės trečiadienio vakaro susitikimas Žemaičių muziejuje „Alka“ su poeto Kazio Bradūno dukra. Sunku pasakyti, kas užbūrė susirinkusiuosius — įtaigus poetinis žodis, lektorės įspūdingas nuoširdumas ir betarpiškas bendravimas ar nesuvaidinta meilė lietuvybei, lietuvių kultūrai, krašto likimui. Turbūt viskas kartu.
Lina Dijokienė
Atgijo prisiminimai
„Esame akistatoje su žmogumi, kuris tikrai žino, kaip ir kas buvo ir kodėl viso to rezultatas — poezija. Poezija, kuri stovi ant žemės, kuri turi sąšauką su Dievu, ta poezija, kuri turi bendrą stalą, už kurio sėdi lietuvių tauta. Šiandien Žemaitijos sostinėje unikali galimybė susitikti su poetu Kaziu Bradūnu“,— pristatydama viešnią — poeto dukrą — JAV etnologę, JAV lietuvių bendruomenės veikėją Eleną Bradūnaitę-Aglinskienę, pirmąkart, kaip pati sakė, įkėlusią koją Žemaitijon, sakė telšiškė literatė Ieva Sigita Naglienė, tą vakarą klausytojų ausims dovanojusi itin raiškiai gyvai skaitomų K.Bradūno eilėraščių.
Ilgas kelias į laisvę
Pirmiausia poeto dukra pakvietė pažiūrėti dar JAV, jos tėvų namuose, prieš jiems grįžtant gyventi į Lietuvą, sukurtą filmą apie K.Bradūną. Šiame filme kalba pats poetas, jis sėdi prie rašomojo stalo, ant sienos žiūrovai regi ir atpažįsta Lietuvos kultūros ženklus ir literatūros žmones.
Poetas kalba detaliai, vaizdžiai, prisimena skubų savo šeimos pasitraukimą iš gimtosios šalies į Vakarus. Keturi suvalkiečio ūkininko arkliai su dviem suvalkietiškais vežimais — taip apie skubų, jau griaudint artėjančios fronto linijos pabūklams, susiruošimą ir išvykimą iš gimtųjų namų, iš tėviškės Kiršių kaime, netoli Vilkaviškio, pasakoja poetas. Tai buvęs geras sprendimas — kaip vėliau sužinoję, netrukus žydinti ir klestinti tėviškė virto degėsių krūva, buvo subombarduota.
Pabėgėlių laukė ilga bei sunki kelionė, su įvairiais nuotykiais ir karo baisumų grimasomis. Tačiau lietuvius lydėjusi kažkokia keista sėkmė — vis pavykdavę išsisukti nuo to meto visą Europą draskiusių grėsmių. Na, o kai 1949 m. pagaliau pavykę gauti leidimą keltis į JAV, buvę visi labai laimingi. Tiesa, poeto tėvas labai gailėjęsis savo arklių, tų, kurie per Europą suvalkiečio šeimą per karo siaubus išvežė į laisvę. Tuos arklius — žemdirbio sielos brolius — tekę parduoti. Tąsyk, K.Bradūno žodžiais, jis antrąkart gyvenime regėjęs tėvo akyse šykščias lietuvio ūkininko ašaras…
Auklėjo tikrus lietuvius
Jauna Kazio Bradūno šeima, su vos aštuonių mėnesių dukrele Elena ant rankų atsidūrusi JAV, niekada neužmiršo savo šaknų. Kaip prisiminė poeto dukra, abu tėvai ranka rankon visą gyvenimą dirbo lietuvybės labui. Gyvenę labai kukliai, net televizoriaus ar skalbimo mašinos neturėję. Poeto žmona juokdavusis, kad skalbiant rankomis ir gręžiant, jos rankų pirštų ligos neims. O televizoriaus šeimoje nereikėję — mat vaikus — dukrą Elenutę ir jos brolį — tėvai taip buvo išauklėję: vakare, susėdę visi, kalbėdavosi, vaikai — būtinai lietuviškai — turėjo atpasakoti, kaip sekėsi diena, ko mokėsi mokykloje, ir viską, ką buvo angliškai išmokę ar iš geografijos, ar iš istorijos ir kitų dalykų, turėję dar kartą tėvams papasakoti lietuviškai. Po pusmečio tapę pirmūnais, mat viską tekdavę dukart pakartoti: ir angliškai, ir lietuviškai. Tėvas daug padarė, kad vaikai žinotų, ką reiškia lietuvių kalba globaliame pasaulyje.
„Mūsų tėveliai buvo įsitikinę, kad lietuvių kalba — tikra dovana. Tokia sudėtinga kalba verčia dirbti smegenis. Vėliau, jau man dirbant universitete, mokslininkai netgi sakydavo: „Jūs, lietuviai, ant savo pečių turite užsidėję tikrus kompiuterius, juk šitokio sudėtingumo kalbą valdyti — ne juokas. Tikra smegenų mankšta“. Dabar daug kas stebisi, kad aš taip, be jokio akcento, kalbu lietuviškai. Juk yra tokių šiandienos emigrantų, kurie vos po trijų mėnesių ima savo kalbą iškraipyti… Mums tokių dalykų tėvai griežtai neleido. Augome tarp tėvų pasakojimų, pasakų, dainų, tautosakos, lietuviškų knygų, taip subrandinę tikrą gyvą kultūros kalbą“,— prisiminė E.Bradūnaitė.
Anot poeto dukters, jie suvokė labai svarbią gyvenime tiesą — mes su tuo savo lietuvišku kraičiu — kalba, kultūra, tautosaka, būdu — esame daug pranašesni už kitus. „Dažnai sakau jaunimui: išvažiuosit iš tos Lietuvos. Tai jei su tuščiais maišeliais, nieko gero neišsivešit, tai jūs niekam nebūsit įdomūs. O juk mūsų lietuvybės istorija palyginti su vos poros šimtų metų Amerikos istorija, mūsų neįkainojama tautosaka, jos lobiai net nepalyginami dalykai. Turime kuo didžiuotis“,— sakė viešnia.
Grįžo gimtinėn
Poeto dukra vaizdžiai papasakojo, koks buvęs graudus ir liūdnas jos tėvų susitikimas su gimtine po pusės amžiaus. Tėvas ypač jaudinosi, kai lankė savo jaunystės draugus ir plunksnos brolius — visus jau po velėna: Vytautą Mačernį, tragiškai žuvusį baigiantis karui, Mamertą Indriliūną, pokario partizaną, gulintį prie Paberžės bendrame 27 partizanų kape… O štai dar vieno sielos bičiulio — Broniaus Krivicko net kapo negalėjo aplankyti. Šis poetas partizanas, K.Bradūno nuomone, sukūręs pačius geriausius partizanų eilėraščius, guli kažkur palatvijyje… „Mano draugai jau pilkapiuose guli“,— tų liūdnų susitikimų akimirkos išsiliejo poeto eilėraščiuose. Vis dėlto — K.Bradūno dukra dalijosi prisiminimais — Kazys Bradūnas su žmona buvę labai laimingi, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jie galėjo vėl čia sugrįžti ir dar septyniolika metų gimtojoj šalyje išgyventi. Nebijoję mirties, net, būdavę, nueidavo į kapines, susėsdavę ant kalnelio, kur buvo paskirta vieta jų kapams, šalia kitų žemininkų, ir lyg matuodavęsi, ar būsią čia patogu gulėti… Kai Amžinybėn 2009 m. išėjo poetas, jo metais jaunesnė žmona gyveno metais ilgiau — 2010. „Sakydavę, kai mes užsiklosim velėna, mes vis tiek būsim laimingi, po savo tėviškės dangum“,— apie paskutiniuosius tėvų gyvenimo metus kalbėjo E.Bradūnaitė. Poeto dukters pasakojimus labai taikliai poeto kūriniais iliustravo I.S.Naglienė.
Emigracijos grėsmė
Pokalbis apie literatūrą ir kultūrą neišvengė ir šiandienos skaudulio — lietuvių tautą mažinančios emigracijos. Pasak E.Bradūnaitės, jos tėvo poezijoje būta daug pranašiškų motyvų. Jai, bekeliaujant po Lietuvą, matant išnykusius kaimus, sudubusius negyvenamų trobesių stogus, nauja gaida suskamba K.Bradūno eilėraštis: „Vai lekia lekia gulbių pulkelis/ Lygus ir lengvas padangių kelias/ O man po kojų žemė įdubo/ Ir širdį gelia — kur tu nulėksi, gulbių pulkeli“. „Šitą eilėraštį turėtų iškabinti Lietuvos oro uostuose, nes dabar toks laikas. Turėtų ne „Misiją Sibiras“ rengti, o „Misiją Lietuva“. Tegu jaunimas važiuoja per išnykusius kaimus, tegu nors medines lenteles su jau iš registrų išbraukiamų kaimų pavadinimais užrašo — gal tuomet dar išliks kas tose jaunose širdyse. Tai būtų būdas jaunimui įsižeminti į tą Lietuvą…“,— su skaudžia viltimi kalbėjo mokslininkė, pati savo akimis mačiusi, kaip išnyko ne vienos tautos kultūra. Kartu su kultūra, kalba, išnyksta ir pati tauta. Nors ir bandoma atkurti jų kultūra, tačiau tai labai sunku. Tai, kas išrauta, sunkiai beprigyja…
„Džiugo“ gimnazijos dovana
Šią literatūrinę šventę-susitikimą su poeto Kazio Bradūno (šiemet minime šimtąjį jo gimtadienį) dukra Žemaitijos sostinės bendruomenei padovanojo Telšių „Džiugo“ gimnazijos bendruomenė. „Į Telšius ponia Elena Bradūnaitė atvyko mūsų pavaduotojos Janinos Šalkauskytės pakviesta bei jai rūpinantis. Trečiadienį gimnazijoje turėjome netradicinę pamoką-susitikimą trečiokams, o ketvirtadienį — ketvirtokams: keli mokiniai ir Ieva Sigita Naglienė skaitė eilėraščius, pora renginio vedėjų klausinėjo viešnią, buvo suruošta poeto knygų paroda, rodyta filmo apie poetą ištrauka. Integravome ir su istorija, nes daug kalbėta apie emigraciją. Taip pat pasiūlėme ir kitoms gimnazijoms bendradarbiauti, tad Žemaitės gimnazija suorganizavo savo mokiniams susitikimą trečiadienio popietę“,— sakė „Džiugo“ gimnazijos atstovai.
Po renginio muziejaus „Alka“ salėje susirinkusieji neskubėjo skirstytis — nuoširdžiai už kultūros, meilės savo kalbai ir kraštui pamoką dėkojo renginio organizatoriams ir viešniai — poeto Kazio Bradūno dukrai Elenai.
„Ant septynių kalvų“ projektą remia
