Šiuos prisiminimus rašiau jau seniai, lyg ristele bėgdama, paskubom. Bet būtent paskubom ir pasakai, kas arčiausiai „minties išėjimo“. Rašiau, kai buvo rengiamas leidinys apie Nevarėnus. Buvau leidėjų skubinama. Todėl ristele tie prisiminimai. Kai ką panaudojo knygoje, kai kas netilpo. Jei kam įdomu, pasiskaitys po tarpsnelį čia, mano mielame prigimtiniame laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“.
Janina Zvonkuvienė
(Tęsinys. Pradžia Nr. 76; 78)
Kultūra nemiegojo
Kultūros namai Nevarėnuose visada gyvavo. Tuo metu miestelis buvo „Naujojo gyvenimo“ kolūkio centras. Kolūkis nebuvo koks atsilikėlis. Liūdniau sekėsi kaimyniniam „Žemaičių artojui“. Vykdavo įvairūs vakarai kolūkio pirmūnams pagerbti, vakarėliai, vaidinimai, šokiai. Ir, žinoma, kinas! Kinas! Oi, kaip svarbus mūsų laikais buvo kinas! Kiek daug buvo kino! Nors beveik nieko nesuprasdavom, ką rodo… Tik karas, karas… Tik „vperiod za rodinu!“ šauksmas…
Kino menas tada klestėjo. Nevarėnų salė buvo tikras kino centras. O to centro centrinė figūra — Valatka! Šis aukštaūgis originalaus veido šmaikštuolis, vietinis eruditas, tarsi ir gyveno kino salėje. Ten visą laiką zirzė kino aparatinė. Salėje juodu audeklu užtamsinti langai, mediniai suolai su atkaltėmis išrikiuoti eilėmis ir nuolat švysčiojančios varstomos durys — vis kas nors įbėgdavo pavėlavęs. Tai apie filmus moksleiviams, kuriuos vos ne kasdien po pamokų sukdavo mums už penkias kapeikas. Nėra buvę, kad Valatka gaudytų, jei koks tų kapeikų neturįs apdriskęs vaikėziukas prasmukdavo ir nesumokėjęs. Skurdas daug kam žvelgė į akis! Bet daug ką tai ir užgrūdino, neleido ištižti.
Nemaža grupė vaikų į mokyklą atvažiuodavome ir namo grįždavome keleiviniu autobusu. Iš Telšių pusės, iš Pušinės, net ir iš už Pušinės — kaip mūsų meto neprilygstamas matematikas Dionyzas Mitkus ir jo gražuolės seserys Mitkutės — Danutė, Birutė, Gražina, kaip broliai Brančeliai, Pronckutė, dar kai kas nuo Tausalo. Bet Dievulėliau! — jau ir pavardes ir vardus pamiršau!
Keleivinio autobuso grafiko niekas netaikė prie pamokų tvarkaraščio. Į pamokas tekdavo vėluoti, o po pamokų — dar bene valandą trainiotis po miestelio aikštę, iki išvažiuodavome.
Kol stotelė nebuvo nukelta už Burbesio, autobusai sustodavo aikštėje, prie Sušilovo krautuvės. Patogu, nes kino salė čia pat. Jei tik būdavo penkios kapeikos kišenėje, visada eidavome į Valatkos rodomą kiną. Įėjimas buvo iš kiemo pusės. Tekdavo bėgioti aplinkui žiūrėti, ar dar neatvažiavo autobusas. Laikrodį mažai kas turėjo.
Būdami „autobusiniai“, filmo pabaigos negalėdavome sulaukti, tekdavo išskubėti anksčiau. Tačiau ir ne filmo turinys būdavo svarbiausia. Svarbiau buvo pabūti visiškoje prieblandoje, pasėdėti ant tų medinių iki blizgesio nuzulintų suolų ir… galbūt skaudančia širdim pažvilgčioti, kas prie ko ir per kiek pasislinko, o gal net ranką palietė… Buvome tokie dorovingi! Ir filmai buvo itin dorovingi. Dažniausiai viena tema — apie Didįjį Tėvynės karą ir tarybinių karių narsą. Apie spalvotą kiną nieko dar nežinojome, žiūrėdavome tik nespalvotus. Filmai dažnai nutrūkdavo, o Valatka tuo metu gal kokią šaškių ar šachmatų partiją su kuom nors pliekdavo, nepajusdavo. Buvo būdas jam iškviesti — sėdėdami imdavome trypti kojomis, daužyti grindis. Iš pradžių tyliau, paskui garsiau, dar garsiau!.. Sudundėdavo toks bildesys, kad rods traukinys per Nevarėnus važiuoja!.. Išgirsdavo Valatka šį garsinį signalą, suklijuodavo filmą, rodydavo toliau. Aparatinė maloniai zirzia, filmo įgarsinimo balsai — lyg į tuščią kibirą kas kalbėtų. Bet vis dėlto mums tai buvo puiki pramoga! Ir kino operatorius Valatka už savo ilgametį darbą, už savotišką jaunimo globą tikrai yra nusipelnęs visų Dangaus malonių…
Toje pačioje kino salėje vykdavo šokiai. Tačiau, jeigu renginyje nedalyvaudavo mokykla, lankytis šiuose vakarėliuose moksleiviams buvo griežtai uždrausta. Kontrolė buvo nepralaužiama, o nuobaudos grėsė žiaurios. „Štabas“ — pats mokyklos direktorius ir kieti mokytojai vyrai. Rizikuojančių beveik nebuvo — moksleiviai suaugusiųjų šokių vakaruose nesilankė. Tai Nevarėnuose nesilankė… Tačiau šokių vakarėliai vykdavo ir tolėliau — Dadotkuose, bene ir Juozapave, Mitkaičiuose. Net septintokės vidutiniokės jau darydavome naktinius žygius į Dadotkus — į šokius! Baltomis žiemos naktimis — vien romantika!
Internatiniai
„Internatu“ buvo vadinamas mokyklos bendrabutis. Tas bene iki šiol centre išlikęs žalias namukas su mansarda. O tolėliau stovėjo įdomus dviejų aukštų medinis pastatas. Jo ir pamatų nelikę. Gaila. Ten buvo pradinės mokyklos klasės ir „internato“ valgykla. Dabar toje vietoje auga ąžuolai. Nevarėnų mokykloje gal net didesnę mokinių dalį sudarė vaikai iš gana tolimų kaimų. Tolimesnieji ir turėjo galimybę apsigyventi „internate“, gauti lovą ir tris kartus pavalgyti. Labai skurdžių šeimų vaikai maitinami buvo nemokamai (tam tikras skaičius), kitiems tekdavo mokėti už maistą — po 17 rublių per mėnesį. Taigi dienai maisto mokiniui būdavo paruošiama už penkiasdešimt kapeikų… Dabar pati galvoju, kad turėjo daugiau kainuoti… Kad nelabai koks tas maistas tebuvo, bet vis tiek… Na, mokyklomis rūpinosi kolūkiai. Tikriausiai aprūpindavo bulvėmis, pienu. Taip manau.
Daugelis mokinių gyvendavome tik žiemos metą, kai kelias į mokyklą būdavo itin sunkiai įveikiamas.
Už gyvenimą Nevarėnų „internate“ mokyklai esu nuoširdžiai dėkinga. Buvau vienišas, niekam nereikalingas vaikas. Dar neatšalusi buvo pokario sumaištis, daug šeimų — nukentėjusios. Nebuvo nei darbo, nei pajamų. Daug kas „ieškojo laimės“ miestuose, mano tėvai — Klaipėdoje. Nelengva jiems buvo šiame mieste. Juo labiau, kad tarp tėvelių tarpusavio darna, jaukus šeimos židinys taip ir nesusiformavo. Taip gyvenant ir vaikai — tik našta ir kliuvinys, nepajėgūs tinkamai pasirūpinti, nepajėgūs gražiai paauklėti. Esame dvi seserys. Tėvų meilės taip ir negavusios, užaugome lengvai pažeidžiamos, jautrios, su gausybe nepilnavertiškumo kompleksų. Daug panašiai augusių buvo. Vieni kitus surasdavome, vieni kitiems artimuosius atstodavome.
Nevarėnų mokykla man buvo brangiausi namai, o bendraklasiai — kaip broliai, seserys. Šiandieną puikiai suprantu, kodėl taip graudžiai ir taip ilgai verkiau, kai mokyklą baigėme, kai skirstėmės „į gyvenimą“. Aš skyriausi kaip su savo namais, kaip su šeima. O prigimtis jautri, egzaltuota — ir jokio artimo dėmesingo žmogaus greta. Nė vieno, kas lauktų, kam rūpėčiau.
Tuo metu labai daug buvo skurdžių vaikų, neturinčių padoresnio drabužio, apavo, neturinčių tvirtos geros šeimos namuose. Tada buvo labai lengva paaiškinti, kodėl. Tai tilpo į vieną žodį — pokaris. Žinau, kad mokykla nupirkdavo kai kam ir drabužių — paprastų medvilninių treningų. Tai buvo labiausiai įprasta mūsų meto apranga. Paskui pamažu ėmė gausėti mokyklinių uniformų.
Lygintuvai — palubėje
Viena žaliojo namelio — to vadinamojo internato — pusė buvo skirta mergaitėms, kita — berniukams. Šiems dar ir antrasis aukštas buvo skirtas. Gyvenimas čia turėjo savo kvapą, savo režimą, savo nuotykius. Nežiūrint smulkmenėlių, buvome geri, net labai geri vaikai. Mūsų čia beveik niekas neprižiūrėjo, nekontroliavo, nelankė. Nors buvo ir speciali „internato“ auklėtoja. Ji tik žvilgteldavo kartą ar porą per savaitę, ir viskas. Tvarkėmės patys. Jei kas ką turėjome, užkąsdavome. Nepamiršiu savo nuostabos, kai pirmą kartą pamačiau stiklainėlį… uogienės. Kažkuri mergaitė atsinešė iš namų. Nesupratau, kas čia yra, ar tai tikrai namuose padaryta ir valgoma? Pas mano Babūnelę to nebuvo. O dažniausias valgis — ant juodos duonos užteptas „smalčius“. Bet ir to neilgai užtekdavo. Vai, kad kas jo tokio naminio duotų dabar! Tai gardumas buvo naminio „smalčiaus“!
„Internato“ krosnys mums būdavo šiltos, iškūrentos, patalynė ne taip jau retai pakeičiama. Švaros tikrai užteko. Trūko veikiančio lygintuvo. O juk buvome pažangios, gerai besimokančios mergaitės. Norėjome ir gražiai, tvarkingai atrodyti. Kai jau septintoje klasėje prasigyvenome mokyklinių uniformų, baltas apykaklaites ir rankogalius skalbdavome dubenyje, o lygindavome — „prosydavome“ — tempdamos baltas uniformų apykaklaites ant elektros lempučių. Ant tų, kurios palubėje švietė be jokių gaubtų. Užsilipame ant dvejų arti stovinčių geležinių lovų galų ir pasiekiame! Lemputės karštos, lygina! O kad ilgos kelnės būtų išlygintos ir turėtų gerą kantą, nakčiai dailiai paklodavome jas tarp dviejų čiužinių ir atsiguldavome. Dažnai po dvi drauges į vieną geležinę lovą — geriau suspaudžia ir… šilčiau.
Į Dadotkus
Elektra tuomet buvo ne šiaip sau kada nori ir kiek nori, ji buvo „dozuojama“ iš MTS — tuometės „Mašinų, traktorių stoties“, buvusios už Nevarėnų — bene ant Sedos tas kelias veda? Šalia jo. Jei kas būtų išlaikęs tokią MTS iki mūsų dienų, turistų į Nevarėnus plūstų ne mažiau kaip dabar į Grūto parką. Apie MTS darbą ir vaidmenį — atskira ir tikrai įdomi būtų kalba. Manau, yra dar gerai atsimenančių visas stoties funkcijas, papasakos, jei paklausite.
Be viso kito, MTS tiekė, įjungdavo ir išjungdavo miesteliui elektrą. Vakarais duodavo signalą — užgęsta, įsijungia, užgęsta, įsijungia… Taip kelis kartus. Retai kada „internatas“ įmigdavo anksčiau nei elektra imdavo gesti. O kai užgesdavo, prasidėdavo įdomiausias gyvenimas.
Štai tada ir sukildavome „septintokės vidutiniokės“ ir išeidavome į kelią, į žygį iki kryžkelės, kur buvo „Žemaičių artojo“ kolūkio centras. Ten šokių vakarėliai vykdavo. Eidavome kokios keturios, penkios, susimokiusios: „Enam i Daduotkus!“
Dievulėliau! Tik kad eidavome! Neprisimenu, kad kas bent vieną iš mūsų, iš „internatinių“ žygeivių, būtų kas pašokdinęs, ar bent į tą pusę pažiūrėjęs. Ar kad bent pačios tarpusavyje būtume išdrįsusios kokią polkutę patrypti — kaip per mokyklos vakarėlius. Apranga — skurdūs, užlopyti treningėliai, dar kokia išaugta, nublukusi „jupelė“ ant viršaus užtempta, apavas — naminės vilnonės puskojinės ir jau nuklišenti, numintais užkulniais kaliošėliai. Tatai — „panos“… Beje, į tuos naktinius žygius pakildavome tik panelės, nė vieno vaikino šiuose žygiuose nepamenu.
Viskas duoda savo pažinimo. „Žemaičių artojuje“ vykdavo natūraliausi liaudiški etnografiniai vakarėliai! Tuo pavyzdžiu po daugelio metų aš daug ką nuveikiau! Labai gerai ir šiandien regiu nemažą salę, keli langai, paprastos, nedažytos grindys, palubėje pakabinta žibalinė lempa. Aplinkui — tipiški kaimo vėjų „nupudruoti“ veidai, kavalierių povyzos, panelių „unoras“… O įsismarkavus kokiam nors šokiui, dulkių debesys kad pakyla — anam pasieny nieko nebematyti. Įbėga kaži kas su kibiru, sklidinu vandens, ir lapuota šluota „pakrapija“ grindis — beveik nebedulka. Tačiau šokėjai — kaip viesulas! Kad įsilinguoja eiklios poros polką su ragučiais trenkti — tegu traukiasi, kas nešoka… O jau gabių šokėjų buvo! Visi savaime išmokę, be jokių pamokų — tiesiog vakarėliuose, iš mažens. Va taip, kaip mes, tos septintokės — tegu tik iš už užpečkio į salę žvelgdamos, bet jau mokomės, kas ir kaip daroma, kaip rankos laikomos, kokie žingsniai pradėti šokiui, kokie pabaigti…
Taigi „internatinių“ nešokdino, bet didis džiaugsmas buvo pasiklausyti muzikos — tos tempiamos armonikos, būgnelio. Jokios kitokios muzikos negirdėdavome — tik mokyklos vakarėliuose, jei pagrodavo kas akordeonu. Dadotkų vakarėliuose mums, „internatinėms“, tūkstančiai džiaugsmingų angeliukų krūtinėje šokinėjo. Bet buvo uždari, užspausti jie. Ar galėjo juos bent kas išlaisvinti, paskraidinti?.. Dar ne greit, oi ne greit!
(Bus daugiau)