Pokario tikrovė Varnių gimnazistės akimis

Prieš porą metų amžino poilsio į Varnių kapinių kalnelį sugrįžo ir šalia tėvų prisiglaudė Irena Dambrauskaitė-Krivickienė, buvusi Varnių gimnazijos, įkurtos 1944 m., 2 laidos abiturientė. Tai buvo retų gabumų ir nepaprasto jautrumo žmogus, tikra Lietuvos patriotė. Išlikusiuose Irenos dienoraščiuose matyti, kokie buvo pokario moksleivių ir jų tėvų rūpesčiai, koks apskritai buvo tuo metu gyvenimas Varniuose ir aplinkiniuose miesteliuose.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 75; 77; 79; 81)

Vasario 9 d., sekmadienis
Šiandien rinkimai į Lietuvos TSR Aukšč. Tarybą. Reiks važiuoti į apylinkes dėl balsavimų. Susiskirstėme grupėmis, kiekviena gavo saldainių. Mirguliavau, todėl nenorėjau važiuoti į Palūkstį nedengtoj mašinoj, tai sulipome ir į Janapolę. Čia žmonių kaip per atlaidus. Suskirstė grupėmis važinėtis po kaimus ir raginti nebalsavusius. Mane paskyrė su iš klasės K. ir načalniku Jakumu. Aš taip bijojau su juo, nes tai tiesiog baisus žmogus, žiaurus. Ko neverkiau. K. irgi nebuvo patenkintas. Susėdom į roges ir važiuojam. Buvau su vailokais, tai nešalta. Gerai, kad Jakumas nenorėjo toli važiuoti, manau, bijojo, tai kiek pasivažinėjom, užeidami vienur kitur, nors mes tik taip sau įeidavom, viską šnekėjo jis pats. Aš labai norėjau valgyti. Galiausiai parvažiavom į miesčiuką ir pas zakristijoną gavom pietus. Nuėjom į salę. „Svietas“ linksminosi. Nerandu žodžių apibūdinti toms vakaruškoms. Iš pradžių man buvo gaila ir pikta žiūrėti į tuos žmones, kurie, rodos, ir pamiršo būti žmonėmis. Koks bjaurus vaizdas: salė, kaip gali būti kaime salė, apytamsė, visi girti ar tik įgėrę, šoka, duoda garą, trypia, kaip kas beišmano, kitas koks ūsočius vienas pats „kazoką“ šoka, keikia, šaukia, o tas dainavimas, dainavimas! Nė vieno padoresnio jaunuolio. Taip idealizuodavau kaimą, jo jaunimą, pasilinksminimus, tautiškumą… Dabar viskuo nusivyliau. Ir ar gali lietuvių tauta ko sulaukti iš tokių supuvėlių. Ak, kaip gaila, o juk tai broliai ir seserys lietuviai. Ką pagalvotų kitataučiai, pamatę lietuvišką jaunimą besilinksminantį? Moterys visos baltom bliuzom, dainuoja visokiausiais balsais, dar užkeikia. O tas šokimas! Berniukai (mūsų) juokiasi ir iš jų, ir iš mano sielvartavimų, sakydami, kad čia tik chuliganizmas, o ne tikras kaimo pasilinksminimas. Prišlitiniavo stambus ūkininkas Petrulis (jo sūnus III klasėj labai fain berniukas) ir ėmė man bučiuoti ranką. Kitas stambus „buožė“ malūnininkas (turėjo tik vieną ranką), kuris buvo žinomas ir Varniuose, davė su debatais į medines grindis, kad jos net šokinėjo, ir rėkė: „Velniai, rupūžės, šokit, mūsų valdžia!“ Susispietę į vieną vietą ant sukrautų suolų, stebėjom tą vaizdą ir pavadinom „Valpurgijų naktim“. Nuėjom į balsavimo kambarį, čia komisija baigė darbą. Vienintelis nieko sau berniukas buvo ir taip pat girtas ir šių laikų dvasios Oskaras Bonkovas. Jo motina priklausė komisijai. Pajuokavom, su Juzike gavom dovanų po galą žvakės parsivežti namo. Išvažiavom, buvo kokia 10 val. vakaro, stovėjom mašinoj susikišė. Lenkaliuose sustojom. Aš su keliais berniukais nubėgom į mokyklą. Net nustebom, vaizdas visai kitoks: salė didelė, šviesi, nė vieno girto, žmonių mažai, šoka… Taip norėjosi čia pasilikti, bet reikia važiuoti. Mašinoj pykina širdį.
Pavandenėj vėl sustojom. Nuėjom į salę. Čia tas pats, kas Janapolėj. Norėjau ką nors sutikti iš pažįstamų, bet nieko nebuvo. Tik Morta, ji nuvedė prie Vyt. Rekašiaus. Pasisveikinom, jis tikras džentelmenas, toks gražus ir mandagus, gaila, kad toks jaunas turi sirgti ta baisiąja džiova.
Skubėjom į mašiną ir jau namuos. Išvažiavau sirgdama, bet grįžau visai sveika.

Vasario 17 d., pirmadienis
Per pirmą pamoką pakviečia mane į raštinę, reikia greit išdažyti prie vainiko kaspinus. „Dievo keliai mums nežinomi“. Ir iš tikrųjų. Lygiai prieš savaitę su juo susitikome, juokavome, buvo linksmas, įgėręs, šoko, šiandien… Kam būtų atėję į galvą, kad po savaitės dažysiu jam juodom raidėm „ilsėkis ramybėje“. Šeštadienį rasti savo namuose Oskaras Bonkovas ir jo motina nužudyti, turbūt „miškinių“, nes buvo komunistai. Niekaip negaliu įsivaizduoti, kad jo nebėra. Tas guvus, gražus vaikinas ir toks dar jaunas, bet tai faktas, šiandien išrašau „ilsėkis ramybėje“. Ak, ar pagalvojo, vargšas, kad kitą sekmadienį jau neberūpės kur pašokti, o reikės duoti Dievui apyskaitą.

Vasaris
Auklėtoja savo VII ir VIII klasėms pasiūlė surengti vakarą su didele programa, kad surinktų pinigų Šimtadieniui. Smarkiai dirbome, jei pavyks, Juzikė ir aš šoksim baletą. Ruošia mokytojas Jonelis, visokiu baleto judesius, „pa“, jis pats taip gražiai parodo, nes yra šokęs Paryžiuje, liliputų teatre. Daug vargo pasigaminti baletui aprangą.

Vasario 15 d.
Generalinė repeticija, vakaras mokiniams. Viskam vadovauja, kiša nosį Raičinskiai. Vakaras mūsų, o išėjo bendras visos gimnazijos. Taip visi jų nemėgsta. Visi programos pasirodymai išėjo neblogai, pavyko ir mūsų baletas, tik aš taip jaudinaus, kad pamiršau šypsotis ir gavau pastabą. Ypatingai visus juokino inscenizacija — Krilovo „Kvartetas“. Po pasirodymo — šokiai. Žinojom, kad vakar vakare grįžo direktorius. Mes čia linksminamės, o jis ten viršuj savo bute vienas. Mes, visos septintokės, nuėjom pas jį pasveikinti, kaip džiugu, kad jis sugrįžo, pakvietėm ateiti pasilinksminti. Tuoj atėjo ir auklėtoja Jačionytė ir nustebo mus čia radusi. Pagaliau visi atėjom į salę. Direktoriui pasirodžius, visi pradėjo ploti. Kaip džiugu, norėjosi verkti džiaugsmo ašaromis. Direktorius nešoko. Greit užgeso elektra. Atnešė lempą. Šokau kiek su Andrium, bet jį vis pasičiupdavo šeštokė Benė.

Vasario 16, sekmadienis
Paskutiniai pasirengimai vakaro programai. Gimnazijos salė pilna žmonių. Viską komanduoja Raičinskiai, su mumis visai nesiskaito. Tiek to pelno ir tematysim.
Programa sekėsi puikiai, bet širdis drebėjo dėl paskutinio numerio — baleto. Einant į sceną nieko nebeatsiminiau, vien širdy prašiau Dievo padėjimo. Pradėjom šokti, lyg ir neblogai. Jau ir viskas! Visi ploja, sveikina, vadina vakaro žvaigždėmis. Visa programa labai gerai pasisekė, publika buvo labai patenkinta ir sakė, kad tai pati geriausia programa iki šiol. Žavėjosi ir mūsų baletu.

Kovo 1 d., šeštadienis
Šiandien jau ir II finis trimestris. Auklėtoja atidavė pažymėjimus, mano vidurkis 4,53. Per posėdį svarstę mano drausmingumą ir, kadangi „iškentėjo kaip pelė po šluota ir išpildė visus „kokonus“, tai iš 2 pakėlė į 3.
Po to susirinkime salėje inspektorius pradėjo posėdį, pakvietė prezidiuman visus auklėtojus ir pirmuosius mokinius — Algimantą Vičauską, V klasės, ir mane. Taip nenorėjau, bet reikia eiti. Geografijos mokytojas Zenonas Jucius pakvietė mane į vidurį tarp jo ir naujojo mokytojo Masilionio. Pirmiausia ilga ir nuobodi inspektoriaus kalba, sveikinimai geriausių mokinių ir t.t. Paskui klasių atstovų žodžiai, kur VIII klasės Vasiliauskas pasakė: „Pasitaiko, kad ateina blogai nusiteikęs mokytojas ir pavaišina pusę klasės savo nuotaika“. Čia buvo taikoma inspektoriui ir jis mėgino teisintis. Baigėsi I klasės atstovės žodžiu.
Po VI klasės nevykusios inscenizacijos „Jūratė ir Kastytis“, kurią labai norėjom pamatyti, išdūmėm namo. Turim daug darbo. Ruošiamės šimtadieniui. Gavome iš vakaro tik 150 červoncų, tai mažai, turim dar dėtis produktais. Viską kepame ir verdame pas mane namuose. Didžiausia bėda su miltais. Stas. su aštuntoke Zose net į Janapolę buvo nuvažiavę, bet nieko negavo, grįžo su tuščiu maišu, o šeštokai visą laiką šaiposi. Ką daryti, nors pasikark, nėra iš kur gauti.

Kovo 2 d., sekmadienis
Nubėgau tik ant mišių, po to vėl ruošiamės. Gerai, kad tėvelis ne prieš, o mama pati viską padeda. Žvilgteriu pro langą, nusigandau, ant tilto stovi būrys mokinių, pats paleidimas iš bažnyčios, toliau stovi arklys su išnarstytom rogėm. Turbūt kas nuo tilto į upę nuvažiavo, pagalvojau. Gi matau, kad tai mūsų Vasiliauskas rankioja kažkokius daiktus, taiso roges. Bet ir Stas. nugara sniegina. Dabar man jau aišku: jie vežė alų, dabar grįžo ir įkrito į upę. Gal atsitiko ir nelaimė, tiltas taip aukštai, galėjo užsimušti, apstoję žmonės. Susiėmusi už galvos pradėjau šaukti „Jėzau Marija!“ Subėgo ir kitos, dejuojam, gal ir sprandą nusisuko, o dar ir kokia gėda, visi matė, ypač tie šeštokai.
O jei būtų su alum?! Tikrai Dievas nepadeda: čia miltų negavom, čia vos kaminas neužsidegė, o dabar dar ir į upę nugarmėjo. O jie vis dar ten tebesirankioja, nusileido į upę ir kažką nuo ledo ima. Ir pykstam, ir juokiamės, ir laukiam. Važiavę pilnos rogės, arklys patraukęs, rogės nusklendusios ir virtusios, vieni vos ant plauko susilaikė ant tilto briaunos, dar važiavęs ir mokytojas Jonelis, Vasiliauskas vos jį sulaikęs. Alfa nėrė stačiai į upę ir net ledą pramušė, susinėrė nugarą, užėmė kvapą, tik sušlapęs atsigavo ir šiaip taip išlipo. Galėjo baigtis visai blogai.
Pavakare ėmėm viską tai arkliu, tai nešte gabenti į gimnaziją. Andrius padėjo man papuošti tortus. Vyko karšti ginčai dėl kortelių sudėjimo. Kai viskas buvo tvarkoj, atėjo auklėtoja ir peržiūrėjo korteles. Iš kiekvienos klasės kvietėm po 2 atstovus. Iš viso buvo 55 žmonės. Stalas atrodė gana turtingai, bet nelabai puošniai. Pakvietėm svečius. Atėjo rakto įteikimas. Aštuntokas Stasiukas pasakė labai gražią kalbą, su aštuntoke Maryte įteikė VII klasei labai gražų raktą, kurį priėmiau aš. Jis reiškė atsirakinti duris į aštuntą klasę ir perimti visą vadovavimą, nes aštuntokai pasitraukia. Kalbą nuo VII klasės pasakė Juozas Stancelis. Sekė kitų svečių kalbo, dainavom ir t.t. Marytė Balčiūtė labai jaudinosi ir verkė. Jie gi pirmoji gimnazijos laida, pirmas Varnių gimnazijos šimtadienis.
Nors ir Gavėnia, bet vykdomojo komiteto pirmininkas pageidavo šokių. Reikėjo šokti. Nuėjau sutvarkyti stalų, pakeisti lėkštes. Salėje visi, ypač labai dūko daktaras (rusas ar žydas), žaidė visokius žaidimus, gaudė pušį, buvo linksma. Po to vėl sėdom prie stalų. Nuėjau į klasę, kur po nuotykio ant tilto prie pečiaus šildėsi Alfa, nekaip jautėsi. Atėjo ir Kazys. Pradėjom kalbėtis apie tai, kad kitą metą ir mes perduosim raktus, pavasarį egzaminai ir reiks iš mokyklos suolo išsiskirti amžinai… Taip graudu. Aš kaip tik su Kaziu mokiausi nuo pat pirmos grupės, pirmo skyriaus, taip visą mokyklą kartu, porą metų buvom persiskyrę, dabar vėl kartu. Vaizduotėj perbėgau visus gimnazijos metus, kiek džiaugsmo ir liūdesio, ilgesio, nerimo, besiveržiančios meilės, visko. Ak, bet viską reikės palikti. Kažkas spaudžia gerklę, nenoromis akyse ašaros. Kazys guodžia, glosto mano pečius. Jis toks visad rimtas ir susikaupęs. Užsiminėme apie šiuos laikus, žuvusius už laisvę, ak, su kokiu užsidegimu jis apie tai kalba. „Jaučiu, kad neilgai tegyvensiu, nemirsiu sava mirtimi“. „Ach, Kaziuk, ką tu kalbi?“ Man taip graudu, šį vakarą jis man toks brangus.
Galiausiai baigėsi atsisveikinimai ir dėkojimai, mokiniai dar baigė šį tą sudoroti. Pavargusi parėjau namo.

Birželis
Laikome paskutinius egzaminus, ruošiamės pagal bilietus, kartais pavyksta pasižymėti, sekasi neblogai.
Tėveliai labai susirūpinę sunkiu pragyvenimu, kasdiene duona. Norėtų parduoti porą laikrodėlių, bet kas pirks, jie nebrangūs ir apie tokius dalykus niekas negalvoja. Žiūri, kad neateitų badas. Kiekvieną dieną eina visokiausi elgetos, ir rusai, ir vokiečiai. Aš niekaip negalėjau suprasti, kad „pamatysiu badą“. Bet dabar pradėjau susirūpinti. Kaip būtų gerai, kad galėčiau užsidirbti sau duonos, palengvinčiau tėvams. Svarbiausias maistas — grūdai ir bulvės. Po keliskart per dieną peržiūri spintelę, gal yra užsilikusi kokia duonos plutelė. Tikrai žinai, kad nebėra. Jei iškepama iš šiokių tokių miltų perpus su bulvėmis duona, tai mama tam tikru laiku padalija ir viskas. Ant plytos kepam klerkus. Ar galėjom tą įsivaizduoti prieš kokius 5 metus? Daug kas buvo neskanu. Gal po kelių metų prisiminsim šias bado dienas kaip pasaką? Pirmą kartą pajutau nuogą gyvenimo kasdienybę.
Aštuntokai baigia laikyti egzaminus ir pradeda kalbėti apie išleistuves.