Tokia mintis užfiksuota lietuvių rašytojos, poetės, JAV lietuvių visuomenės veikėjos Alės Rūtos laiške, rašytame 1966 metais įžymiam dailininkui — priverstiniam išeiviui iš Lietuvos — Adomui Galdikui, kurio 125-osios gimimo metinės neseniai paminėtos Žemaičių muziejuje „Alka“. Ta proga vyko projekto ir parodos „Spalvingas dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) kūrinių lobynas“ pristatymas.
Algirdas Dačkevičius
Renginį pradėjo Žemaičių muziejaus „Alka“ Kultūrinės veiklos skyriaus vedėjas Rokas Stankevičius, suteikęs žodį šio muziejaus direktorei Elvyrai Spudytei. Ji pastebėjo, jog Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga muziejus šiuo projektu prisimena iškilų žemaitį menininką išeivijoje, garsinusį Lietuvos vardą visame pasaulyje. Direktorė padėkojo Ikonografijos poskyrio vyr. muziejininkei Daivai Lukšienei už didžiulį ir kruopštų darbą, įgyvendinant projektą ir surengiant dailininko darbų parodą.
D.Lukšienė glaustai aptarė garbaus dailininko kūrybinę biografiją. Tai vienas žymiausių, novatoriškiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių profesionalių dailininkų — tapytojas, grafikas, scenografas. A.Galdikas priskiriamas nepriklausomybės idealų subrandintai menininkų kartai, branginusiai savo tautos istoriją, puoselėjusiai atsikuriančios valstybės kultūrą, dailės istorikų apibūdinamas kaip nepailstantis naujų išraiškos kelių ieškotojas, siekęs pažinti naujų meno stilistinių srovių priemones ir galimybes.
Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomi itin vertingi, gausūs A.Galdiko dailės kūrinių bei asmeninių daiktų rinkiniai, kurie 2002 metais iš JAV į Lietuvą buvo parvežti kultūros mecenatės Beatričės Kleizaitės-Vasaris pastangų dėka ir perduoti muziejui. Įspūdingiausia yra vaizduojamosios dailės kūrinių kolekcija, kurią sudaro XX a. 5–7 dešimtmetyje išeivijoje dailininko sukurti eskizai, piešiniai, etiudai, nutapyti paveikslai.
Parodoje eksponuojami 5–7 dešimtmečio kūriniai, kurių daugumą sudaro peizažai ir abstrakčios kompozicijos, taip pat dailininko meninės dirbtuvės reikmenys, asmeniniai daiktai, dokumentai, laiškai. „Gamta dailininkui buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis, peizažas — svarbiausias kūrybos žanras. Nutapyti tėviškės vaizdai, suabstraktinti peizažai, medžių ir gėlių žydėjimas gaivališkai perteikia gamtos grožį bei asmeninę kūrėjo emociją. Abstrakčios kompozicijos žavi ne tik savita spalvine koloristika, unikaliomis plastinės kalbos subtilybėmis, bet ir išreiškia tapytojo dvasinę būseną, mintis, parodo nepaprastai aukštą meninį lygį“,— rašoma parodos atidarymo proga išleistame lankstinuke.
Giršinų vienkiemyje, prie Mosėdžio, Skuodo krašte, gimusio dailininko talentą puikiai vertino pasaulinio lygio menotyrininkai ir mecenatai. Paryžiuje ir Niujorke lietuvio kūriniai įvardyti pasaulinio masto tapyba. A.Galdikas kolegų buvo vadinamas antruoju didžiu XX amžiaus lietuvių dailininku po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Tačiau šis gimtinėje sulaukė deramo dėmesio, o A.Galdiko kūryba buvo gana retai prisimenama. Suprantama, „buržuazinio“, „dekadentinio“ abstrakčiojo meno nenorėjo suprasti ir pripažinti sovietiniai dailės funkcionieriai.
Kaip ir M.K.Čiurlionis, A.Galdikas 1912–1917 metais mokėsi grafikos Sankt Peterburge, barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje, laisvu laiku lankė keletą tapybos studijų. Ypač domėjosi Michailo Vrubelio kūryba, atrado M.K.Čiurlionį. Vienas profesorius A. Galdiką pagyrė, esą šis piešiąs kaip Čiurlionis.
Nors studijų metais A.Galdikas pasirinko grafiką, didelių laimėjimų šioje srityje nepasiekė. Užtat išsiskyrė pedagoginiais gebėjimais, per 25 metus Kauno meno mokykloje išugdė visą plejadą garsių mokinių, lietuvių grafikos korifėjų: Viktorą Petravičių, Vytautą Kazimierą Jonyną, Telesforą Valių, Paulių Augių, Adolfą Vaičaitį, Petrą Tarabildą, Joną Kuzminskį.
A. Galdikas tapo pirmuoju lietuvių tapytoju, pagarsėjusiu Paryžiuje. W.George’as parašė glaustą iliustruotą monografiją apie A.Galdiką knygoje „Šiuolaikiniai dailininkai“. Pabrėžė, kad autorius tapo ne gamtos paveikslus, o dvasines būsenas. 1937-ųjų Paryžiaus pasaulinėje parodoje už tapybos triptiką „Lietuva“ dailininkas pelnė Didįjį prizą, o už Vinco Krėvės „Šarūno“ spektaklio dekoracijas — aukso medalį.
Pasitraukęs iš Lietuvos 1944 metais, A.Galdikas apsistojo Berlyne, vėliau laikinai gyveno Štadėje, Bukstehudėje. 1946-aisiais atvyko į Freiburgą, dirbo dailės ir amatų mokykloje. Prieš karą Lietuvoje A.Galdikas buvo nacionalinis dailininkas, kuris garbino folklorą, mistinę gamtą, tačiau per skaudžius karo išgyvenimus priartėjo prie tarptautinio lygio meno, o Amerikoje galutinai įtvirtino savąją lyrizmu ir simbolizmu grįstą abstraktaus ekspresionizmo sampratą.
Taigi, sveikintina muziejaus ir vyr. muziejininkės bei projekto vadovės D.Lukšienės iniciatyva prikelti iš užmaršties garbų žemaitį, pasaulinio lygmens dailininką. Projektą padėjo įgyvendinti Lietuvos kultūros taryba, atsirado ir vietinių rėmėjų — „Žemaitijos pienas“, IĮ „Getija“, UAB „Fotoromas“, UAB „Spaudos lankas“.
Paroda veiks iki šių metų liepos 22 dienos, o vėliau ji keliaus pas projekto partnerius: Žemaičių dailės muziejų, Kretingos muziejų, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejų.