Dievų valdovui Nunadieviui nerūpėjo žmonelių maldos. Jas išklausyti ir tenkinti arba ne įpareigojo dievus ir deives. Bet sykį, užslinkus rudeniškai tamsai ir rūkui, kažkas sutriko dangiškame mechanizme ir plūstelėjo į Nunadievio ausis kriokliai aimanų, maldų. Pasipurtė galvą dievų valdovas, nepadeda. Užsitraukė patalus ant galvos. Kur tau: lenda tos aimanos ir maldos. Užsikimšo ausis. Vis viena tas pats. Visą naktį nemiegojo Nunadievis. Rytą nusprendė: kažkas čia ne taip. Ar dievai aptingo, ar Telšių kunigaikštijoje pragaras verda.
Nu, reikia išsiaiškinti. Paryčiais, pasiremdamas lazdele, ilga barzda taką šluodamas, nuturseno į Perkūno kontorą. Visi kampai užversti krūvomis neišnagrinėtų maldų. Seniai jų dievų valdovas neskaitė. Ko prašo žmoneliai: sutaisyti kapinių tvorą, įstatyti naujas duris mokykloje, išvalyti šulinius, sutramdyti kaimynų šunis, išgaudyti chuliganus gatvėse ir panašiai. „Čia kas per biesas? — nusistebėjo Nunadievis. — Kam žmoneliams duoti valdoviukai?“
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 85 (10197)