Itin margas mūsų dienų periodinių leidinių pasaulis: nuo populiarių pasiskaitymų iki mokslinių pasiekimų. Ir beveik visa laikraščių ar žurnalų medžiaga gana gražiai sugula ne tik į apčiuopiamus leidinius, bet ir į elektroninę erdvę — tik gilinkis, tik pasiimk.
Ieva Sigita Naglienė
Visai kas kita toji lektūra, kuri išėjusi ano amžiaus metais — ikikarinė, kaip sako senieji žmonės. Jos pasaulis — tai kolekcininkų ar muziejininkų nučiupinėtasis. Nors šiuomet — ne bėda ir tai galima rasti. Tik labai miela gyvai paliesti begal retą knygelę! Gražiai skamba žodžiai kolekcionuoti, kolekcininkas — ištisas apmąstymų pasaulis. Susikaupimo, rinkimo, sisteminimo laikas — tai unikali žmogaus veiklos akistata su kitokio laiko vertybėmis, su istorijos ar paties žmogaus išgyvenimų drama. „Susikaupimo ilgo,/ be trumpo ir liūdno,— nebūna“,— sako poetas Vytautas Stulpinas. Senieji skaitymai — tai ištakų pasikartojimas.
Šįkart sudomino trys spaudiniai, kurie liudija besikeičiantį laiką: tarsi atidus žvilgsnis į tautą, į žmones, kultūrą, kuriančiojo atsakomybę. Pirmiausia visi trys gerai išsilaikę, saugoti ne vienerius metus, gražiai užlaikyti, dabar — jau kolekcininko Gedimino Petrulio susisteminti ir priglausti prie kitų kolekcijos knygų.
Įdomi ir tų leidinių gavimo istorija: ne tik dovana, bet ir priminimas, kad tai Alsėdžiuose gyvenusių labai senų giminaičių palikimas. Kaip sakoma, iš čia pat. Be to, gana džiugu, kad su rašytojo Vaižganto „Tėvynės sargo“ laikraščiu šįkart ne tik „teoriškai“ teks susipažinti — imk ir vartyk, kiek tik širdis geidžia! Tikra teisybė, kad įtemptas dėmesys vienam dalykui gali lengvai prišaukti visą virtinę. Tuomet ir visokių pamąstymų užgimsta. Atsiranda ir medžiagos daugiau, ir pasiūla plečiasi.
Įdomu skaityti senus leidinius — ne tik žodžiai stebina, bet ir jų tiesos, kurios, regis, visai arti, iki mūsų atėjusios ir taip pat svarbios! Poetas Sigitas Geda yra savitai apie skaitytoją išsitaręs: „Gerą skaitytoją įsivaizduoju/ panašų į dievobaimingą/ teisėją“ (1997). Todėl iš tikrųjų norisi liudyti tai, ką kalba patys leidiniai. „Nuo žodžio — lig žodžio/ čia tęsiasi laikas be galo“,— tokia poeto M.Martinaičio eilute būtų galima apibendrinti rašytojo Vaižganto redaguotą „Tėvynės sargo“, mėnesinio laikraščio, istoriją. 1896 metų spalio mėnesio numeris — tai leidinys, „skirtas dvasiškam ir medžiagiškam Lietuvių tautos sulaikymui par jos apšvietimą“. Sutikime, jog labai įtaigiai pasakyta. Gilus susimąstymas — „patrijotizmas iš Dievo meilės“. Regis, suprantama ir tiktų XXI amžiaus žmogui? Aiškiai kalbama, jog Lietuva turi užlaikyti savo dvasią, tikėjimą, savo kalbą, papročius, ir visa tai, ką gero ji gavo iš savo senelių. Kad žmonės taptų kaskart šviesesni mokslu, būtų tvirtesnio tikėjimo ir patogesnio gyvenimo. Tėvynę labai reikia mylėti išmintingai, dorais darbais ir kantrybe, užsilaikyti vienybėje.
Taigi — „Tėvynės sargas“, laikraštis, kuris ėjo nuo 1896-1904 m., liudija stiprybę. Pats Vaižgantas tuo metu jau gyveno Žemaičiuose: nuo 1895 metų vasaros — Mosėdyje, iki 1898 metų. „Tėvynes sargas“ buvo spausdinamas Tilžėje, slapta gabenamas. Lietuviška spauda uždrausta, o čia — tvirta bendrystė su savo žeme, ryšiai su drąsiais žmonėmis. Vaižgantas aplink save telkia inteligentiją. Pavyzdžiui, „Tėvynės sargo“ 1 numeris išspausdintas 2000 egzempliorių. Grafaitė Marija Tiškevičiūtė (Laumė Lelivaitė) taip pat padėjo gabenti „Tėvynės sargą“. Vaižgantas šį laikraštį redagavo iki 1902 metų (Merkelis A., 1989). Tai tik maža dalelė iš „Tėvynės sargo“ paskaitymų, bet įdomi ir prasminga. O juk „taip atsiranda šviesa“, kaip sako M.Martinaitis. Tarsi iš niekur — akistata su išmintimi, ryšiai su žmogumi.
Tiesiog „Tėvynės sargas“ keliavo Žemaitijos keliais ne tik Mosėdžiu, Šatėmis, Kretinga, Plunge — per visą mūsų šalį, į kiekvieną širdį su gyvenimo šviesa. Tai knygnešių drąsos nuopelnas, kad lietuviškas žodis išmynė žodžio kelius. Kaip minėta, vienas jo numeris patekęs į Alsėdžius,— ir iki šiandien išsaugotas… Stipriausi apmąstymai, gyvenimo grožis atsiveria, kai prisimename, augame.
„Skaitymai“ — tai mėnesinis literatūros žurnalas, redaguotas rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės. Jo leidyba — 1920-1923 metai. Minėtas numeris išsaugotas iš 1921 metų, išleistas Kaune. Itin sudomino Vaižganto straipsnis „Knygoms apginti… nuo kritikų. Recenzija ir kritika“. Iš jo atsiskleidžia ne tik Vaižganto požiūris į kuriantį žmogų, bet ir jo paties, kaip asmens, rūpestis dėl rašytojų darbo, noras apginti autorių. Pavyzdžiui: „Knygos inteligentui — pirmos rūšies reikalas. Tiesiog jo organizavimo reikalas, nė kiek nemažesnis už valgį, pirtį ir gimnastiką. Jei nebegalvoji, tai nesi, nebuvai, ar nebeesi inteligentas. Galvojimas — tai darbas; jis suvartoja kūno energiją, kaip ir kiti darbai. Galvoti reikia fosforo, reikia daugiau sukviest į smegenis kraujo“.
Jautriai pasisakoma apie kritiką, svarbu, kad kritikai nebūtų vien „peikėjų kompanija“. Vaižganto nuomone, recenzija — tai „karščiau ar šalčiau“ įvertinamas veikalas, svarbu, kad būtų pasidžiaugta. Suprantama, jog knygai reikalingi ir dailininkai. Bet gera knyga — pati menas. Apie Maironį Vaižgantas sako, kad „Maironies lyrikos, margink jas nemarginęs, vis liks — Maironies lyrikos, nė kiek nepagedusios“. Taigi, kaip sako Vaižgantas savo straipsnyje, „Pamokslas iš visa to šioks: naujomis knygomis pirmučiausia atsidžiaukime, o kai jos padarys, kas joms buvo skirta, tada į jas pasižiūrėkim“. Tiesa, šiame „Skaitymų“ numeryje yra ir straipsnis — atsakas į Vaižganto pamąstymus. Jame liudijimas, kad „Vaižgantas turėjo tikro publicisto instinktą“. „Skaitymai“ — ir mūsų kalbos grožis, žodingumo versmė.
Trečiasis, iš kolekcijos senosios spaudos leidinys,— „Lietuvaitė“, lapkričio mėnesio, 1911 metų, spausdintas Kaune. Tai moterų laikraštis. Kas sudomino? Įdomios temos, naudingi patarimai, pavyzdžiui, „Gerovė, turtas, laimė visiems rūpi, bet ne visi teišmano, kaip vis tai pasiekus“.
Ir kokie patarimai? Realūs: „labai daboti skatiką, kad jis neišeitų iš mūsų rankų, iš mūsų krašto“; „per ilgus žiemos vakarus gerų laikraščių arba gerų knygų skaitymas: ir malonumas, ir užsiėmimas“; „niekas taip neauklėja ir nelavina žmogaus, kaip geras susirinkimas: užgauna žmogaus vaidentuvę, žadina jo mintį, suteikia drąsos, ištaiso valios tvirtumą, proto nuoseklumą, gimdo vienybę, žadina energiją“.
Netgi apie mūsų laikų emigracijos bėdas kalbama! Tikrai — beveik tapatu, ir anuomet būta negerumų dėl išbėgimų svetur. Ir straipsnio pavadinimas taiklus — „Kodėl lietuviai nerimsta savo krašte?“ Norisi priminti, jog rašoma apie 1911 metų išvykimus-parvykimus. Taigi nurodoma (citata — taip, kaip laikraštyje pateikiama), jog „Pastarajame dešimtmetyje musiškiai pradėjo buriais bėgti iš savo krašto kitur“. Ir kokios išvados? Rimtos: „Nesistengiame pažinti savo tėvynės Lietuvos“. Teigiama, jog žmonės „neturi prie jos jokio prisirišimo, nebrangina“. Tai va — tokia tiesa.
Yra šiek tiek ir apie mandagumą, pavyzdžiui, „savu laiku ir savoje vietoje vaikai privalo daryti pagarbos ženklą tėvams“; „ne mūsų pareiga perkratinėti kaip tėvų, globėjų, taip ir kunigų gyvenimo pareigas ir priedermes — jeigu jie mokina mus ir veda sulig Kristaus mokslo. Mūsų priedermė jųjų klausyti, juos gerbti. Ne męs už tėvus, globėjus, kunigus atsakysime prieš Dievą“.
Ir apie moteris: „Traukime naudą iš talentų. Mes lietuvaitės turime didelį talentą prie pramonės, amatų, bet pelno iš savo talento jokio neturime. Nėra šiame dalyke susipratimo“. Ir dar viena kita susimąstymo akimirka iš „Lietuvaitės“ — „Aukso mintys“: „Projektą sumanyti — tai pamatą įvyksiančiam veikimui padėti“; „Žmogus ant vietos nestovi: kurs nežengia po truputį pirmyn, tas dideliais žingsniais eina atbulyn“; „Ne vien senovėje, bet ir pastarajame laike esti aukso pelenuose“; „Kiekvienas privalo pirma savę pažinti ir ištirti, paskiaus kitą tirinėti“. Taigi — „Lietuvaitės“, moterų laikraščio „redaktorė-leidėja Teresa Kubilinskaitė (Kobėlinskaitė) ir Povilas Januškevičius“, kalba apie aktualius dalykus. „Lietuvaitė“ — laikraštis, leistas 1910-1914 m., kaip „nedėldienio skaitymas, vieną sykį per mėnesį“, sukaupęs praktinių akistatų lobyną.
Tokios šįkart išsprūdusio laiko istorijos, medžiagos fragmentai, iš trijų kolekcininko saugomų spaudinių tiesos — akistatos su gyvenimu. Kiekvienas leidinys savaip primena apie vertybinius pamatus, apie ilgesį, savęs pažinimą, apie žmogaus patirtis, patriotizmą. Kad ir kiek toltume nuo to paminėto laikmečio, nuo senųjų pasaulių — dvasiniai dalykai išlieka tose pačiose vietose. Taigi tųjų perskaitytų tiesų mintys — ir praeitis, ir pastovumas. Kaip poetas M.Martinaitis sako, „daiktuose bandau užčiuopti žodžius,/ jausti juos pirštais, delnais“ — ir gilyn. Tegul nedulka kolekcijos, juk jose — išmintis. Kitas pasaulis, kurį jau galima įvertinti. O gal ir įsivertinti? Literatūra — šaltinis, stiprybės ir pažinimo, kūrybos ištakos.