Ieva Sigita Naglienė
„Mylėk šviesą, kai tamsu./ Giliausiam šuliny įžvelki dangų“ — šitos Algimanto Mikutos, poeto, žemaičio eilutės paskatino leistis į išskirtinę dangaus vaizdo poetinę tematiką. Kūrėjo apmąstymai, galbūt ir itin konkretaus pasaulio išgyvenimai atveria įdomias žodžių galimybes, potekstes, o šviesos ir apskritai dangaus vaizdinys — tiesiog virsta moraline plotme: „Mylėti šviesą, kai šviesu,— natūralus refleksas./ Kaip šokti, grojant muzikai“ (1978).
Taigi — dangus ir jo vaizdiniai — yra sąmoningai poetų įtraukiami į meniškąją esmę. Iš to galima teigti, jog dangaus simbolika išplitusi ne tik tautosakos kūriniuose, bet ir eilėraščių gelmėse — tai ryšys su gamta, tikėjimu, žmogaus siekiai, pasaulio ir savęs pažinimas. Per dangaus įvaizdžius — ir žmogaus gyvenimo variantai, asmeninės paslaptys, išmintys — praeitis, dabartis, ateitis. Žodžiu, dangus — vaizdinys, kuriame savosios gyvasties šaknys.
Iš tautosakos reginių — dangaus erdvė, vedanti poezijos įvaizdžiais
Sakoma, kad žmogus nuo savo egzistavimo pradžios stebėjo dangų, jo saulę, mėnulį, žvaigždes ir iš jų sėmėsi sumanumo. „Lietuvoje, kaip ir kituose pasaulio kraštuose, pasakojama apie septynis ar devynis dangus, kurių pats aukščiausias yra geriausias ir jame gyvenanti Saulė“ (P.Dundulienė, 1988). Tautosakos pateiktys — ir poetų pamėgti įvaizdžiai. Todėl dangaus šviesuliai, kaip garbinimo, tikėjimo, žmogaus kūrybiškumo palydovai, yra ne vieną poetą palydėję į apmąstymus ar jausminius išsipasakojimus. Pavyzdžiui, poeto M.Martinaičio žmogus iš kasdienybės žiemų, buities rūpesčių vaduojasi tikėjimo džiugesiu, rašto turėjimu, darbu, kuris gražiai prižiūrėtas: „duok tau Dieve, tokį gražų dangų“. Tuomet ir vaikai pamokomi to paties gyvenimo gražumo — tikėjimo, „jau atvažiuoja kalėdodamas Valančius./ Tu vaike, bėk ir pažiūrėk —/ tenai, kur žemė su dangum sueina,/ gal pamatysi kalėdotojų roges?“ — sutikimo-susitikimo apeigos, tarsi žinomų papročių tąsa, lyg simboliniai Saulės rogių atsikartojimai…
Saulės važiavimas — mitologinės praeities kelionė, ir rogės — kalėdojimo veiksmas — praeitis, nešanti tikėjimo, ir tam tikros kultūros ženklus į ateities šviesą. Toji kelionė — tai dvasinių stebuklų grąža. Saulės kelias — tikėjimo, gėrio kelias — judėjimas, žmogaus dvasinės brandos kelias. Ryškiausi dangaus šviesuliai saulė ar mėnulis, archetipiniai vaizdiniai poezijoje tampa tam tikros situacijos ar vidinio išgyvenimo šaltiniu.
Itin gilios M.Martinaičio žmogaus savistabos, meilės, tikėjimo ir vilties atsivėrimų atmintys, kuriose šviesa, gyvenimo praregėjimai ir kūryba. Regis, viskas sutelpa šventumo puslapiuose, bėgančio laiko ratuose, meilės skausme, praradimuose ir stebukluose, kai norisi iš visos širdies atsidusti: „kaip man sunku vienam prieš visą dangų“. Dangus — galybė: „O Dieve Dieve, kaip nėra jėgų/ prieš dangų! Kokios aštrios žvaigždės!“
M.Martinaičio žmogus — kūrėjas ir stipriai mylintis: „Koks noras sutapatinti tave su dangumi:/ kuo nori — laiptais ar laidu pavirsiu?..“, „Mes patyrėme tokią laisvę/ netikėtai prieš pačią aušrą“. O kartais tiesiog yra besiblaškantis, tikintis mylimąja ir ją paleidžiantis, įsiskaitantis ir kenčiantis, prisimenantis ir vertinantis, lyg gyvenimo patirčių riedulius ridentų, lyg eitų versdamas juos iš vienos vietos į kitą: — „Dangus ugnim pavirto“, „Per atmintis žodis išgiedamas nuo žemės iki dangaus“, „Saulėlydy susikirto/ pačios aukščiausios jėgos (…)/ lyg žemės įsčios prakiuro,/ lyg tavo gyvybė nutrūko“.
Labai arti ir anapusinė erdvė — buveinė, kurioje ir kūrybos bičiuliai, ir pasaulio spalvos, ir patirtys: „pasikalbėsime širdingiau, pasiminėsime…“. Regis, atminčių pasaulis — poezija, kuri stiprėja praeities ilgesiu, apima visą dabartį, ir tęsiama, ir turi savo apmąstymų laiką.
M.Martinaičio eilėse tautosakos, kultūros ir dvasinio vyksmo pajėgos — iš skaidriausių dangaus šviesulių, kuriuose šventumas, gyvastis, žmogaus esmė. Taip akylai stebima, išgirstama, taip pagaunami ir kuriami saviti meniškos prigimties žmogaus pokalbiai, patiriamas bendrystės malonumas. Poeto, kuriančio žmogaus žvilgsniai į dangų, kuris pilnas gyvybės, išsiskirsto, išsidalija, „yra matomi Dievo“. Nes „Poetas supranta daugiau nei kiti/ arba nesupranta nieko,/ ką supranta kiekvienas“,— sako poetas M.Martinaitis („Vakar ir visados“, 2017).
Turbūt kiekvienas turime savo poeto Martinaičio eilutę, savo atmintį — tam tikrą rašto motyvą ar sugretinimą, kuriame ir gyvenimo atsinaujinimas, ir pastovumas. Ir malonu prisiminti.
Liaudies kosmologija — pasaulėžiūros, tautosakos, papročių visuma. Dangaus kūnai — patikimiausias šaltinis, pastebi P.Dundulienė (1988), „evoliucijos problemoms aiškinti“. Dangus, dangaus kūnai — dvasinės ir materialinės kultūros sritis, joje ir tautos pažinimas, ir buitis, ir poetiškasis simbolinis vaizdas. Poezijoje dangaus — žmogaus pasaulis yra vientisas derinys.
Aukštybių erdvė poetų siekiuose
Dangus kaip Dievas arba dangus kaip mitologinis personažas, eilėraščių pasaulyje yra taip pat ir nevaldoma jėga, vyriškasis pradas, ir konkreti patirtis, vaizdinys esminei nuostatai išreikšti. Lietuvių kalbos žodis dangus kildinamas nuo žodžio dengti (1962, E.Fraenkelis). Dangus — tai ir debesys, rūkas, oro srovės, dausų simbolika. Tokie įvaizdžiai dominuoja poetų darbuose, tokie jie ir mūsų žemaičių kūrėjų eilėraščiuose. Aukštybių erdvės unikaliai žmonių yra suvoktos.
Visi žmogaus išgyvenimai siejasi su dangaus platybe, eina per natūralius, regimus objektus, stebimus kūnus, gyvius, saugotinus atmintyje. Pavyzdžiui, kalnai, kalvelės ar lomos, paukščiai, vandenys, medžiai yra gyvenimo liudijimai, dvasinė apsauga, tikrasis pradas. Tie „kalnumai“, kaip sako poetas G.Latakas, žodžių, žmonių, „vaiko liūdesio“. O tuomet, suprantama, ir „kalnumas aitvaro dangaus/ kai pažvelgi aukštai,/ ne traukinys o pats dangumas,/ iš savo mėlynumo ims dundėt/ grumėti“. Regis, tos natūralios gamtinės ugnies — Saulės, dangaus šeimininkės, didumas nėra išsivadavęs iš mūsų sąmonės?.. Juk „Saulė pirmine prasme žmonių laikyta didžiąja dangaus ugnimi, žibintu“ (Dundulienė, 1988), tokia pat galinga yra ir XXI amžiaus žmogui. Saulės metafora yra išlaikyta, turi tautosakinę savo sakmę… Ji — ir G.Latako eilėse: „Už girių girių ugnelė dega,/ ugnelė dega leliumoj/ ant kalno kalvė — ugnys kūrenas“. Šviesulys, dangaus galingasis — ir žmogaus veikla, žmogaus — ir Saulės rūpestis.
Pagarbinimas, giesmės, protėvių tikėjimo simbolika — kalvė, kalimas, žirgų kaustymas, darbas ir mitologinė regimybė. Simboliniai skaičiai ir trumpos užuominos į liaudies tekstą — tvirtas ryšys su gentimi ir jos papročiais. Lyg kalbėjimo dvejinimas. Niekas, regis, nepraeis pro šalį, niekas neišnyks šiaip sau — kūrėjas pasiruošęs dialogui. G.Latako „Kalvė“, „Kalnumai“, „Žemaitijoj žolė žalesnė“ — eilėraščiai, kurie, kaip sako V.Daujotytė, „su žemaičių prigimties kodu“. Aukštybių erdvė — iš visur matoma. Tokia ji ir nusisavinama, ir išskaitoma žemėje, kur „kalnumas žodžių“, kur „tiek akmens koplyčių“, kur norisi „dūdom ūbaut/ senovinę melodiją“, kur „mėnuo kaip kubilas“…
G.Latako aukštybių gilumos priartėja su Žemaitijos klodais — eilėraščių žalumais, su tradiciniais įvaizdžiais. Žemaitija ir jos dangus, žemėlesnis, „Žemaitija savo tamsžalėm žolėm, kalvelėmis ir kalvarijomis“… Iš čia — į pasaulį. Ir gali paklausti, ir turi, ką pasakyti, lyg iš naujo vaduoji Saulę, grąžini ją žmonėms. Eilėraštis — grąžos aktas. Kitą kartą ir nematydamas saulės gali ją turėti su geru eilėraščiu… Aukštybės — ir poetų siekiai, ir jų svajonės, eilėraščiai — lyg iš dangaus krintantys stebuklai. Jie — mums, skaitytojams, dovana.
Į dangaus vaizdinį, jo šviesulių pasaulį keliauja poeto A.Mikutos žmogus. Kartais jo žvilgsnis ironiškas, buitiškas ar kandus, bet visada atviras. Dangaus ritualai, jo pozicija išlieka tradicinė — žmogus tiesiog nusistebi, ar perduoda dabarties savijautą. Tokias subjekto būsenas galima įžvelgti ir rinkinio „Aštuoneiliai“ (2002) eilėraščiuose, pavyzdžiui: „Laimingas tu, godotinas dangau,/ tavęs nė vienas spjūvis nepasiekia“ (…). „Net nežinai tu, nepasiekiamas dangau,/ kaip mūsų įtūžis mus žeidžia“. Dangaus kūnai taip pat turi savas išgyvenimų patirtis. Regis, tautosakoje saugotini dangaus didybės ir jo pojūčių pažinimai yra tokie pat, nepakitę ir iki mūsų dienų eilėraščių. Poetas A.Mikuta pastebi, jog „Mėnulio peilio perpjauta tamsa/ kelias sekundes degė ir skaudėjo…“
Ir dar norėjosi žvilgtelti į poeto A.Mikutos pamąstymus knygoje „Mėnulio peilis“ (2016). Ir čia daiktai, darbai, reginiai ir įvykiai — tiesiog gyvenimas, atkurtas, įsimintinas, turintis, kaip sakoma, to paties dangaus įspūdžių. „Astronomai teigia, primena autorius, kad iš žemės gali būti pastebėta tik penki procentai dangaus kūnų, nes tiek yra jų šviečiančių. Visi kiti Visatos objektai yra tamsūs, taigi nematomi, tad niekaip neišsiduodantys, kad egzistuoja. Devyniasdešimt penki procentai Visatos — tamsuma“. Galbūt dėl to taip paslaptingai pareina tos šviesumos iš dangaus — į mus? Ir taip jautriai išgiedamos, taip saugotinai tikros? Lyg amžinasis švytėjimas — paveldas, dvasios šviesulys?..
Ir visai į pabaigą, visai į natūraliausius žmogaus dvasinius poreikius panirus — tiesiog eilėraštis, kuris visiems suprantamas: „Žvaigždėtas dangus —/ geriausia maldaknygė,/ be jokių vertėjų/ viso pasaulio kalbom“. Tai mums primena poetas S.A.Dačkevičius. Tiesiog toks natūralus intarpas į erdvę, kuri mus jungia. Arba žvilgsnis į Aukštybes, pilnas kūrybos. Į tenai, kur mes pažvelgę, lyg ir tvirtesni…