Pasaulį sukausčiusios pandemijos akivaizdoje ypatingai išryškėjo slaugytojų vaidmuo: šios profesijos atstovai ne tik turi kovoti su nematomu priešu — COVID-19 virusu, kuris į ligos patalą paguldė ne vieną mirtingąjį, bet ir sugebėti būti užuovėja sergančiajam, ieškančiam emocinio palaikymo, paguodos. Tarptautinės slaugytojų dienos proga buvo pakviestos šios kilnios profesijos atstovės, kurioms padėkota už begalinį pasiaukojimą, dirbant COVID-19 padalinyje.
Justina Lukošienė
Pagrindinė misija — pagerinti pacientų gyvenimo kokybę
Kaip akcentavo Regioninės Telšių ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Beruta Zavadskienė, slaugytojas — tai žmogus, kuris yra arti gimstančių, sergančių ir mirštančių, kuriam pacientas patiki savo skausmą, kančią ir neviltį, iš kurio tikisi sulaukti paramos ir pagalbos. „Kad būtum geras slaugytojas, reikia ne tik teorinių žinių ir praktinio patyrimo, bet taip pat moralinių ir etinių principų integravimo į savo profesinę veiklą“,— sakė Beruta Zavadskienė.
Kiekvieną dieną slaugytojų darbo kasdienybę lydi nemenki krūviai, pareikalaujantys ne tik fizinių, bet ir emocinių išteklių, tačiau, nežiūrint mažo atlyginimo, šie specialistai deda visas savo pastangas, kad pagerintų pacientų gyvenimo kokybę. Tai patvirtina ir vyriausioji slaugos administratorė Beruta Zavadskienė, kuri iki šiol prisimena sunkią pradžią, kupiną nežinomybės, steigiant COVID-19 padalinį Vidaus ligų skyriaus patalpose. „Buvo gana sudėtinga, nes reikėjo atlaisvinti patalpas, apjungti skyrius. Šiaulių ligoninės koordinatoriai pasakė, kad rytoj į Telšius perveš 17 ligonių. Per vieną dieną priimti 17 pacientų, sergančių COVID-19 liga, buvo didelis iššūkis, tačiau ligoninės personalas puikiai susitvarkė. Kiti skyriai skolino inventorių, todėl viską surinkome ir atlaikėme šį nelengvą išbandymą. Telšiams labai pasisekė, kad turi tokius žmones, kurie supranta, jog negalima trauktis. Stresinėse situacijose vieni vadovaujasi „bėk ir mesk“ principu, o kiti vadovaujasi principu, kad reikia susitelkti ir išgyventi. Mūsų ligoninės darbuotojai vadovavosi antruoju pincipu, visi buvome kaip vienas kumštis, kuris atlaikė viską“,— su neslepiamu pasididžiavimu konstatavo Beruta Zavadskienė.
Jai antrino susirinkusios bendrosios praktikos slaugytojos, tarp kurių ir Vilma Einikytė. Moteris darbo pradžią COVID-19 padalinyje prisimena kaip karo lauką, kuriame netrūko sunkių ligonių. „Buvo psichologiškai sunku, bet kolektyvas draugiškas, galėjome atsiremti viena į kitą“,— kalbėjo bendrosios praktikos slaugytoja Vilma Einikytė.
Daugelis slaugytojų ne vienerius metus dirbo tam tikrame skyriuje, žinojo ir netgi buvo susistygavusios savo darbotvarkę, tačiau pasiryžo nusistovėjusią tvarką iškeisti į bauginančią nežinomybę. Buvusio COVID-19 padalinio vyresniajai slaugytojai Almai Kontvainienei darbas šiame skyriuje pateikė nemažai iššūkių. „Teko kraują perpilti, injekcijas leisti, žaizdas tvarstyti, nes buvo ir traumatinių, ir chirurginių atvejų“,— vardijo Alma Kontvainienė.
Per 4 mėnesių padalinio „gyvavimo“ laikotarpį iš viso gydyti 235 ligoniai, iš kurių 30 pacientai, deja, mirė. Šiame liūdnų įvykių epicentre dalyvavo ir bendrosios praktikos slaugytoja Inga Virketė, kuri su vos juntamu grauduliu balse prisiminė tuos emociškai skaudžius momentus, kai mirštantis pacientas šaukiasi pagalbos, tačiau jam jau nebegali niekuo padėti. „Atsimenu atvejį, kai žmogus prašė vaistų, kad kuo greičiau numirtų, nes jis jau nebeįkvepė, tik žiopčiojo kaip į krantą išmesta žuvis. Išbandymas buvo sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai“,— pasakojo Inga Virketė. Slaugytojai šis nelengvas laikotarpis COVID-19 padalinyje, jos žodžiais tariant, asocijavosi su kosmosu, kai apsirengus nepatogų ir sunkų skafandrą, turi leistis į svarbią misiją „Marse“.
43 metus bendrosios pratikos slaugytoja dirbanti Marija Šilinskienė per savo darbo praktiką nebuvo susidūrusi su tokia baime, kurią pasėjo klastingas virusas. Nors ligoninės personalas buvo „apsišarvavęs“ visomis apsaugos priemonėmis, bet ne visiems darbuotojams pavyko išvengti COVID-19 infekcijos. Moteris atviravo, kad labai baugino rizika užsikrėsti, „parnešti“ virusą į savo namus. „Mūsų ligoninės sesutes iki šiol vargina postkovidinis sindromas: jos jaučia silpnumą, nuovargį, visokius tirpimus. Kad ir nedaug, bet tai vis tiek atsiliepia darbingumui“,— atviravo Marija Šilinskienė.
Besiklausant šių drąsių moterų, kurioms ne kartą teko atsidurti akistatoje su mirtimi, kirbėjo noras paklausti, kas jas motyvuoja šioje nelengvoje profesijoje. Pasak bendrosios praktikos slaugytojos Irenos Šiaulienės, varomasis šios profesijos variklis yra matyti pasveikusį pacientą, kuriam, rodos, buvo belikę paskutinės gyvenimo valandos ar netgi minutės. „Pas mus buvo tokių ligonių, kad, atrodo, jiems visai nedaug beliko gyventi, bet jie pasveiko ir išėjo iš ligoninės“,— pasidžiaugė Irena Šiaulienė ir sutartinai pritarė kitoms kolegėms, kad noras padėti žmonėms yra tas pagrindinis stimulas, vedantis nelengvame slaugytojo kelyje.
Nors COVID-19 padalinys Regioninėje Telšių ligoninėje uždarytas, tačiau tai neleidžia lengviau atsikvėpti nei ligoninės administracijai, nei personalui. Vyriausiosios slaugos administratorės Berutos Zavadskienės teigimu, kiekviena diena kaip peilio ašmenimis. „Jau yra padaugėjusių atvejų, kol kas Šiaulių ligoninė priima tuos pacientus, bet ir pas juos COVID-19 ligoniams skirtos lovos beveik užimtos, tad gali atsitikti taip, jog koordinatoriai informuos, kad mums vėl reikės atsidaryti COVID-19 skyrių“,— dėstė Beruta Zavadskienė. Nuvejant liūdnas nuojautas šalin, vyriausioji slaugos administratorė slaugytojų šventės proga palinkėjo neišsenkančios fizinės ir dvasinės sveikatos, mylėti ir būti mylimomis, išlaikyti draugiškus santykius kolektyve bei darną šeimose.
Slaugytojas — paklausi ir reikalinga profesija
Regioninėje Telšių ligoninėje darbuojasi 12 akušerių, 197 bendrosios praktikos slaugytojos ir 40 slaugytojų padėjėjų. Gydymo įstaigos administracija pažymi, kad jaučiamas slaugytojų trūkumas, todėl kaskart džiaugiasi, kai sulaukia slaugos praktikantų, kuriuos viliamasi „užsiauginti“, jog šie sugrįžtų čia dirbti. Šiuo metu ligoninėje praktiką atlieka 10 bendrosios praktikos slaugos studenčių. Viena iš jų — Gabrielė Žylytė, prisipažinusi, jog nesitikėjo, kad ši profesija jai patiks. „Iš pradžių nelabai patiko, nes reikia daug mokytis, bet, kai atėjau į praktiką, tai buvo labai smagu. Iš tikrųjų smagu padėti žmonėms. Visąlaik svajojau dirbti Akušerijos skyriuje, tad pasitaikė tokia galimybė. Iškart įsimylėjau šį skyrių, bet praktikos metu reikia padaryti daug darbų, todėl teko pereiti į Vidaus ligų skyrių. Tačiau tikrai neapleisiu Akušerijos skyriaus ir galbūt ateityje ten tikrai dirbsiu“,— pasidalino savo įspūdžiais bendrosios praktikos slaugos studentė.
Kosmetologe dirbanti Irma Venckienė panoro gilinti savo žinias, todėl įstojo į slaugytojo specialybę. Kaip ji pati sako, dėl to tikrai nesigaili ir praktika Regioninėje Telšių ligoninėje tikrai neapkarto. „Tikrai neatmetu galimybės dirbti tokį darbą, netgi turiu svajonę ateityje derinti kosmetologės ir slaugytojos darbus“,— atviravo Irma Venckienė.
Slaugytojos profesiją pasirinkusi Vaiva Siriūtė pasidžiaugė, jog praktikos metu šioje gydymo įstaigoje patyrusios slaugytojos leidžia jaunoms praktikantėms labiau pasireikšti, įtvirtinti įgūdžius. „Duoda ir injekcijas suleisti, ir lašinę pastatyti. Labai mumis pasitiki. Pasitiki daugiau nei Klaipėdos gydymo įstaigose, kur tenka praktiką atlikti“,— pasakojo bendrosios praktikos slaugos studentė.
Vyriausioji slaugos administratorė Beruta Zavadskienė pabrėžė, jog, visuomenei sparčiai senstant, vis daugiau reikės slaugytojų, bet nei robotai, nei nanotechnologijos negebės atlikti slaugytojo darbo, kuriame ypač svarbus yra emocinis palaikymas.
jie verti pagarbos