Ieva Sigita Naglienė
Iš tikrojo pavasario įspūdžių — į vasarą
Turbūt, kai pražysta kaštonai, obelys, jau nebegali apie juos tykiai kalbėti — imte apima visus jausmus? Va, tuosyk jau tikrai pavasaris! Šiuolaik — tuo pačiu žydėjimu ir į birželį įšoksim, juk ranka siekiamas. O gal kaip tik tuomet, kai tiek visokio gamtos gražumo, stiprėja ir keistos ilgesio bangos — to prabėgusio laiko ar išgyvento impulso gaila? Iminėji po trupinį aplinkos šviesybes, o jose — pasak poeto Mačernio — „Aš atnešiau saulės patekėjimą“…
Ir stabtelsim ties paskutinėmis pavasario dienelėmis — ir gyvenimas vasara išsiskleidė, tiek daug visko. Ir tiek stiprių jungčių. Galbūt — tiesiog patikėkime, jog tas gražumas — tai naujos pamokos, troškimų išpildymas, iš tų didžiųjų norų, apie kuriuos kalbėjo Poetas, skelbdamas aukštąsias akimirkas? Ir su pažinimo troškuliu — iki mūsų artėja šių sodų, pievų, medžių, dangaus žydėjimas? Išmintingi žmonės primena, kad itin svarbu, kaip mes elgiamės. Birželis — 100-osios Vytauto Mačernio metinės. Daug spėta apie jį pasakyti, turbūt ir kai ką prižadėti, kai ko linkėti — atmintis, stipriai laisvinanti. Lyg erdvė. „Erdvė — pajusti ją, priglundančią prie akių“ (V.Daujotytė, 2014).
Įdomu akimis perbėgti poeto Vytauto Mačernio laiškų eilutes — prisiminimai, patirtys, tokia gryna viena kita sielos valandėlė. Suprantama, jog per žydėjimą ieškai jo raštuose pavasario-vasaros. Gyvenimo judesy, išvykose — žiupsnelis savęs: „su įvairiausiais minties atspalviais“, džiaugsmu ir gėla, kūrybos nuostaba: „kai ištariu pirmuosius žodžius, susikuria keista nuotaika, na, žinoma, tada kiekvienas žodis tampa vaizdus, labai vaizdus.“ Mes jau nutolę nuo laiškų — popieriniai — iš savų nebesiekia mūsų. Gaila — ir vis tik iš Poeto gegužės mėnesio laiškų — didelės patirtys Telšiuose ir tėviškėje, kur kasdienybė ir žmonės — iš visur: sutiktieji, artimieji ir atminti, gebantys mylėti ar pamiršti, su jaučiama artuma, išsiilgti ar trukdantys — visokių esama. „Kiekvienas džiaugsmas visada šešėliuotas, kiekviena akimirka visada nepilna“,— taip viename iš laiškų poeto užsiminta. O štai vieną gegužės 22 dieną iš Šarnelės rašyto laiško perduodama, jog pagauta akimirka tikrojo jausmo: „Tai buvo be galo graži diena, ir aš pajutau tikrąjį pavasarį ir pamačiau tikrąjį savo žemės veidą. Mėlynuos rūkuos išnykstančios kalvos ir monotoniška vėversiukų daina giliai įsirėžė mano atmintin.“ Tiesa, tokia atvira, išjausta toji poeto akimirka, kaip sakoma, pavasaris į sielą parėjo, o juk būtent tai įvyko čia, Telšiuose… Štai, kaip būna — patirtis ir jos aprašymas — rodos, prabėgo šitiek laiko, o tie šviesos regėjimai, tie vidujiniai, vičvienaičiai ir šiandien kitaip, ir mums gilumą gaužia. „O kaip kvepia laukai ir medžiai. Visur nuostabiai tylu, šviesu, tolimos erdvės virpa šiltoje šviesoje, ir man kažkaip lengva, gera. Einu ir, rodos, sapnuoju“,— dar viena „virpančio džiaugsmo“ būsena ir gyvenimo jautrumas. Yra vienas kitas jo laiškas ir iš paskutiniųjų gegužės dienų — įsižiūrėjimo, savistabos ir apmąstymų: „Užtat esu nuostabiai vienas. Aš tik dabar įsižiūrėjau, kas yra vienkiemis. Per dieną vaikštai po laukus ir nieko nesutinki“, „vaikščiojau pelkynuose ir prisirankiojau įvairiausių gėlių. Parnešiau ir sudėjau į astronomijos vadovėlį. Tegu sau kalbasi žvaigždės su gėlėmis: nes juk jos visos žydi: vienos aukštai, kitos čia, žemėje“, „o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukianti virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga…“ O juk tuo metu V.Mačernis gyveno „Vizijų“ pabaiga — išgyveno rašymo vizijas, niro į kitokį gyvenimą. Akiračio ilgesys, filosofija ir jutimai, jog „Kiekvienas nešam sielą, lyg žibintą“…
„Vizijose“ — savotiška dvasinė poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės“,— rašo Eugenijus Matuzevičius (1990). „Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,/ Ir buvo sieloj taip ramu“,— prabilta paties poeto (Penktoji, I). Įspūdinga obels — ir senolės paralelė Trečiojoje „Vizijų“ dalyje: senas sodas, atmintis ir žydėjimas — gyvenimo regėjimai, išgyvenimo šviesumas… Stipri gyvenimo sunėrimo akimirka — vientisa jausmo linija ir buvusio-esamo šviesis: „vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara/ Pleveno ryto vėjuj./ Kutai mirgėjo tarp baltų žiedų, kuriuos mieguistos bitės/ Varpeliais tolimais duzgeno…/ Atsiminimai lyg iš ūkanų iškilo, pagalvojus,/ Jog tai skara seniai jau mirusios senolės mano.“ Pasak V.Daujotytės, toks „Ritminis obels linkimo-palinkimo ir skaros plevenimo atitikimas.“ Tokia ritminė pusiausvyra…
Suprantama, skaityta, žinoma — ir vaizdinys, atrakinantis kiekvienam kažką, kas tuose mirgėjimuose — obels, „tarp baltų žiedų“ tikra. O — gal? Kas — ką prisimena ir saugo — dėl savęs, būtent šiuo metu yra sutapęs su pirminiu, su giminės, su jo gamtos-namų erdvės ritmu, su tautos visuma? Juk viskas gyva, viskas gali būti — tikrosios gyvasties laikas. Vėl ir vėl pasikartojantys vaizdai stiprins dvasios energiją. Tiesiog „dideliam sode/ Baltučiai žiedlapiai lyg mažos peteliškės į žolynus krinta,—/ Jos sukasi ir šnabžda, ir stipriu kvepėjimu/ Svaigina lyg vynu mane./ Ten sodo vidury, po didele purėta obelim“… Vizija — tarkim sugrįžimas, išsipildymas, o gal kažko trokštamo pradžia?
Įsimena V.Daujotytės žodžiai iš 2021 metų knygos „Žemės keleiviai. Mačernis“: „iš laiškų matyti, kad Mačernis sąmoningai kūrė save kaip kūrybos instrumentą. Iš tiesų galima kalbėti apie Vydūno moralinės žmogaus saviugdos pėdsakus: atsisakyti svaigalų, vengti blogų minčių, skaityti, mąstyti, vaikščioti, klausytis muzikos, branginti vienatvę, tylą. Telšiuose, kur Mačernis baigė gimnaziją, Vydūnas buvo žinomas ir nemažai daliai jaunų žmonių reikšmingas. 1920-1923 metais Vydūnas Telšių „Saulės“ gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, vadovavo chorui, moksleivių teatrui, skaitė paskaitas visuomenei. Vydūno paskatinti ir jam dalyvaujant gimnazistai sodino kaštonų alėją miesto centre, Mačernis jau vaikščiojo po jaunais, žydinčiais medžiais. Vydūno mintis, kad augdamas žmogus turi spręsti ir savo gyvenimo, ir savo tautos uždavinį, galėjo būti jam svarbi.“ Ką bemąstysim, kur kreipsim akis — kaštonai Telšių miesto centre žydi, iki mūsų laikų. Ir būtina, kad ir trumpai, kad ir paskubomis — nepraeiti. Vydūnas, Mačernis — visi, kurie anksčiau, kurie dabar — esame sykiu. Ir galime kalbėti vėl ir vėl — šiemet švęsti šimtmečius: Poeto ir kaštonų — išsiskleidusių žodžių, žydinčių medžių pavasarius — ir būsime labai arti, ir užteks drąsos vienas kitą matyti. Tarsi niekas nesibaigia, kas yra — yra, nepaisant jokių sunkumų, atmintis teikia laimę. Juk, kaip sako poetė V.Daujotytė, „Žmogaus centras: gilus ryšys su kitu, slaptas, jei ir atviras“, juk yra toks laikas — gali „Išmokti pasiklausti savo sielos“, „žiedas, prigludęs/ prie sielos,— nenusiimk, vis dar per gilu“ (2014).
Ir paminėjimas — Mačerniui, kaip sakoma, pasveikinti
Įvairiausių įsimąstymų Jam skirta, daug bylota, ir dar daugiau nutylėta — iki Didžiųjų visada kažkaip pamažu, kažkaip iš lėto… Yra galimybė — dabar pats metas tarti Poetui kas būtina, kad Jis taptų to sužydėjimo dalimi. Viena po kitos — ir eilėraščiai, ir pasidžiaugta, ir netikėta — bet taip užgniaužia kvapą…
Pirmiausia — dar sykį pinasi Viktorijos Daujotytės mintys, iš to paties žemės rojaus — pavasario: „Vytautas Mačernis tvirtino žemaitiškąjį pasaulėvaizdį ne tik Simonu Daukantu, Motiejumi Valančiumi, bet ir savo senole, sėdinčia po balta žydinčia obelim“,— viskas iš čia pat. „Iš to regėjimo, iš to buvimo turto, kuris sąmonei negreit atsiskleidžia. Tik labai retai — iš karto; Salomėjai Nėriai, Vytautui Mačerniui.“ Tokie ištarimai — ir emocinis tikrumas. Ir dar keletas jos minčių — lyg kalbėjimų sau pačiai: „Aš su Mačerniu dažnai dainuoju: „Būk…versmė patyrimų karčių…“, „nuo laimės laikyki atokiai…“, „švelnumu jie mane paržudys…“ (2012). Be jokios abejonės, profesorės V.Daujotytės mintys — mums, kaip sako poetas J.Strielkūnas, einantiems „Mačernio taku“, yra pastiprinimas, sąmoningos užuominos — žvilgsnis į sudėtingą ryšį.
Poetas Vytautas Stulpinas, galima sakyti, tiesiog gyvena ta žemiška ištikimybe, tuo gilumos jausmu, realiu ramiu buvimu, vaizdais iš taip arti apčiuopiamo pasaulio. Jo eilėraščiuose yra praeinančio ir esamo gyvenimo pajautų — įregėjimų, artumų iš poeto Vytauto Mačernio: gimtųjų vietų, žmonių, ūkanoto dangaus, slapties, paprasto gyvenimo ir tikrųjų aukštųjų akimirkų. Ne vienas Stulpino eilėraštis skirtas Vytautui Mačerniui, pavyzdžiui, „Ošimas su Šarnelės medžiais“ — atmintis, „Žemaičiuose pliūrijant lietui./ Ieškojom,/ kas buvo toli,/ pernelyg toli,/ o slėpės čia pat — /nepasieksi.“ „Keliaudavom/ paskui Mačernį“, „Tarsi daugybos lentelę/ kartodami pamokas.“ (2013). Jo „Vakarijose“ (2016) — taip pat gyva „Šarnelė“: „Išėjus į lomą/ už šimtamečio sodo,/ artėja pusnuogės kalvos/ ir Žvyrinėlis./ Reikėjo valandos,/ kuri — kelyje/ vakarop./ Sudilgčioja/ lig gyvuonies/ šuolis į begalumą.“
Tiesiog reikia būti, reikia skaityti, reikia matyti tą žydėjimą, kuris eite eina į mus — ir būsime. Tas buvimas — atminties priartinimas, tiesiogiai veikia jausmus. Tie jutimai — iš giliai ir apima tai, kas buvo mūsų, ko jau nėra su mumis. Kaip sako poetas Vytautas Stulpinas, „būtasis kartinis laikas“, bet jei atmeni, visada esi su atmintuoju. Jo eilėraštis „Švytis“ — susimąstymas: „Mačernis,/ įkūnytas bronzinis Švytis,/ ką tik nulaužta šaka/ pasirėmęs mąslus keliauninkas“,— pagaliau — „labiau mūsų“!.. Tikėkime — obelys, kaštonai — sugrįžimas! Ir tame „šviesiame regėjime“ — esame, juk tiek kartais iš tikrųjų žmogui ir tereikia… Raskime laiko, suskubkime — pagerbkime Poetą — Jis mūsų laukia, o mes — visada eikime su Juo.