„bet vis daugiau ir daugiau, viskas kuo ryškiausiai pastebimai ima mainytis“,— Pranas Meškauskas-Germantas
Ieva Sigita Naglienė
Su gruodžio vaizdiniu — iki Germanto, susimąstant
Pernelyg gražu, ir negali šio gruodžio neminėti — tik baiminiesi, kad nenutoltum nuo to gamtos siūlomo stebuklo! Kad ir kokia šviesuma apimtų, kad ir kokiame pašaly atsidurtume, vis vien kur nors tvykstels ir ryškiau. Ir jau nebepaleis švytintis ruoželis. „Mėlynuoja visur,/ ir pro spragą, kurios nėra,/ tik niekaip, nors mirk,/ neįstengsi to aprėpti“,— sako poetas Vytautas Stulpinas. Gruodis visai išeina — skaičiuojame paskutines jo akimirkas. Ir tarsi užburti — juk ima ir sujuda kokia nors netikėta mintis, susiderina atmintys, su kuo nors ir susitinkame, kam nors iš esmės esame svarbiausi.
O kartais vienas kitas atgarsis — ir didžiausi netikėtumai atsiveria. Sykiais suglaudinta tikrovė skelbia visą pasaulį. Įtikinama žiemos tyla. Kartais tai sustiprina mūsų buvimą šalia ko nors brangaus ar nepakartojamo. Ir sutelkiame dėmesį į arti esantį vaizdą ar konkretų objektą. Galbūt žvelgiant dabar į taip iškalbingai tylintį, lyg ir nebylų vandenį, apmirusį ežerą, ir kitokių išgyvenimų patirsime? O kodėl ne? Mintis ką nors tarti apie Germantą — tiesiog ežerą ar poetų, išmanančių žmonių pasaulį, įstebėtąjį, veikiantį gyvenimą ir kūrybą, užgimė poeto Algirdo Dačkevičiaus pašnekesiuose.
Kaip sakoma, žodis po žodžio ir susijungė užkabinta gija — ir pasirodė žmonės, ir tam tikra jėga. Regis, sujudėjo visų emocijų vandenys. Viena iš panašių minčių, jog vanduo visada buvo ir yra gyvybių šaltinis, skatino domėtis, kas ir kaip su tuo Germantu, apskritai — kas vandeny, kodėl knieti į jį žvilgtelti.
Suprantama, jog visi kažką apie tai turime atmintyje, galbūt ir ne po vieną stebėtinai tikrą pasakojimą ar įvykį — pasikartokime jį ir tęskime jo gyvavimą. Galbūt tai giminės saugoma tiesa — apie vandenis, kurie arti, apie mus pačius, kai ieškome atitikmenų iš kažin kur. Juk ir mes be vandens niekaip, ir žinojo senieji žmonės, sako mitologė Pranė Dundulienė, kalbėdama apie senų senovę, „kad vanduo yra būtina visa gyvojo pasaulio egzistavimo sąlyga, todėl jis buvo saugomas“, „buvo sukurti vandens dievai ir dvasios“. Vandenys gerbiami — tikima vandeniu, nes „jame gyvenančios vėlės, dvasios ar dievybės“ — žinomos vandens gydomosios savybės. Galų gale nepamirškime vandens — gyvybės stebuklų — tikime tuo, ar ne, o juk buvo, kas nuo jų pagijo.
Tikėta, jog vandens dievai ar dievukai, valdovai ir jie tikrai, kaip sakoma, „gyvenę pačiame ežero viduryje, puikiuose rūmuose. Pasak M. Davainio-Silvestraičio, išėję iš vandens, tie dievai tampa žalčiais“(1990). Tokia yra mūsų kalbanti tautosaka, tokie žinomi, užrašyti pasakojimai. Ir poetų akis pastebi, ir jų žodis kuria mums vaizdinį — ir taip į jausmų sūkurį, ir nedvejodami patikime tuo, kas skelbiama. Juk gali būti ir taip, sako poetas Vytautas Stulpinas, „Kol uodi pietinių provincijų tvaiką,/ tavo atmintis pasirodo/ dviejų dūmų kaime,/ netoli numylėto ežero“(2013).
Ir apie Germantą, pačius Džiuginėnus ar Džiugo piliakalnį, Džiugą, milžiną, karį, didvyrį ar tiesiog mylintį žmogų — jau tiek ir tiek Telšių žmonės esame žinantys, girdėję ir išmokę, kad kiekvienas tikrai turime, ką pasakyti. Ir vis tik ima ir persiduoda kokia nors kitokia mintis — iš atminties, iš kokios nors knygos ar netikėtai rastos informacijos. Viena iš tokių, šio gruodžio perskaitytų istorijų, apie Praną Meškauską-Germantą: knyga Juozo Stražnicko „Pranas Meškauskas- Germantas. Įkaitas už tautą“, 2020. Sudėtingo likimo asmenybė. „Pašėlusios drąsos, itin žingeidus, analitinės mąstysenos ir ambicingas žemaitis nuo Plungės!“— taip rašoma apie Praną Meškauską- Germantą knygos prologe. Visa kita gyvenimo ir jo veiklos tiesa 400 puslapių knygoje — talentingo žmogaus šviesa ir viltys dėl mūsų krašto, tragiška baigtis Štuthofo pragare, įspūdingos asmenybės palikimas.
Kiekvienam iš šios knygos bus savas ir reikšmingas sustojimo momentas, savi nustebimai, o šiuosyk — tiesiog saviškio žmogaus atmintis, ir Telšiuose į mokslus išėjusio gabaus asmens paminėjimas. Tokia netikėta laimė ir Jį prisiminti, pakartoti mąstančio, veiklaus žmogaus tikėjimą, iki paskutinės jo gyvenimo minutės skelbtą žinią, jog „Lietuva turės pasidaryti šviesiausias kraštas visoj Europoj“. Tiesiog tebus, nors ir mažytė istorija, paimta iš Prano Meškausko-Germanto gyvenimo, bet būtent taip tinkanti ir susijusi su Telšiais, su Germanto ežeru, vandens dvasios stiprybe. Germanto vardas taps ne tik žmogaus slapyvardžiu, bet ir jo pavarde, per visą lemtingąjį išbandymų laikotarpį palaikys jėgas. Tikime savo legendomis, savo vandenų galiomis — tikėkime ir jų reikšme žmogui — asmenybei, kuris oriai atliko savo misiją žemėje.
Atviresnėmis akimis į pasaulį
Taip buvo sakoma ne apie vieną, į mokslo šviesumas išėjusį žmogų iš mūsų žemės,— atviresnėmis akimis į pasaulį. Tokie žodžiai tariami ir apie visuomenės veikėją, mokytoją, kalbininką Praną Meškauską-Germantą. Visos jo pastangos buvo kreipiamos į švietimą, į žmogaus lavinimą, į tautos stiprybę.
„Gimiau 1903 metų gruodžio 3 dieną (senuoju stiliumi — lapkričio 20 dieną) Telšių apskrities Plungės valsčiaus Pūčkorių kaime“,— rašė Pranas Meškauskas viename iš savo gyvenimo aprašymų. „Motina Idalija, kaime vadinama Adele, Mickevičiūtė“, buvo išprususi moteris, mokėjo kalbų, buvo lankiusi Telšių miesto mokyklą. Beje, Mickevičių giminė save „kildino iš tos pačios šaknies kaip ir poetas Adomas Mickevičius“. Ir abu Prano tėvai gyveno šviesiai — ir abu savo sūnus Praną ir Kostą ta šviesa auklėjo. Telšių „Saulės “ gimnazijoje mokėsi ir Pranas, ir Konstantinas Meškauskai. Pranas — 1915-1916 m. — Telšių progimnazijoje, o 1918-1921 metais — „Saulės“ gimnazijoje. Juk „Vyresniojo pašonėje jaunėliui bus drąsiau, o ir pigiau“,— taip pasvarstęs nusprendė tėvas. Kostas buvo 3 metais jaunesnis už brolį. Jų bendraklasis — Pranas Genys.
Tuo metu Telšių gimnazijoje dirbo patyrę pedagogai, pasaulį pamatę žmonės, pavyzdžiui: direktorius, teologijos magistras kunigas prelatas Antanas Simaitis, gimnazijoje „paskaitas skaitė Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė), slapyvardžiu Lazdynų Pelėda pasirašinėjančios seserys Sofija ir Marija Ivanauskaitės, kurį laiką lietuvių kalbos mokė Jono Jablonskio dukra Julija Jablonskytė. Jų vedama jaunoji karta veržėsi į šviesą.“ 1920-1921 m. paskaitas skaitė Vydūnas, kuris atvažiuodavo iš Tilžės. Beje, Vydūnas Pranui Meškauskui darė didžiulę įtaką: atgręžė į Rytus, į žmogaus ir gamtos pažinimą, praplėtė Dievo suvokimą, rengė išvykas, skaitė paskaitas ir Telšių visuomenei. „Pranas su kitais gimnazistais, Vydūno paraginti, sodino kaštonų alėją. Tą, kuri Katedros aikštėje, priešais dramos teatrą. Ta dingstimi mokytojas vaizdžiai kalbėjo ne tik apie medžio, bet ir žmogaus vidinį augimą“.
„Vydūnas „Saulės“ gimnazijoje subūrė literatus, dramos mėgėjus, chorą, pats griežė smuiku, kankliavo. Kaip literatas, „Pranas Genys priklausė jaunųjų literatų būreliui, kurio garbės nariu buvo išrinktas Vydūnas“(1992). „Saulės“ gimnazijoje įsisteigė du moksleivių būreliai — vegetarų ir sielos kultūrai kelti. Pastarojo simpatiku buvo ir Pranas Meškauskas. Būrelio nariai leido šapirografu daugintą Šaltinį, skirtą tiems, kurie nori vaikščioti prakilnybės taku“,— rašoma jau minėtoje Juozo Stražnicko knygoje. „Iš Vydūno Pranas Meškauskas išmoko žvelgti į Visatą kosminiais dydžiais“.
Ir ne tik tai knygoje skelbiama — įdomi vienos išvykos prie Germanto ežero istorija, kaip jos metu pats Vydūnas bendravęs su gimnazistais. Iš tikrųjų mokytojas paklausė: „Ką žinote apie šito ežero vardo — Germantas — kilmę?“ „Pranas Genys pasakojo legendą. Esą susilažinę velnias ir karžygys Džiugas, kuris išspaus daugiau vandens iš akmens. Velnias taip spustelėjęs, kad akmuo subyrėjęs į miltus. Džiugas ėmęsis gudrybės ir, slapčia ištraukęs iš maišelio, suspaudęs varškės gniužulą. Iš jo išvarvėjęs vanduo virtęs ežeru. Spausdamas varškę Džiugas ir baisiai, ir kartu linksmai šaukęs: „Geriau man tu po kojomis nebūtum pasipynęs“. Tą balsą „Geriau man tu“, virtusį ežero pavadinimu, esą girdėjusi visa Žemaitija. „Ger-man-tas,— kartojo Pranas Meškauskas. — Koks gražus žodis. Skambus, kartu ir vyriškai stiprus. Slepiantis gelmių ir amžių jėgą. Savas. Su ribuliuojančiomis bangelėmis, saulės blyksniais jose, skendinčia miško žaluma.“ Germantas taps Prano Meškausko literatūriniu slapyvardžiu, o vėliau — pavarde. Nuo 1940 metų iki gyvenimo pabaigos — 1945 metų jis pasirašinėjo Prano Germanto pavarde.
Vydūno pamokose nagrinėta Adomo Mickevičiaus kūryba bei mokytojo išgirtasis Konradas Valenrodas, Pranui Meškauskui taps gyvenimo pavyzdžiu. „Vydūnizmu Pranas Meškauskas užkrėtė ir brolį Kostą“. Telšiuose broliai Meškauskai linko prie ateitininkų.Pavyzdžiui, kuopos visuotiniame susirinkime 1919-1920 m. buvo perskaityti ir tokie pranešimai: „Genio Mūsų idealai, Meškausko Kaip mums tapti veiklesniems, doresniems ir naudingesniems“. O vėliau abu — ir Pranas Genys, ir Pranas Meškauskas siųs savo rašinėlius ir eilėraščius į Amerikos lietuvių moksleivių laikraštį „Giedra“, ir bus jie išspausdinti. Tiesa, ir „1920 metais P.Genio kūryba pasirodė Amerikos leidiniuose: „Vytis“, „Garsas“, „Tėviškė“(1992). „Žiūriu gelmėn — užmerktos akys dega/ Ir ilgesys gaivina lakią mintį./ Aš kaip srovė — išvertus naują vagą,/ Aš — kaip banga — neišgaliu nurimti“,— taip poeto P.Genio parašyta viename karo metų eilėraščių… Beje, viena iš Prano Genio „Džiugo varpų“ knygų, kuri išleista Telšiuose, 1928 metais, buvo dedikuota „Mylimam Pr. Meškauskiui, Kalnėnai, 1929.IX.12. Autorius“.
Taigi „Giedros“ puslapiuose buvo spausdinami Prano Meškausko kūriniai, kuriuose kalbama apie naują žmonijos išmanymą — proto galią, žmonijos pažangą, apie ateitį. Vėliau — jo studijos Kauno ir Leipcigo, Miuncheno universitetuose, mokslas karo mokykloje, mokytojo darbas ir švietimo problemos, lietuvių kalbos vadovėlių mokykloms paruošimas, kalbos mokslo darbai, pažintys su to meto profesoriais, su valstybės svarbiais asmenimis, pilietinių temų spaudoje akcentai, tarnyba Lietuvos valstybės saugumo departamento spaudos skyriuje — atsakinga, sunkiu laikmečiu vykdoma neeilinės asmenybės veikla.
Yra Juozo Stražinsko knygoje aprašytas Prano Germanto, mokyklų vizitatoriaus, švietimo tarėjo daktaro, karo meto žiemą atvykimas į Telšius: „Saulės“ gimnazijos direktorius Vaclovas Rubaževičius vedžiojo po klases, lankytasi „Alkos“ muziejuje, „Žemaičių žemė“ parašė, kad jo direktorius, poetas Genys, bendraklasis, įteikė knygą „Rūpintojėliai“. Ši Prano Genio lyrikos knyga buvo išleista 1941 m. Telšiuose. Karo metai — „Aš negaliu išreikšti,/ aš negaliu apimti —/ krauju patvino aikštės,/ tulžim pavirto mintys“,— skelbė poetas…
1943 metais Pranas Germantas gestapo buvo suimtas ir įkalintas Štuthofe. Pranas Germantas mirė 1945 m., draugai jo palaikus palaidojo Kopenhagos kapinėse. Tokie Meškausko-Germanto gyvenimo aidai. Toks gyvenimo gruodas — ir atmintis. Ir tokia tikrovė — vieno žmogaus misija tėvynei, atviresnėmis akimis žiūrint į pasaulį, verčia susimąstyti.
Bėga laikas, užmarštimi tarsi sniegu dengiasi žmonių likimai. Ir Germanto ežeras jau po sniegu, ir šalstelėjęs, ežeras, gyvenantis savo gyvenimą, besisukantis gyvybės ratu. Žmogaus gyvenimas taip pat sukasi — tik atminkime: jaunystė, išgyvenimai, darbai, patirtis ir pastangos, ir vykdoma veikla dėl kitų. Taip pat sukasi. Likimo ratas, pažinimo laikas daug ką pakeičia. Matyt, žiema toks metas, kada norisi gilyn spraustis į susimąstymus, kada būtina prisiminti.
Baigdami šiuos metus, tikrai galime įsitikinti, kad visada žmogus yra išbandymų sūkuryje — ir grožio, kurio tiek daug šiuometėje žiemoje. Pažinkime Telšiuose gyvenusius, atminkime, lankykime, kas mūsų laukia — būkime ieškantys dvasinės stiprybės. Gerų skaitymų ir atradimų — šviesių ateinančiųjų, giedrų emocijų ir pasisekimų.
