Kas įvyksta, visada galima apmąstyti

Dailininkas Mindaugas Šimkevičius, bendraudamas su poetu Vytautu Stulpinu, įsitikino, jog Žemaičių kalbos rieduliai turi būti kalbantys. Tai galima pajusti stabtelėjus prie dailininko sukurtos meninės plokštės Žemaičių kalbos metams. Nepraeikite.

„Ką kalba vietovardžiai“ — „jie mūsų sieloj įrašyti
Krauju epochų tolimųjų“,— Stasys Anglickis

Ieva Sigita Naglienė

Iki minčių sąlyčio su mintimis
Gražios liepos akimirkos, gerąsias mintis iššaukia — žiūrėdamas, įvertindamas ir ką nors sumanai. Apskritai vasarą, kokia ji bebūtų, saulės supama ar lietaus įmerkta, randasi kuo pasidžiaugti. Laimė visur gali nutikti — iš begalybės jausmų, jusenų sudėta, telpa ir gyvenimas, ir atskiros akimirkos, dvasinės jungtys. Svarbu, kad veikiame, kad kažkas įvyksta, kad kiekvienam, kad ir trumpai, yra kur nuklysti, pasvajoti, tikrove apmąstymus paversti.
Patikimas poetų žodis — neretai jis ir tikslą nurodo, ir ėjimą paspartina, ir mintis srovena, gausybę — į mažesnius džiaugsmus išskaido. Tarsi skliaučia, kas svarbiausia. „Žemės kalba/ pašaukia vaizdus iš gilumos“,— pasak poeto Stasio Anglickio. Tegul mūsų pačių vidinis balsas — mus išvaduoja iš daugybės painių nujautimų, tegul priartina brangius vietovardžius su apmąstymais.
Su apmąstymais, vidiniais prakalbinimais, sykiais ir spontanišku juoku ar sulaukus laukto, išsiskiria ir dienos, įvairesni žemiški dalykai. Galbūt tuomet ir sakoma laimė nutiko? Atmintis, regis, irgi spartina tas šviesiąsias minutes, kurios lyg ir prisilaikė tam tikro atstumo, kito, žiūrint į gyvenimo margumynus. Prisiminimai irgi virsta mūsų dėmesiu, o šiandiena — lyg paspartinta ateitis, suvokiant buvusio laiko svarbą.
Atrodo, kad viskas savaime susiglaudžia vos tik giliau aprėpus dabartį. Tuose glustelėjimuose, patikimuose prisilietimuose, tikėjimo ar pasidalijimo blyksniuose gali ir ilgiau tęstis laimės srovė. Verta išbandyti tikrovės ir praeities gyvastį, pajusti jų veikimą — itin keičia esatį. Žinoma, sunku save įtikinti, bet kiekvienas sąmoningas judesys paskatina naują veiklos kryptį. Tiesa, šių dienų tekstuose vis dažniau tenka perskaityti apie mūsų žmogaus, ypač jauno, abejingumą, atsitraukimą, tiesiog, rodos, nebesileidžiama į apmąstymus. Anot jauno filosofo, A.Šliogerio mokinio Justo Kučinsko, „Mūsų karta gebėjimą mąstyti baigia prarasti“. Jis pastebi „būdingą bruožą — ne prieiti prie vienos ar kitos nuomonės per asmeninę patirtį ir apmąstymus, bet tiesiog pasirinkti vieną ar kitą vyraujančią poziciją, ir dažniau tą, kuri patogesnė“(2022). Tokie pastebėjimai — ir realiai pajusti? Deja. O juk mąstymas, „filosofija ir laisvė yra tas pat, nes tas pat yra protas ir laisvė“,— pasak profesoriaus Arvydo Šliogerio.
Įsiminė jo žodžiai iš 1992 metų kalbos, pasakytos jam įteikiant Nacionalinę kultūros ir meno premiją: „jeigu dabar(…)man reikėtų rinktis taip, kad nuo to pasirinkimo priklausytų gyvybė ar mirtis, aš pasirinkčiau ne Aristotelio „Kategorijas“, o savo senelio skiedryną Alksniupiuose ir kulbę, ant kurios vaikystėje kapodavau žabus“(2012). Tokia savastis, savarankiška mintis, pastanga iš esmės aprėpti savo gyvenimą — iki tyrinėjimo, vertinimo, apsigyvenimo su tuo, kas mūsų pačių. Ir svarbiausia, jog tokie individualūs vietos, laiko ar žmogaus susivokimai yra ne atskirtis, o kaip tik — bendruma. Žinoma, iš bendrystės to, kas tiesiogiai susiję su mūsų išgyvenimais, kokie vietovardžiai akimirksniu svarbėja, ypač giliai įsimąsčius sugrįžta ir atsiveria visu gražumu, tarsi palaimina visą mūsų veikimą. Svarbu girdėti, „Ką kalba vietovardžiai“,— sako poetas Stasys Anglickis: „Nedingsta/ Tiktai vietovardžiai. Į ausį/ Jie kalba mums kažką slaptinga,/ Ko nei grąžinsi, nei atgausi – –“, „Jie mūsų sieloj įrašyti/ Krauju epochų tolimųjų.“
Daug kas priklauso nuo vieno mąstančio žmogaus — ir kitas drąsiau, laisviau kalbės apie jam rūpimą pasaulį. Mąstantis yra išklausantis, jam visko reikia iš esmės. Atrodo, labai stipriai apima poeto Stasio Anglickio mintis iš eilėraščio „Buvimo detalė“ — ir šių dienų galvojančiam žmogui taip pat kelia žvilgsnį į tikrovę: „Žmogus perauga į žolę,/ Žolė perauga į žmogų —/ Kažkas taip pylioja ir pylioja/ Tartum iš indo indan —“. (1978).
Liepos mėnuo, kaip sakoma išminties žmonių, yra ramumos mėnuo, augimo ir kaupimosi, gamtos pilnėjimo ir mūsų pačių vidinio susiderinimo laikas. Kad ir kaip maskuotumėmės, patys nuo savęs bėgtume, nori ar nenori vidinis balsas išsikviečia mus pačius — ir išgirstame, kas itin giliai, kas netikėtai buvo priminta. Galbūt tai irgi laimė — laimė pastebėti, kad esi akylesnis ir sąmoningai ieškai priežasčių, tam tikro atsako, kas nutiko? Įdomus mūsų gyvenimas — šiuo metu visaip liepos kuždamas, todėl išgirskime, kas mums paskirta, ką mūsų pačių mintys primena. „Reikia augti, nors/ gaivintis reikia svajonių/ ir būties/ gėlynų posmais“,— anot poeto Stasio Anglickio. — „Siela vibruoja lyg lašelis/ ant laibo lelijos žiedo./ Kaip lengva nukristi/ ir visiškai nebūti.“ Turbūt tokia tiesa, anot poeto, „Laiką pramanė gyvieji/ trumpam savo buvimui/ užbrėžti —“ (1987). Mintis griebiasi minties ir skalsėja — negali visko numatyti, bet apmąstydami, nuoširdžiomis pastangomis ne tik sau — ir kitam galime padėti.

Sujungus, kas girdėta, yra tokia galimybė pagalvoti
Ir esama tų brėžių visokių — ir sutikimų visokių, įvykių, laikinų ir pernelyg stipriai pritraukiančių. Iš viso to — ir nauji užmanymai, kūrybos paskata. Būtent vienas, apmąstymo vertas nutikimas, įsiminė iš Telšių kuriančių žmonių bendrystės. Šįkart toks supratimas apie dailininko ir poeto ryšius, apie Telšiuose gyvenančių meno žmonių sąsajas. Juk mes vienaip ar kitaip įspaudžiame savo pėdsakus. „Visos pėdos, nueitos per gyvenimą, pasiveja — belieka tik žvilgsnis ir keletas žingsnių į tolymes“,— kaip sako poetas Vytautas Stulpinas. — „Neįsivaizduoju eilėraščio užbaigto: tik atsitiktinumas nubloškia jį skaitytojams, kurie jį ir užbaigia.“ Vadinasi, mums reikia ne tik mąstančių kūrėjų, bet ir išmintingų regėtojų, klausytojų, vertintojų, skaitytojų — kaip kitaip vieni kitus suprastume?
Tokie supratimų akimirksniai, netikėti pasikalbėjimai — žiū ir jau šis tas gimsta. Taip nutiko ir vieno pašnekesio metu susitikus poetui Vytautui Stulpinui ir dailininkui Mindaugui Šimkevičiui. Anot Vytauto, jis gerai pamenantis, kad kalbėta apie mus, apie mūsų vietoves, apylinkes, gimtą Žemaičių žemę, prisiminta Dionizo Poškos premija, įteikta Šilalės žemėje — ir išradingi, šviesuoliai mūsų žmonės aptarti, rašantys, raštininkai, rašytojai. Kaip sako pats poetas, „galvočius D.Poška“, „kaip neprilygstamai juos kitados yra vadinęs Dionizas — raštoriais. Įstabus naujadaras, tik kažkodėl neprigijęs. Juk žodis, jei jis gyvas, kaip ir eilėraštis, jei tai eilėraštis,— lyg maži neatsiejami ryšulėliai, kuriuos malonu, nesunku neštis. Jie maloningai bilsnoja savo belstukais, ir nieko čia nepakeisi: taip buvo ir bus — esi paveldėtojas, savotiškas kamertonas, vietovė, kur pučia palankus vėjas.
Atmintyje įstrigo prozininko Danieliaus Mušinsko žodžiai, jog žemaičių rašytojų sakinys elegiškai tamsus, daug raudonų saulėlydžių, tamsių miškų, daug keisto liūdesio, žemo dangaus, banguojančių kalvų, mirties nuojautų. Visko neišvardysi, ką per šimtmečius yra sukaupusi Žemaitija. Tai itin paslaptingas kraštas, bet poetų jame — nedaug. Mes, žemaičiai, ritinam žodžius sunkiai, kaip akmenoriai riedulius. Bet ritinam, ir dar kaip — štai trumputis mano pamąstymas: „Samogitia“ — Už kalno kalnas./ Kalva. Bažnyčia./ Slėnys — lyg džiaugsmas/ Kažkaip netyčia./ Degutas liejos/ Ir trypta švedų./ Čia bitės neša/ Liežuviui medų“.
O po to, po tokio kalbėjimo poeto Vytauto ir susikalbėjimai su dailininku Mindaugu, užgimė idėja suglausti žodžius-akmenis ir leisti jiems kalbėtis. Ir taip žodis po žodžio dailininkas Mindaugas Šimkevičius įsitikino, jog Žemaičių kalbos rieduliai arba kūliai turi būti kalbantys — yra kalbantys ir daug ką pasako šių dienų žmogui. Užgimė idėja — yra paskata. Tiesiog žodis-atmintis, daug ką atveria, savotiškai taip sugrąžina gyvenimą, kuris turi istoriją. Gyva kalba, vartojama, apimanti gyvenimą — esatį ir atsiminimus, taip suvokiame praeitį, žiūrime į ateitį — tokia yra tikroji gyvenimo kalba. Žemaičių riedulius Mindaugas Šimkevičius „sukalbino“ į „Didžiąją Žemaičių sieną“ — Telšių miesto Respublikos gatvėje. Aštuntoje plokštėje — akmenys, simboliniai Žemaičių kūliai — iš kalbos kūlgrindos, žodžiai suritinti, apmąstyti, paskelbti per liepos 13-ąją — Durbės mūšio dieną, Žemaičių tautos vienybės dieną, Žemaičių kalbos metams įprasminti.
Tokia susitikimo ir žemaitiškos rokundos šviesa, kaip sakoma, savastis — pavykę poeto ir dailininko dialogai, ir mums — skubantiems yra ką apmąstyti. Juk svarbu, kas vis tik mus pasiveja, dėl ko, kodėl negalime iš savo žemės atsitraukti.
„Dar vaikas supratau,— sako poetas Vytautas Stulpinas,— jog žmogui neduota suvokti begalybės, žmogaus protas pernelyg ribotas. Pirmojoje trilogijos knygoje „Pavėsiai“ yra eilėraštis „Šiaurė“, kuriame vyrauja mintis, apstulbinusi mane vaikystėje, jog Žemė — tik kažkokia menkutė dalelė, „filialas“ visoje erdvėje, galaktikume, tik mažytis mikroelementas. O astronomija — skurdi kaip guvernantė, išplėtusi akis į šeimininką.“ Ir vis tik — „pasaulis laikosi ant paprasto dirbančio žmogaus pečių“,— tokios Vytauto Stulpino mintys, išgyventos, suimtos, pasižvalgius ir įtikėjus, jog „Viskas čia pat“. „Įpilk,/ dėvėta istorija,/ senbuvių sunkos —/ vakarėjančios saulės poetą/ ji glosto tarytum dvasia/ ir vaiskiai liepsnoja./ Ją vadina klevų trauktine. Įpilk/ sulig paskutiniais/ žodžiais./ Retai/ važiuojamu lauku/ rangosi kelias./ Girdėti,/ kaip šniokščia jūra“,— ir toks žiupsnelis iš „Lėtosios“, 2022 metų poeto Vytauto Stulpino knygos, apmąstymui.
Tokia to, kas vyko, kas vyksta, apmąstyto laiko tiesa. Visada galime tarpusavyje susikalbėti — tik neprasilenkime, netrypčiokime ten, kur reikia eiti. „Susigriebkime, kol dar laikas“,— tokius žodžius teko perskaityti iš „Minties“ laikraščio 1939 metų — ir apie žmogaus išgyvenimus, apie nerimą. Ypač, kai „iš visų gyvenimo plyšių, pakampių ir urvų slenka ant mūsų klastingas šnibždesys“ — „stengiasi mumyse ištirpdyti pasiryžimo grūdę, iš anksto palenkti mūsų sielą ir galvas vergo jungui priimti,“ „prieš mus kyla vidujinis mūsų priešas.“ „Sutvarkykime vidujinį priešą“. Tokios eilutės, kaip minėta, iš 1939 metų laikraščio. Ir va — tokie gyvenimo sūkuriai — ir jie sūkuriuoja.
Žmogus, ir mūsų laikų žmogus, yra tame viesule — ir nepastovumas, kažkaip spėriai tolstantis neapmąstytas laikas stipriai veikia. Anot 1939 metų „Minties“, „Gilesnis pažinimas visuomeninio gyvenimo praeities — tai geriausia atrama ateities užsimojimams ir dabarties veikimui užsigrūdinimas“. Iki dosnių liepos minčių — iki susikalbėjimų.