Visuomenėje plačiai sklindantį stereotipą, jog darbas archyve yra tik nuobodus dokumentų sisteminimas, o pats archyvaras kiekvieną dieną yra įsikniaubęs į popiergalius ir juos kaupia lentynose, paneigė Klaipėdos regiono Telšių filialo archyvo vedėja Alma Jankauskienė. Pašnekovė įrodė, kad šis darbas ne tik nenuobodus, bet ir kupinas nekasdienių situacijų. Archyvarė pasidalino savo darbo ypatumais, klientų pykčio priepuoliais, kai šie negauna, ko norintys ir papasakojo apie darbe nutinkančias kuriozines situacijas, įdomybes.
Agota Beresnevičiūtė
— Dėl kokių dalykų žmonės dažniausiai kreipiasi į archyvą?
— Labiausiai žmones domina genealogija ir jų gimimo laikas. Pamanysit, kam reikia tikslaus gimimo laiko? Ogi dėl to, kad žmonės vis dažniau lankosi pas vadinamuosius aiškiaregius. Norint sužinoti gimimo laiką, reikia kreiptis ne į mus, o į tos ligoninės, kurioje žmogus gimė, archyvistą.
Gimimo įrašų registracijos žurnalai saugomi 75 metus, tačiau ne visose ligoninėse jie yra išsaugoti. Dėl genealogijos reikia kreiptis į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, nes ten saugomi krikšto, santuokos, mirties dokumentai iki 1940 m. Dažnas žmogus mano, jei jis pasakys savo vardą ir pavardę, archyvistas lengvai ras to žmogaus duomenis. Deja, taip nėra. Norint susidaryti savo giminės medį, prieš tai reikia atlikti nemažai namų darbų, t.y. susirašyti tėčio, mamos, senelių, prosenelių gimimo ir mirties datas, vietovardžius.
Pas mus įprastos kasdienės užklausos — juridinius faktus patvirtinančių dokumentų išdavimas, t.y. dėl darbo stažo, notariniai dokumentai iki 2004 m., pastatams įteisinti reikalingi išrašai ir kt.
— Kaip vertinate žmonių įsitraukimą, susidomėjimą archyvine medžiaga, dokumentine savo krašto istorija?
— Maža žmonių dalis domisi archyvais. Labiau pradeda domėtis būdami brandaus amžiaus savo giminės istorija. Dar mažesnė dalis — mokytojai, studentai, moksleiviai, senjorai, kurie žino apie archyvuose saugomus vertingus, įdomius dokumentus — tai ne tik rašytiniai, bet ir foto dokumentai, filmai. Aktyvėja ir kaimų bendruomenės, kurios ketina išleisti leidinius ar knygas apie savo kaimo istoriją.
Archyvas daug metų beldžiasi, kad būtų matomas ir girdimas — rengia parodas, įgyvendina įvairius projektus ir t.t. Ir tai duoda rezultatą — žmonės dažnai prašo rengtų parodų medžiagos, išleistų leidinukų. Dokumentai padeda suprasti, kas mes esame iš tikrųjų. Stereotipas apie „nuobodų“ archyvaro darbą yra laužomas.
— Kaip vertinate regionų archyvų potencialo išnaudojimą?
— Archyve dirbu septynioliktus metus. Nuo pat savo darbo pradžios stengiuosi kuo daugiau skenuotų dokumentų iš Vilniaus parvežti į Telšius. 1967-1968 m., gilaus sovietmečio metais, iš mūsų archyvo buvo paimti vertingi tarpukario fondai. Tokie buvo sovietinės valdžios nurodymai.
Mano tikslas buvo ir yra — kuo daugiau rengti parodų ir projektų, taip supažindinant mūsų regioną su istoriniais dokumentais, nes Telšiai yra gerokai nutolę nuo sostinės, kuri yra sukaupusi įdomiausius dokumentus. Ir tai vyksta. Kiekvienais metais — nuo 2007-ųjų — įgyvendiname po vieną projektą. Temas renkuosi pagal atmintinas datas, reikšmingas Telšių regionui.
2020 metai — ypač sėkmingi, nes įsigijome 500 originalių atvirukų ir fotonuotraukų su Telšių vaizdais, žymiais žmonėmis, o 2021 metais praturtėjome Vakarų Lietuvos švietimo įstaigų diplomų kolekcija. Šiais metais dalis Mečislovo Šilinsko fotografijų kolekcijų pateko irgi pas mus. Reikia nepamiršti ir dar labai svarbios archyvų vykdomos funkcijos — tai valstybės ir savivaldybių įstaigų, perduodančių dokumentus archyvui, dokumentų valdymo priežiūra ir kontrolė.
— Kaip vyko Jūsų žymiausios parodos „Žemaitija — istoriniuose Europos žemėlapiuose“ ruošimo procesas?
— Viskas prasidėjo nuo vizitų į Vilnių — Vilniaus universiteto biblioteką, Martyno Mažvydo biblioteką, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką, Lietuvos nacionalinį muziejų. Vilniaus universiteto biblioteka suteikė prieigą prie suskaitmenintų žemėlapių, prasidėjo vos ne vienerių metų darbas, ieškant Žemaitijos Europoje! Daugiausiai žemėlapių gauta iš Vilniaus universiteto bibliotekos, Lelevelio kolekcijos. Peržiūrėta apie 10 tūkst. vaizdų. Iš surastų 320 žemėlapių su prof. Algirdo Žebrausko pagalba 50 vnt. atrinkti eksponuoti. Tai didžiulis kiekis. Puiku, kad turime Vilniaus dailės akademijos Telšių galeriją. Ši paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Apkeliavo daug bibliotekų, muziejų, kultūros centrų. Dar ir dabar keliauja. Išliekamoji vertė — neįkainojama.
— Kokios apima emocijos, radus svarbius žemėlapius, dokumentus?
— Kai radau pirmą žemėlapį su Žemaitijos sienomis, emocijos tryško kaip per krepšinio varžybas: „Valio, valio, radom!“. Po to sekė kiti emocionalūs atradimai — iki 320.
Iš tikrųjų visiškai nesvarbu, ar reikalingą žemėlapį, ar statybos leidimą, ar kitą dokumentą, kuris yra labai reikalingas žmogui, surandame — jausmas geras, nes pagelbėjame žmogui. Panašų klausimą esu gavusi iš septintoko vienoje Telšių mokykloje, buvau labai maloniai nustebinta.
— Ar jauni žmonės domisi istoriniais dokumentais, eina į archyvus?
— Nedidelei daliai jaunų žmonių tai yra įdomu. Tiesa, pas mus vyksta edukaciniai projektai. Moksleiviams, kurie ateina kartu su istorijos mokytojais į archyvą, užduodu klausimą: kas yra archyvas ir ką jame veikia archyvarai? Pastebiu, jog jaunų žmonių susidomėjimas mūsų veikla šiek tiek didėja. Jie pradeda suprasti, kad esame istorijos sergėtojai ir mūsų misija yra tikrai įdomi — saugoti, kaupti, viešinti.
— Kokius įvardytumėte savo profesijos minusus?
— Pajuokausiu — sklindančios dulkės iš seniai vartytų bylų, kurios sukelia čiaudulį. Bet mes patys darbą renkamės, ar ne?
— Kaip vertinate valstybės dėmesį archyvams?
— Manau, kad tiek mūsų įstaigai, tiek kitoms kultūros institucijoms dėmesio visada galėtų būti ir daugiau. Bet taip jau yra.
— Kokių kuriozinių situacijų nutinka Jūsų darbe?
— Vienas iš paskutinių kuriozų, kai valstybė nutarė mokėti vienišiems asmenims pašalpas. Pas mus žmonės masiškai ėjo dėl senų teismo sprendimų gavimo, kuriais buvo nutrauktos santuokos. Viena moterytė atėjo dėl skyrybų dokumentų gavimo. Na, o mes turime kantriai išklausinėti, kada buvo teismas, kada skyrybos. Ji nežinojo, sako, reikia draugei paskambinti. Draugė irgi neatsiminė, todėl pasiūliau paskaičiuoti kartu ir paklausiau, kiek laiko ji su vyru išgyveno. Ši ir sako: „Tai kiek čia su tokiu išgyvensi, trejus metus tik“.
Žmonės linkę atvirauti, kartais savo darbe ir „psichologe“ pabūnu. Labai dažnai prasilenkiama su laiku, jei jie tikina, kad prieš dešimt metų išsiskyrė, tai paprastai būna išsiskyrę prieš penkiolika ar dvidešimt. Pasitaiko ir nemalonių kuriozų, stipriai supykusių žmonių dėl jiems nepalankių sprendimų. Tenka priminti, kad archyvas yra dokumentų saugotojas ir už dokumento turinį neatsako.
— Kokių turite pomėgių?
— Vaikams palikus gimtuosius namus, atsirado daugiau laiko. Rudenį būsiu „penktokė“ Telšių dailės mokyklos suaugusiųjų grupėje. Patinka kaligrafija, darau rankų darbo atvirukus, floristinius paveikslus, tapau ant drobės. Tokia veikla yra didelis malonumas ir ramybė.
— Ką Jums širdžiai mielo atneša Jūsų darbas?
— Geras kolektyvas — svarbiausia. Neužtenka vien kompetentingų žmonių, dar reikia ir su jais susikalbėti. Pasitenkinimas radus ieškomus dokumentus, smalsūs parodų lankytojai — didžiausias atlygis. Aišku, jausmas, jog mes padedame išsaugoti dokumentinį paveldą ateities kartoms, yra nepaprastas. Kas šiandien atrodo nereikšminga, ateityje gali būti labai svarbu.
— Dėkoju už pokalbį.