Skelbti žiemą ir žiemą paukščių vardu prisiminti

„Staiga atpažinau juodą
vienatvės paukštį
Nutūpusį ant šakos“, –
Danutė Paulauskaitė

Ieva Sigita Naglienė

Saulė ir kiti šviesuliai – kaip paukščiai, kaip žiemą kitokią priminę
Žiemos metą pradėjome rudens paskutinėmis dienomis puria sniego tapyba. Ir sužinom, kad šokteli varnų pėdsakai, atsilieps balandžiai lyg palytėti, spraudžiasi zylelės, žvirbliai, visai iš čia pat atgimę, stebisi, taukšteli genys, sykiais ir šarka iš nebylios tylos purptels – paukščiai lygiai taip pat kaip ir mes sniego lakštuose išgyvena gruodį. Likę paukščiai – iš mūsiškių vietų, mūsiškai čia pat besisukantys įprastu gyvenimo ratu. Ir poezijoje juos susirandame – jie skelbia žiemą, ir ne tik – jie liudija mūsų gyvastį.
Šitokie žiemos nuostabos plotai, šitaip įtaigiai šerkšno istoriją teigia medžiai – negali netikėti. Žiemos kuždesys, šalčio poezija – ir juda kiekvienas lašas, kiekviena sekundė! Išsyk, tik taip stovint, taip stebint, suklusus, nė dar negirdint, bet jau pajautus sparnus – savotiškas nuščiuvimas ir daugiažodė kalba. Toks ypatingas išgyvenimų virpesys iš vientiso tykesio – į gyvenimą, kuris turi savo pažadus ir išskirtinį buvimo laiką. Žiema poezijoje išlaiko savo tvarką. Daug kas kitaip, tik žmogaus jausmai mosteli ten, kur giliau, lyg be aiškios priežasties, bet aprėpiant, kas iš po ta balta visuma atsklinda ir antrina mūsų pačių šviesiausią pasaulį, gražiai išsidėliojusią atmintį. Pavarčius Pranės Dundulienės liaudies kosmologiją, įsitikiname, kiek išmonės mūsų žmonių įstebėta, kiek gyvenimo tiesos iš aplinkos, iš metų pokyčio užmatyta. Ir pati Saulė, pavyzdžiui, mįslėse tapatinama ne tik su ugnimi ar žirgais, bet ir su paukščiais. Tiesa, antropomorfinėse mįslėse Saulė vadinta mergele, o paukštė ar paukštis gali reikšti sniegą. Viena iš tokių mįslių: „Atlėkė paukštis be sparnų,/ Įtūpė į medį be šakų,/ Atėjo mergužėlė be kojų,/ Suvalgė paukštį be dantų“. Taigi, „įmenama: paukštis – sniegas, medis – žemė, mergužėlė be kojų – saulė“. Ypatinga reikšmė skiriama ir Grįžulo Ratams, kurie žiemą juda kitaip nei šiltesnio meto laiku. „Didieji Grįžulo Ratai kopia rytiniu dangaus skliautu aukštyn“, „kol apsistoja šiaurės rytuose, nuleidę grąžulą žemyn. Grįžulo Ratai žmonėms parodydavo, kada reikia pasidėti roges ir važinėti ratais. Žiemą Grįžulo Ratų pasturgalis į mus atsuktas, tai reiškia, kad ratais nevažinėsi.“ Anot Pranės Dundulienės, šis „judėjimas senovės gyventojams buvo gana tiksliai žinomas“. Svarbus ir Paukščių Takas, Paukščių Kelias – dangaus šviesulių juosta, kuri geriausiai matoma rudenį, besitęsianti pietų link. Ir ne šiaip sau – tąja kryptimi paukščiai išskridę, žvaigždelės palengvinusios jiems kelią. O kurie liko, tai liko mums, žiemos meto sulaukusiems, kad ir šviesios baltumos tykesį išgirstume, kad ir šaltąjį metą. Paukščių Tako žiemos danguje „matyti siauriausia dalis“, mūsų liaudis „iki XIX a. pradžios manė, kad išskrendantiems prieš žiemą paukščiams esą reikalinga kelionės maisto – jie Pieno žvaigždėse susiranda kuo pasistiprinti“. Sakmės tai aiškina, yra sakoma, „jog kadaise po dangų vaikščiojusi deivė ir papylusi pieną“. Paukščių Takas dar vadinamas ir Pieno Taku. „Buvo manoma, kad jei Paukščių Takas nuo Trijų karalių iki grabnyčių esti šviesus ir baltas, tai bus geri ir vaisingi metai, o jei tamsus – lietingi ir šalti“, – taip užrašyta Pranės Dundulienės tautosakos tyrinėjimo šaltiniuose (1988).
Paukščių takas – šviesos galybė. Ir teisus poetas Steponas Algirdas Dačkevičius sakydamas, kad „Mums/ jo reikia,/ ne paukščiams“ – mums. Kaip ir pačių paukščių, kaip ir to ėjimo, pasižvalgymo, tos gamtos, kuri iš esmės kantriai laikosi – reikia… Paukščiai turėjo ir turi didelę reikšmę žmogaus gyvenime. Mūsų liaudies pasakojimai ir poetų pamėgti sparnuotieji paskelbia žmonių mintis, jų išgyvenimus, o ne viename eilėraštyje ir skaudžią patirtį, netektį, laikinumą, slaptas viltis, esamą dieną ir atminimą, būsimą laiką ir tikėjimą. Tokia savita žiema – tokie kitokie ir jos paukščiai, bet šiuolaik labiausiai matomi, geriausiai girdimi ir pajausti, rodos, be jų gyvasties ir gyvenimas būtų ne toks. Žinoma, varną prausk ar neprausk – vis tiek bus juoda, – kaip sako liaudis, – bet būtina išmokti elgtis taip, kad tikrai, ką darome, būtų reikalinga ir svarbu. Iš tiesų, o kam dirbti bergždžius, beprasmius darbus, geriau gėrėtis tuo, kas yra, išmanyti, ko širdis ilgisi.
Yra sakoma, kad žodis paukščiu išskrido, jaučiu sugrįžo – tat kuo tikslesnės pasakyto žodžio kelionės. Ir – paukščių, kurie šiandien su mumis, šiandien geriau negu bet kas kitas atveria mūsų pačių pojūčius. Juk tokia žiema, tokie šaltumai, o jie čiulba ir išsilaiko, ir ne tik patys – ir mus prisigretina prie to paties jautriausio jausmo, kuris atsiriša kaip meilė. Taip ir suspurda žybsinčioje viršūnėje, lyg išsiuvinėti, lyg dėl mūsų akių, kad sykiu gyvenimu pasidžiaugtume, kad tokiu, kokį dabar regime.

Su visokiais žodžių prisigretinimais – ir paukščiais, pabirusiais žiemą
Ne veltui senųjų sakoma, kad iš plunksnų gali numanyt, kas per paukštis. Žiema pati narsto baltumą ir šaltį, stingdo ledą, kuria neregėtus vaizdinius. Rodos, viskas apmiršta. Ji panyra į tokias baltumas, iš kurių pabandai išvesti savo paties spėliones. Žiemos menas mus įpratina kitaip žvelgti, padeda suprasti, kad dabar toks metas, kada reikia savimi pasirūpinti, sykiu ir šalia esančius pagloboti. Ir toji vieno ar kito žiemos paukščio giesmė sukuria stebuklus – kaip kokia atmintis, netikėtai išjudinta. Visa žiema tarsi didžiulis baltas paukštis – besižvalgantis į mus pačius.
Iš išorinių žymių ir vidus atsiveria – greičiausiai kitu laikotarpiu to nė nepastebėtume. Ypač vidaus, to ano vidinio krustelėjimo daug poezijos margumyne, kur rašantys skelbia žiemą, skraidina savo lūkesčius, prikelia širdį gyvenimui arba pasidalija jos turtais – apie save tikrąjį prakalba. Žmogus dairosi gyvybės, juk tik gyvastis gyvastį junta. „Staiga atpažinau juodą vienatvės paukštį/ Nutūpusį ant šakos, – ištarta poetės Danutės Paulauskaitės. – Jis buvo atlėkęs anksčiau/ Kai dar tebebuvo gyva mano motina“. Tokia riba, žymė – išgyvenimo akistata su likimu. Tiesiog laiko įvardijimas, kai lieki „Dviese su namais“ (2001) – ne viena tokia mintis, apsigyvenusi šiame poetės eilėraščių rinkinyje, gyvenimo, buvimo, pajautimo kalba išsisakanti. Ir įsikerta žodžiai,– ir į atmintį, ir ne tik tuo tarpu. „Dabar man reikės surimuoti/ sniegą ir kelią/ Dabar man reikės įrodyti/ Sugrįžimo teoremą,/ Du kantrybės brūkšnius kaktoje/ Kerta kreivas nelygybės ženklas/ Išsineštas iš namų.“ Anot Viktorijos Daujotytės, būtent poetės Paulauskaitės išreikštas tylaus leidimosi jausmas. Ir tai vientisa, nes kiekvienas eilėraštis „išlietas iš būsenos“. „Itin savitas – giliai moteriškas“, staigus visa ko jutimas – ir „vėl atrodo atsitraukusi“, „po skaudžių pasikeitimų, netgi mirties akivaizdoje“ (2001). Iš visos širdies išsitarta – savo motinai: „Dvi tavo seserys – dvi kuosos/ Juodomis skarelėm, kvailos ir pavydžios/ Atleidimo paprašys“.
Danutė Paulauskaitė, poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, kilusi netoli Skuodo, Luknėje, išvykusi ir vėl sugrįžusi į gimtinę. Ir ne tik slaugyti motinos – dramatiškas gyvenimas ir ją pačią amžiams pasiliko Skuode. Pirmoji knyga „Gatvė vėjuotą dieną“ (1980) ir paskutinė – 2001 metais išleista „Dviese su namais“. Jau po autorės mirties pasirodė „Balsai iš kapinių“ – visa natūralių išgyvenimų patirtis, persmelkta vidinės kančios. Ir žiemos vaizduose – teįsimintas, kaip pačios poetės užrašyta viename iš jos eilėraščių, reginys: „Teįsiminiau varnas, bažnyčią ir lietų,/ Pajuodusių medžių procesiją lėtą,/ Kažkieno šaltą delną ant savo kaktos./ Mus vijosi vėjas, akis man užmerkė,/ Iš miško man atpūtė paukštį atsargų,/ O medžiuos teliko sparnų šnaresys./ Jo niekas tuomet tamsoje nepamatė/ Mane tarsi pūką kėlė iš ratų,/ Trumpos jo giesmės neišgirdę visai./ Kaip aš nenorėjau iš sapno pabusti,/ Paukščiu tuo daugiau niekada nebebūti,/ Tik plunksną surasti ant žemės kietos.“ Tokie poetiniai pakalbėjimai – nuošalės kalba jau nebesulaikoma. Kaip pastebi Viktorija Daujotytė, poetės Danutės Paulauskaitės „Dviese su namais“ yra vienas geriausių pastarojo dešimtmečio lietuvių poezijos rinkinių“ (2001). Iš egzistencinės vienatvės, iš gyvasties – su paukščio daina: „Staiga atpažinau juodą vienatvės paukštį“…
Tęsiant pažintį su poetės Danutės Paulauskaitės eilėraščiais, akivaizdi akistata su čia esančiu ir išėjusiu, dažnai juntamas įvertinimas tam tikros situacijos, atviras rašančiosios ryšys su sava erdve, sava gimine, savais namais. „Prieš tuščią, prieš tolimą kelią,/ Kai paukštis vos juda per lietų/ Kieno šaltos rankos mus liečia,/ Praeivi, kantrus mano broli?“ „Jau sugrįžtant žiema pasitiks, ir, šalčiu pirmą/ kartą išgąsdinęs,/ Jūsų namas girgždės lyg po jį kažkas/ svetimas vaikščiotų.“ Aiškiai sukasi ir gyvenimo, ir išgyvenimų ratas – gilumos ir regimojo pasaulio, išjausto ir atmintino. Regis, viskas sujuda ir visada esame savaip tam atviri, jeigu atpažinę, jeigu vis dar gebantys saugoti, kas tikra. Danutės Paulauskaitės knygoje „Sezono uždarymas“ (1989) išryškėja ne viena dramatiškų pajautimų detalė, o dvasinio susitelkimo akimirka įprasmina praradimus ir stiprybę, juos gelbstint iš užmaršties. Ši knyga pirmų pirmiausia ir sukėlė tikresnį vaizdinį,– iš taip staiga visa apimančios žiemos suvirpėjo gyvybė. Regis, laiku gauta knyga-dovana mus sustiprina – tokia gilesnio ryšio pajauta. Danutės Paulauskaitės žodžiais tariant, išgyvenimai arba tiesiog „klajūno į tėviškę grįžtančio/ kelionėj“, „iš tolių toliausių“ ir visa patirtis, kurią gali „ilgieji gyvenimo pirštai/ jie gali kiekvieną pasiekt/ ir sužeisti tik kartą,/ bet mirštamai“. Daug kas pasikartoja – lyg „į balsą atsiliepus“. Parašyta – paskelbta ir įsipareigojimas skaitančiam: tegul bus, kas nuo plunksnos – į širdį, suturint ir pajautus, kaip žmogui reikia žmogaus. Kaip stebint, kaip su tais žiemos paukšteliais besidžiaugiant – o juk jie visu pulku, ir visu sutelpa.
Dvasinės rimties ir ilgesio, kasdienybės šilumos ir šalčio – kaip ir pačiame gyvenime, kaip ir pačioje gamtoje saugoma poetės Danutės Paulauskaitės eilėraštyje. Toks buvo jos pačios gyvenimas – tokia ir žodžio kelionė – lyg paukščio giesmė, to iš čia pat, to žiemos laiku gyvenančio paukščio ir išsilaikančio. Juk „tiktai vyturiui skirta skambėti/ padangėj, kartu su visais“,– anot poetės. Diena po dienos – esame kitokio laiko vedami. O juk būna ir taip: „kas eidamas dairos atgal/ ir dienas nelemtas savo nešasi/ kas širdį į dulkes nusviedžia/ negandų būsimųjų pabūgęs/ kas juodvarnių pulko/ nuo savo galvos/ nuvaikyti negali“, „o tas, kurs nesineša nieko/ jis praranda ar laimi?“ Esame tokie, kokie esame – ir šią žiemą, ir su šios žiemos paukščiais. Tegul bus lengva žiemoti, tegul kiekvienas išliksim savimi, būsime skelbiantys, būsime žmonės, regintys ir tikri, kad „Rytoj vėl saulė patekės skaisti,/ apšviesdama kiekvieną kampą“. Su tokiais poetės Danutės Paulauskaitės žodžiais – ištvermės ir grožio, žiemos paukščių giesmės – savitai gyvenimo ištarmei.