„Kitą kartą saulė pergalėjusi vėją. Kad vėjas pūtė, tad žmogus macniau pritūrėjo ploščių. O kad saulė pradėjo kaitinti, tad ir ploščius nukrito“, – sakmė, užrašyta Simono Daukanto raštuose.
Ieva Sigita Naglienė
Apie saulę, ir ne tik – kas gali tikt ir mūsų dienai
Jau, jau išties – ir rytai, ir vakarai maloniai prašvitę. Šviesuma kuria naujus įspūdžius – žiema, lyg koks perskirtas ilgas sakinys, nebegalintis susijungti su visa buvusia prasme. Toks atskambis viso to, kas mus supo. Saulė pamažu atsiveria. Lyg padrąsindama ir save, ir žmogaus jusenas, ir švintantį pasaulį, lyg atgautų reikiamą tikrumą – pasiregėdama grįžta. Anot patarlės, „Veizėti reik žodžiui vietos“ – su atspalviu, kad šviesus būtų, kad tinkamai atsilieptume. Vasario pabaiga – ir žiema vejama, ir kas viduje sunkesnis, rodos, pasileidžia. Svarbu, nusiteikti – tuomet ir kitaip. Kaip liaudies sakoma, „Su rytu gyven.“
Beje, tie, dabar tautosakos išminties daigeliai paminėti, yra surankioti Simono Daukanto – „Žemaičių tautosakos“ antrame tome(1984) – lyg būtų sugalvota ir dėl mūsų. Anot autoriaus, tokią skelbiamą tiesą, tokias „dovenas, geradarystes“ negalima atimti, „nagradą, sugatavotą per amžius dėl tavęs amžinųjų“, – turime pasiskubinti kartoti ir įsiminti. Ne vienas sumanymas – ir paskata, ir rodos, kita, geresnė kelio pusė – galbūt tokia saulės apšviestoji, tokia, kurios ieškojome. O apie saulę – daug išmonės. Ir tokios taiklios, būtinos – gal dėl to taip šiandien reikalingos, kad tikrai jos pasiilgome? Taigi liaudies sakoma: „Ilgai prausias kaip saulė“, „Įspįs saulė ir į mūsų langą“, „Lauk it saulės užtekančios“, „Ne tiek saulės, kiek pro langą“. O kiek dar savitų žinojimų ir persakymų, tokių giliai suimančių teisybių – neprapulsi žinodamas! Saulė – saule, o juk kiekvienas ir savo ją turime, taigi – išlaikykime nepakitusią ir dėl savęs kasdien gražiais žodžiais pakurstę…
Esti smulkiojoje tautosakoje ir žmogui patarimų – ir jo kasdienei daliai palengvinti, pavyzdžiui: „Skubėk, jei nori sugaišti“, „Kožnas prie savęs, ne nuo savęs“, „Ko akimis nedaveizėsi, tą kišene damokėsi“. Žinoma, raštas keičiasi – ir jį išmokome, o išmintis – tokia ir pasiliko, skelbianti. Rašyta, rašyta ir taip: „Biegąntesis ąnt bieg“ – „Bėgąsis ančbėg“ arba „bėgontis – atbėg“ – išmanome ir kitaip parašome, bet teisybė juk tokia pat? Svarbu, žinoti, atminti ir savo gyvenime pritaikyti – iš pačių šaknų, iš prigimtųjų. Šie metai Simonui Daukantui yra jubiliejiniai – jo gimimo šventę minėsime rudeniop, bet šviesuolio išmintis – visada skelbianti gyvenimą, savasties pilnoji. Dėl to jis ir paskyrė visą savo gyvenimą tam, kad mūsų tautos žmonėms būtų šviesiau. Juk „Iš tos pačios burnos ir šilts, ir šalts“, – iš tų pačių jo sukauptų aruodų išdalinta, sakyte tvirtai pasakyta – su žvilgsniu į ateitį. Ir tikrai gera, jeigu Simoną Daukantą, istoriką ir žodžio meistrą, išgyvenimų saugotoją, prisiminsime, ne tik jo gimtąją dieną – juk „Prie drąsios reik ir galės.“ Ir šios savaitės metu paminėjome – ypač tuomet, kai kartojomės istorijos tiesas per Kalbos dieną, kai aiškinomės, kaip gebame iš savos, išmoktos kalbos suvokti teisybę, tikrai reikia pastiprinimo, unikalaus Simono Daukanto įžiūrėjimo. Žinoma, niekas su išmintimi negimė – „Ką jaunas išmoksi, tą senas tebrasi“. O radęs – ir perduosi, sykiu bus visiems lengviau. Šviesėjantis metas ieškosi mūsų akių – „Kas turi, tam ir reikia.“ Būtų gerai, kad apie kokią šviesią savo dieną, be didesnio rūpesčio ir dažniau pasikalbėtume, individualiai sumanę išsipasakotume – kartais ir iš vieno sakinio kitokie įpročiai atsiranda. Taip ir džiaugsmas užgimsta. Juk sakoma, „Ką gi turiu, tuomi duriu.“ Meilės, džiugesio, gerumo niekada nebūna per daug. Visa tai ir susitelkia į mūsų dienos šviesumą – taip ir išgyvenimai susidėlioja – „Viens iš vieno“!
Simono Daukanto žodis, kaip jis sakydavo, laigul mūsų atminty – lakstina, verčia pajudėti mintis, dabena ir patį gyvenimą. Toks balsvas, pabalęs, anot paties rašytojo, blaisvas dangus – ir akims laimė, ir širdžiai dainuoti, arba – audoti. Daug ką pamiršę, nebevartojame – ir rankiodami nebesurinktume, kas iš senų seniausiųjų laikų apie šviesumas, apie besibaigiančios žiemos laiku kas bus žmonių patirta, jau tik skaitydami pasikartojame. Juk žinota, o raštingųjų ir perduota. Laikas kartais ir dvi dienas į vieną suneria – ir metus, o juk mums reikalinga kiekviena minutė, kiekvienas kalbos suokas, kaip sakė Daukantas! Dėl to ir dairomės – kad ir daug ką pertaisydami, bet vis tik išsilaikydami, nepamirštume. Ir kaip savita, jeigu suvokiame, kad „niekaip senos dabos neapleidžia, kaipogi atsiranda tokių tarp žmonių, jog kelias dešimtis dainių moka padainuoti.“ Ir apie tai kalbama Simono Daukanto „Dainės žemaičių“ pratarmėje – turime ką saugoti ir ką padainuoti. „Kožnas žino, jog žmogus, ką junta savo širdy, tą ir balsu reiškia. Ir teip junta jo širdis linksmybę, jo balsas teip pat skelbia linksmybę, junta jo širdis nuliūdimą, tai ir jo balsas gaudžia, tampydamas ir raukydamas jo posmus, arba dalis, teip, idant girdėjimu to balso prabudintų širdyse savo artimo tą, ką jis galvoje junta, beje, linksmybę ar nuliūdimą, ir kad girdintysis tą minėtų, ir atkartodamas kitiems paduotų. Kaip jutimas yra įvairus, pagal tą ir balsas įvairauja.“ Gal dėl to žiemos palydoms – ir Užgavėnės? Ir tas būrio siautulys, kuris kiekvienam šviesos priduoda – nepakartojamas. Išmintis, anot Daukanto, „Žib, bet nešildo“, – ji kiekvienam savu laiku, savaip ištariama ir priimama.
Simono Daukanto „Priežodžiai arba trumpas o tikras pamokslas dėl apsiėjimo ant svieto pagal reikalų dvasiškų ir svietiškų, surinkti metuose pono 1813“ – tokia išminties sėklelė, tokia giliai įsėtoji. Kaip pats autorius sako, „Pasėta ant žemaičių žemės.“ O juk girdėdamas išmintingas tiesas, tikrai nori įsistebėti – toks stipresnis tas žinojimas, anot rašytojo, „paimtas iš mokslo, razumo šviesybės.“ O gal ir dėl savęs vieną kitą – jau įsiminimui? Tegul bus tokie Simono Daukanto priežodžiai – su palinkėjimais kuo daugiau šviesos: „Daugnoržinybė: Gana iš tavęs,/ Kad veizėsi savęs; Neužvydėk, kam turtai be tarpo.“ „Draugystė: Kas dvijau, tam:/ Keliai trumpesni,/ Sopuliai lengvesni,/ Linksmybė didesnė; Nežvalgykis, kas kaip šauk,/ Einąs keliu, vežimą savo trauk.“
Buvęs, esamas – atlaikytas žodis palydi vasario paskutines dienas
Jau ne vienas turbūt pamename, kad poeto Marcelijaus Martinaičio tautosakiški Saulės grąžos motyvai, anot Kęstučio Nastopkos, „buvo sukėlę akivaizdžių mėgdžiojimų ir stilizavimo gūsį.“ Poezijoje paprastais žodžiais galima kalbėti apie žemiškus dalykus – „poetinė išmintis pateikiama kaip akivaizdi tiesa“ (1991). Beje, pats poetas Marcelijus Martinaitis yra ištaręs, jog žmogaus kelias per gyvenimą yra nuolatinis ėjimas į šviesą: „aš tavo paprastus žodžius/ kas dieną mokaus iš pradžių.“ Taigi šiuokart su saulės grįžimu į žemę – poeto Marcelijaus Martinaičio eilutės, sąsaja su kaita, su žmogaus dvasine savastimi.
Buvęs žiemos metas, esama atmintis – ir toji kitokia švieselė, rytus ir vakarus pailginanti, besiskverbianti į patį žmogaus gyvenimą. Viskas, regis, savaime iš naujo, iš realybės jausenų, iš to suvokimo, kad visa tai, kas buvo tiesiog nuo tavęs priklauso, kaip matei, ką regėjai, dėl ko padidini ar sumenkini kasdienybės šviesą. M. Martinaičio poezijoje išnyksta riba tarp asmeniško ir to, kas bendra. Pasak kritikų, atsakomybė už visą gyvenimą – „akių tamsoj, širdies šviesoj“ arba – „širdis mana – šalis mana“. Vartant ne vieną poeto rinkinį – ir atsiskleidžia tai, kuo mes patys tikime, kuo džiaugiamės, kur pasakyta įsimenančiai. Tiesiog šiam sykiui – iš knygos „Vakar ir visados“ (2017) – atsisveikinant su žiema. Pirmų pirmiausia – „Saulė žiemą suvarė į pašalius,/ Į pavėsius.“ Ir toks staiga prasiveržimas į stebinčiojo žmogaus būseną: „Mintys šiandieną tarytum padangė,/ tai žydra – nei galo, nei krašto,/ tai laisva, erdvu, kad vėl net spengia –/ lyg gavus amnestijos raštą.// Žolės pernykštės po vėjų kanopomis linksta./ Einu apsiglėbęs su vėjais – savais!/ Numirusį išveža sniegą./ Žiemai nelinksma – “
„Saulės grąžos“ posmuose – ir „Slenkstis“ turi atmintį: „Ten šviečia daiktai, ir jie kvepia/ iš molio išeinančiu pašalu./ Ten teka upelis – lyg verkia,/ ir naktį gilu vandenuos.“ Tiesiog stipriai jaučiami pokyčiai ir natūraliai įvertinama paties žmogaus būsena – savotiškoje šviesoje aplinka, žmogaus kasdienybė ir jo pastaruoju metu išgyvenama akimirka: „Išsigiedrijo tarsi nuo gero žodžio./ Dangaus veide/ išsilygino raukšlės./ Viskas taip – lyg pirmą kartą gyvenant/ po ilgos ir sunkios mirties.// Vėl mokausi/ vaikščioti/ laikydamasis medžių./ Perėjęs kiemą,/ alpstu/ įkvėpęs laukų netikėtą platybę./ Vėl mokausi/ rašyt ir skaityt,/ įsikniaubęs į žemę –/ kaip į šiltą atverstą knygą.// Vėl mokausi,/ meiliai apglėbtas rankom,/ nesuprasti tiesos,/ kad galėčiau pravirkti/ be jokios priežasties,/ kniūbsčias parblokštas/ nesuprantamos laimės.“
Pamažu, visai neskubant geras, imlus žodis palydi žiemą – sutikime šviesą, būkime šviesa, saugokime vieni kitų šviesumą, tą vidinę ir slypinčią. Sakoma, didžiulė laimė kasdienybėje įžvelgti šviesą – juk saulė – negęstanti šviesa! Bus jos daugiau, bus ir tikrai šiai dienai – vilties ir pasitikėjimo, juk tokia dabar gamtos permaina – tiesiog atvira visoje erdvėje – pavasarėjanti! Su mumis – ir mūsų sulaukta.