Tai apie Simoną Daukantą. Jau ir pasilpęs, Papilės klebono Ignacijaus Vaišvilos priglaustas, vis tiek vaikščiojęs su alupka už ausies, su popieriaus skiaute drabužio kišenėlėje. Ir vis kažką užsirašydavęs. Žodžius žemaitiškus savus bei patarles taip rinko. Kad neprapultų. Kad bent kur nors užrašyti išliktų.
Janina Zvonkuvienė
Mums, žemaičiams, derėtų tankiau, stipriau prisiminti (minavoti!) šviesiausiąjį Daukantą. Jis labai gražios duonos didiems mūsų poetams, rašytojams ir mokslo vyrams yra davęs. Šiemet sukanka 230 metų nuo Simono Daukanto gimimo (1793-1864). Ir jau 30 metų, kai 200-ųjų metinių proga gimtojoje parapijoje Lenkimuose (Skuodo r.) buvo pastatytas jam dar vienas paminklas. (Be visų kitų Lietuvoje.)
Simonas Daukantas, mūsų didis istorikas, švietėjas, itin mylėjęs savo tautą. Tam gyvenimą pašventęs. Savos žemaičių kalbos ir papročių šlovintojas. Nuolat savotiškai „budėjęs“ prie savo kalbos: ką sau tinkamo išgirdęs ar sumanęs, tuojau ant sulenkto kelio pasitiesdavęs popieriaus skiautę, imdavęs alupką iš už ausies ir vis užsirašydavęs. Net bažnyčioje. Tai taip ir susirinko į jo didingus raštus įvairiausi senoviniai žodžiai. Kartais išgirsti, kartais jam pačiam iš praeitis pargrįžtantys. Kai kada ir paties atitinkančiai sumanyti.
Alupka (kirtis ant „u“). Gyvas šis žodis buvo dar mano pačios atmenamais laikais. Tai neilgas, gerai padrožtas pieštukas. Jis lengvai laikosi už ausies užkištas. Kai greitai reikia ką užsirašyti ar pažymėti, pieštukas visada čia pat. Medžio meistrai, staliai taip pat alupką už ausies laikydavo matmenims pažymėti. Ir Daukantas buvęs neblogas meistras. Linksmas buvęs, visokių dainelių mokėjęs. O jo alupkos dėka, daug kas gražaus iki mūsų dienų išliko.
Jeigu atverčiame bet kurią Simono Daukanto knygą, ten visur senoviniai žodžiai per kraštus lipa. Literatūrinio žodžio augmei žemaičiuose Simonas Daukantas jau ne pirmą amžių yra didžiai nusipelnęs. Skaitant jo knygą „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“, matome, kaip Daukantas vijo tvirtas virves iš savo laiko kalbos. Stengėsi užrašyti kuo iškilmingiau, pagarbiau. Rinko žodžius iš kaimo trobelėse dudenusios kalbos. O jeigu kitų kalbų tyrinėtiems raštams išversti į savo kalbą nerado tinkamo žodžio, pats sugalvodavo. Kai kurie Daukanto sumanyti žodžiai taip įsigyveno į mūsų kalbą, kad jau ir norėdami nebeišrautume. Sako, jog „degtukai“ esą Daukanto (vietoj sierčiukai), „laikrodis“ (vietoj dziegoriaus).
Bet kiekvieną istorinį laikotarpį kalbai vis naujų grėsmių iškyla. Kad kalba visada yra svarbus tautiškumo pagrindas. Lygindamas mūsų gražią kalbą su apšarmojusia žalia bruknele, Daukantas dar 1845 m. rašė: „…Vienok, viso to šiandien nebėra: kaipgi pati Lietuva aptvinusi svetimomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai ir patys jos kunigai kalba jau svetima kalba, svetimą rėdą, svetimą taisą sakanti, trumpai sakant, savo pavasario žalių lapelių nieko nebeturinti, tiktai vienus minavojimus savo veikalus senovės raštuose, it giria žiemos laiku savo žagarus rodanti, tarp kurių tiktai viena pati kalba, it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio…“
Daug ko didingo Daukantas yra parašęs. Tiesiog reikia eiti prie jo raštų su atida. Jo minčių grožybe gaivinosi poetai, parašę mums eilėraščių, kurie nuostabiomis dainomis tapo. Ypač Maironis. Tai iš Simono Daukanto ir iš jo amžininių istorikų šis Didis Poetas pasišventė lietuviškai Lietuvą ir gamtos grožį šlovinti. O buvo įprasta rašyti lenkiškai. Ir Maironis iš pradžių taip daręs. „Prūsijos karalystėje gyvenę lietuviai buvo lietuviškesni už Lietuvos lietuvius“, – yra pastebėjęs profesorius Giedrius Subačius. Jei ne Daukanto uždegti patriotai poetai, nežinia, kada kalba mūsų būtų atgijusi. Ir lietuviai poetai pajuto meilę senovei, savo kalbai. Štai Maironio eilutės:
(…)/ „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį/ Iš kapų milžinų/ Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį/ Iš senųjų laikų!// Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį,/ Tik ne tą šiandieninį,/ Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo,/ Oi, ne savo, ne savo!// Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės/ Vaidelučių garsių;/ Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinės/ Nuo balsų įstabių.// (…) ( Maironis, 1898 m.)
Eilėraštyje „Lietuva brangi“ gilus poeto atodūsis: /„Kaip puikūs tavo dvarai, Tėvyne,/ Baltai iš sodų žalių bekyšą!/ Tik brangią kalbą tėvų pamynę,/ Jie mūsų širdis mažai ką riša“/
*
Simonas Daukantas yra surinkęs daug žemaičių tautosakos. Turėjo tam pagalbininkų. Žemaičiai savo folkloriniam bruzdesiui, žemaitiškų tekstų, tos žemaitiškos literatūrinės augmės čia labai daug galėtų pasisemti. Simono Daukanto „Žemaičių tautosaka“ 1983-1984 m. yra išleista atskiru dvitomiu. Kartais artimiausioje bibliotekos lentynoje yra tai, ko manome neberandantys, nebežinantys, iš kur paimti. Yra laiko apvainikuoti Daukanto gimimo sukaktį paties jo alupka užrašytomis dainomis, pasakomis, patarlėmis.
Malonu yra nugirsti, kad šiandieniai stiprūs jauni mokslininkai, poetai, mąstytojai gražiai atranda Simoną Daukantą. Ir bendruomenių, meno kolektyvų aktyvas galėtų pargrįžti prie Daukanto. Nereikia bijoti jo sudėtingesnės kalbos. Įsiskaičius, įsijautus, ji visai tokia nebeatrodo. Imi jausti tą daukantišką pagarbią dvasią tautos istorijai, kalbai.
Simonas Daukantas rašė pakiliai, tarsi pakylėdamas žodį. Valančius yra baręs Daukantą, kad per daug… O šis nepasidavė mokomas. Lindėdamas blogose patalpose, kur buvo saugomi itin seni archyvai, kur po darbo valandų sėmėsi savo tautai senovės faktų, Daukantas pasiligojo, pervargo. Bet vis tiek, savęs netausodamas, vis ieškojo, vis rašė. Užsispyrusiai. Sergančiam, pavargusiam rašyti buvo itin sunku. Bet jis rašė savo tautos motinoms, savo tautos piemenėliams! Kėlė tautą. Žadino meilę. Jam svarbi buvo dora ir teisinga krašto ateitis. Džiaugėsi, kai matė tai ginant, stengiantis dėl prigimtinio žodžio ir ypač… dėl dorybės.
Ant paminklo Lenkimuose užrašyti paties Daukanto žodžiai: „Dėl ko gi žemaitis arba lietuvis negali būti giriamas, jei kantriai gynė savo namus ir liuosybę nuo neprietelių, mylėjo dorybę, o neapkentė nedorybės“.
„Sviets… apkalb žmogų“
Čia daina ar eiliuota prakalba iš S.Daukanto raštų, kaip kiekvienas žmogus yra apkalbamas. Vis aktualus šis senas kūrinys. Žodžius kirčiuoti reiktų taip, kad atitiktų ritmą. Šiaip Daukanto užrašyta yra daug gražių lyrinių dainų. Ir linksmų, ir sąmojingų. Kai kurias pati moku ir melodijas žinau. Bet nėra norinčių žemaičių tai perimti.
NEPAIMSI DIEVO SŪDO
Nepaimsi Dievo sūdo
Ir ne visų žmonių būdo.
Nėr ant svieto tos asabos,
Kuri visiems pasidabos.
Visam sviete ieškot reiktų,
Katro žmogaus nepapeiktų
Ar tai gerą, ar tai blogą,
Sviets visados apkalb žmogų.
Blogas būsi, jei kalbėsi,
Ir netikęs, jei tylėsi.
Kas pakarnas, tą už durną
Apsūdija žmonių burna.
Kursai prastas, nemokytas,
Tas nuo svieto paniekintas.
Kursai gerą tur išmintį,
Tą sviets sukčium liep vadinti.
Kursai rėdos, tasai pliuškis,
Kurs nerėdos, tasai suskis.
Kursai geria, tas girtuklis,
O kurs neger, tas šykštuklis.
Nei miesčionies, nei bajoro
Sviets ablūdnas tur už dorą.
Ir pats ponas tokiu yra, –
Kur tu imsi širdį ščyrą!
Vieni vyrai geri būtų,
Kad ant turgaus nepražūtų.
Galva sapnėj, pati bara,
Ant rytojaus dvaran varo.
Moteriškę ir labiausią
Peikia vyrai ir geriausi.
Visi sako – šlektas būdas,
Kurios tiktai šok be dūdos.
Ir kunigas, Dievo tarnas,
Nuo apkalbų nėra valnas.
Ant pabažno pirštais rodo,
Ščyrai melstis jam neduoda.
Vieną vadin škrupuluotu,
Kitą šauk didžiai bagotu.
Vis tai dedas per pavydą,
Liepė peikti kaipo žydą.
Ak tu, Dieve, visagalis,
Valdyk patsai visas šalis.
Duok malonę ir vienybę,
Žemei vaisių ir cielybę.
(S.Daukantas. „Žemaičių tautosaka“, Vilnius, 1983, t.I, psl. 442-443)
SENOS ŽEMAITIŠKOS PATARLĖS
Simono Daukanto raštuose yra senovinių žemaitiškų patarlių.
Apie darbą (eiliuotai):
Nespaudės nuoraga,
Nekonsi pyraga.
Nepjausi nesiejės,
Nejimsi nediejės.
Nedevės sodžiūsi,
Netepės sogriūsi.
*
Apie sumnenę:
Stėpre darėniek šėrdėis sava vartos –
Grieks pradžiuo saldos, bet galė – kartos!
*
Pagyrūnas:
Girklus girias galįs auksą kalti, vuo nemok nie putrai pramalti.
*
Įvairios:
Kuo nelabasis netruopys, ton buoba daruodys.
Pirmiaus nusėbėngsi, negu darbus pabėngsi.
Ruoda būtom dūšei į dongu – ale griekai neįleid.
Unt palinkusio karklo visos vožkos lip.
Košontysis prakunt, slinkasis nuvargst.
Liga raita atjoja, pėsčia atstoja.
Eik su mulkiu vėžiauti, tai jis tau varles gaudys.
Kas nor bagotu pastoti, tas tor nemiegoti.
Ir nenorinčią ožką į turgų ved.
Viena ronka glosto, ontra peš.
Gavus nežadėta nors bėk iš svieta.
Kieno vaka, to ir klapata.
Vilks bėgiodams bile ką užbieg.
Tėn žonsis lek, kor gertė gaun.
Yr žolė nuo ligos, ale nuo smerčio nėra.
Ir žvirbliai numano savo laiką.
S.DAUKANTAS APIE ŽEMAIČIŲ GIRIAS. „Ąžuolus ir ąžuolynus per vis didžiai gerbė, kurių malka, pagal jų nuomonę reikėjo… šventą ugnį… kūrenti. Todėl ąžuolus kirsti, kaip šventus medžius, patys kunigai (vaidilos, vaideliotai) šventais kirviais tegalėjo. …Bažnyčių neturėjo, bet jų vietoje buvo ąžuolynai ir lieknai, kuriuose dievą šio pasaulio Perkūną garbino. Todėl ir tas girias, ir šventas vietas gerbė ir godojo.“
„Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs neįregėsi; pražilę ąžuolai, šimtais metų savo amžių lykuojantys, savo barzdotomis šakomis tarsi viens kito karšatį ramstantys…“
