Telšių Šv. Antano Paduviečio parapijos „Carito“ valgykloje maitinami 107 žmonės, kurie kasdien gauna karštos sriubos ir maisto išsinešti. Virtuvėje zujanti savanorė Virginija Kavaliauskienė sakė, kad ketvirtadienis yra viena intensyviausių dienų per savaitę, mat, atėjusieji pavalgyti, taip pat tą dieną valgyklos patalpose įsikūrusioje drabužinėje gali pasirinkti rūbų.
Justina Lukošienė
„Carito“ valgykloje maitintis norintis asmuo reikiamus dokumentus turi susitvarkyti Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriuje. Tačiau, kaip teigia čia savanoriaujanti V. Kavaliauskienė, ir formalumų nesusitvarkiusiems gyventojams valgyklos durys yra atviros. Nors valgykla atidaroma nuo 8 valandos ryto, tačiau žmonės čia pradeda rinktis jau nuo 7 valandos. „Verdame ir sriubas, ir košes, pridedame sumuštinių. Tie, kurie nenori maitintis valgykloje, pasiima lauknešėlius, o kiti valgo čia. Mūsų parapijos klebonas labai rūpinasi, kad turėtume maisto. Taip pat žmonės aukoja, aprūpindami mus daržovėmis. Ūkininkai karvių pieno atveža, o duoną, batoną perkame patys. Būtume labai dėkingi žmonėms, jei paremtų maisto produktais. Tinka įvairios kruopos, makaronai, gaminti konservai, uogienės“, ‒ vardijo V. Kavaliauskienė, pilstydama burokėlių sriubą ir krėsdama grikių košę į indelius, kuriuos su savimi atsinešė valgyklos lankytojai.
Paklausta, ar tarp „Carito“ valgykloje besimaitinančių asmenų yra išrankių maistui, savanorė atviravo, jog pasitaiko visokių, tačiau stengiamasi kiekvieną dieną paįvairinti valgiaraštį, į jį įtraukiant vis kitokią sriubą.
Anot V. Kavaliauskienės, čia besilankančių asmenų amžius įvairus: vieni iš jų dar nėra sulaukę net 30 metų, o kiti ‒ jau garbaus amžiaus atstovai. „Čia maitinasi žmonės, registruoti Užimtumo tarnyboje ir gaunantys pašalpas, už kurias turi atidirbti. Jie ateina pavalgyti, o po to išeina darbuotis. Taip pat valgykloje lankosi ir negalią turintys asmenys bei gaunantys mažas pensijas“, ‒ pasakojo pašnekovė, pridūrusi, kad tarp valgančiųjų yra ir alkoholio nevengiančių asmenų, kurie dažniausiai linkę sukelti konfliktinių situacijų. Vieni iš jų gyvena nakvynės namuose, o kiti glaudžiasi kur papuola.
Jau 11 savanorystės metus „Carito“ valgykloje skaičiuojanti moteris tvirtino, kad atėjo čia vidinio balso, Dievo vedama, jog padėtų vargingiau gyvenantiems žmonėms, jiems paduodant šiltos sriubos lėkštę ir duonos riekelę. Per visus tuos savanorystės metus V. Kavaliauskienė įsiminė kiekvieno valgykloje besimaitinančio žmogaus gyvenimo istoriją, o ir su jauniausiais spėjo gerai susipažinti. „Vienas iš valgyklos senbuvių neseniai žuvo po traukiniu. Kad ir kokį gyvenimo būdą jis buvo pasirinkęs, bet vis tiek gaila žmogaus. Tiek metų čia lankėsi, tad prisirišau prie jo“, ‒ kalbėjo telšiškė, kuri savo ilgą savanorystės kelią grindžia krikščioniškais principais.