Algimantas Savickis
Vėžiai
Vienkinkiu vežimaičiu važiuojame į Kalnėnus, pas stambius ūkininkus. Ratai ir mūsų puodai balzga riedant bruku. Pirmą kartą važiuoju taip poniškai. Kumelaitė mosikuoja uodega ir laikas nuo laiko kažką išmeta. Kai pasileidžia į pakalnę, tai gyvulys pakelia uodegą ir pasigirsta „pirst… pirst…“.
„Tai nuo avižų“, – sako vadeliotojas. „Mano seneliai taip pat valgo avižinių kruopų košę, tai ir jie… bezda?“ . „Tikriausiai“, – užbaigia ūkininkas.
Gerai, kad mums mama verda tik manų kruopų košę.
Molis ne tik ūkininkavo, bet vadovavo ir seniūnijai. Jam spausti plūgo rankenas nebuvo kada. Nors… Prisimenu šienapjūtę. Jis visą dieną su šake krovė į vežimus šieną. Tai įsirėžė mano atmintin, nes kartu su juo dardėjau ant vežimo (įsikibęs į kartį) namo.
Didžiuosius ūkio darbus nuveikdavo nuo vokiečių besislapstantys keturi jauni vyrai (vienas jų – mano dėdė Vacys). Gyveno šeimoje ir žydaitė. Ji buvo nusidažiusi plaukus ir visi šaukė: „Adele“. Šeimininkas išrūpino merginai „Ausvais“ (asmens dokumentą), kur buvo parašyta, kad ji – ūkininkaitė.
Kartą savaitės pradžioje Molis pasakė, kad penktadienio naktį upelyje gaudysime vėžius. Vyrai, grįžę iš laukų, pavalgę vakarienę, iki vėlumos remontavo keselius, darė fakelus, gaudė varles.
Laukiau šventės. Mieste to niekada nepamatysi. Pievoje palei upeliuką sukūrėme tris laužus. Vieni tinkleliais su varliena viliojo vėžius, kiti – braidė po vandenį degančiu fakelu pasišviesdami, gaudė dugnu ropojančius gyvius. Laimikį mesdavo krantan, o mes: vaikai ir moterys čiupdavome žvynuotuosius ir – kibiran.
Jau pilnėjo antrasis kibiras, kai pasigirdo lėktuvo gaudesys. Skrido jis žemai – ant sparnų net žvaigždės matėsi. Apsuko ratą, kitą… „Kad tik į mūsų laužus nenumestų bombos“, – pasakė Molis. Vietoj bombos pabiro tūkstančiai lapelių. Pieva pabalo.
Adelė pirma prie laužo atsinešė popieriaus lapelį. Pirmame puslapyje buvo išspausdintas Justo Paleckio kreipimasis į Lietuvos žmones, žinios iš fronto, antrajame – Salomėjos Nėries eilėraštis ir ištrauka iš Petro Cvirkos apsakymo.
„Jeigu nors viena proklamacija papuls į vokiečių rankas – jie ims ieškoti partizanų, nusiaubs mūsų kaimą. Visus tuos lapelius turime surinkti ir sudeginti“, – pasakė ūkininkas.
Puolėmė rinkti, vėžiai mums neberūpėjo. Rinkome visą likusią nakties dalį ir kitą dieną. Kai kurias tas popieriaus skiautes radome už poros kilometrų.
Molienę, Adelę ir mus vaikus į namus paleido anksčiausiai. Turėjo gi kas tuos vėžius išvirti.
Išsimiegojęs įsliūkinau į krapais kvepiančią virtuvę. Kibirai, į kuriuos dėjome sugautus marguolius, tušti kabėjo ant medinės vinies. „Kur vėžiai?“, – paklausiau mamos.
„Ant stalo“, – galva mostėlėjo uosinio pusėn. Jį buvo apsėdusi šeimyna, viduryje didžiuliame bliūde kažkas raudonavo. Visi čepsėjo. Jie valgė pirmus ir paskutinius vėžius 1943-iųjų vasarą. Kitų gaudyti nedrįso, bijojo lėktuvo. Jis bet kada galėjo atskristi.
Šlovė šiauliečiams
1987-ųjų vasarą, baigus šienapjūtę, didelė Šiaulių rajono žemdirbių, kultūros darbuotojų, mokytojų grupė dviem autobusais išvyko ekskursijon į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas).
Petropavlovsko tvirtovėje, didžiulėje laukimo salėje, jau būriavosi apie pora šimtų žmonių. Nacionaliniais rūbais pasipuošę uzbekai, turkmėnai, kaukaziečiai… Lūkuriavo čia ir būrys kauniečių. „Įstrigome mažiausiai porai valandų“, – pagalvojau tada. Ir tą pačią akimirką per vietinį radiją pranešė: „Delegacija iš Lietuvos, iš Šiaulių, kviečiama į vidų!“
Mes susižvalgėme ir nutarėme, kad apsiriko. Mūsų vadovė nuskubėjo aiškintis. Už poros minučių ji sugrįžusi pasakė: „Eime! Mus praleidžia“. O iš radijo aparato toliau sklido (kalbėjo viena iš moterų, kuri reguliavo turistų srautus): „Keturiasdešimt trečiųjų rudenį vokiečiai mus atvežė į Šiaulius, atbogino į kažkokią aikštę. Buvome sušalę ir alkani. Kas trečias vaikas sirgo. Mus išgelbėjo šiauliečiai: atnešė rūbų, duonos, viralo. Paskui lietuviai mus išsivežiojo po kaimus. Dirbome, gyvenome sočiai ir šiltai. Kokie žmonės! Iki grabo lentos melsimės už juos!“
Uzbekai, norėdami pamatyti tuos antžmogius, sulipo net ant suolų. Mes, sutrikę ir susijaudinę, žengėme pro duris. Ką reiškia sunkią minutę ištiesta pagalbos ranka! Kiek metų praėjo po karo, o vis prisimena… Kalbėjusios rusės pasiteiravau: gal ji prisimena vietovę, kur tada, karo metais, Lietuvoje gyveno?
„Varputėnai! Su Jadvyga ir Jonu iki šiol bendraujame. Jau du kartus buvau pas juos. Ir jie mus aplanko“.
Apėjus kazematus, jau tvirtovės kieme, mus lydėjusi gidė leningradietė lyg tarp kitko pasakė: „Kas norite, galite aplankyti Petro ir Povilo soborą, ten aš jūsų nelydėsiu. Mums tai daryti draudžiama. Aš jūsų lauksiu, kol visi susirinksite.
Tai, ką išvydome – nustebino. Katedroje – beveik visų Rusijos carų panteonas: čia ilsėjosi Petro Didžiojo, imperatorienių palaikai. Petro kapas skendo gėlėse. „Gal koks jubiliejus, kad toks dėmesys?“ – pasiteiravau rusų. Išgirdau: „Taip būna kasdien, net ir žiemą“. Nemažai žmonių, atsiklaupusių prie marmurinių karstų, meldėsi. 1943-iųjų spalį senelis grįžo sužvarbęs. Jis pasakė, kad į Telšių turgavietę vokiečiai atvežė rusų šeimas, vienas kitas senis, dauguma – moterys ir vaikai. Visi pusplikiai ir alkani. Reikia nunešti drabužių, ką nors užkąsti.
Mama užkaitė patį didžiausią katilą vandens, ruošė arbatą, senelė pjaustė duoną, tepė ant jos marmeladą.
Į turgavietę išėjome būriu. Ratuose po gūnia glaudėsi dvi moterys ir trys vaikai. Kadangi senelis prašneko rusiškai – mazgas atsirišo. Moterys atvėrė širdis. Pasirodo, jų šeima nuo Novgorodo, darda jau savaitę. Vokiečiai beveik nieko neleido pasiimti, todėl jie visi pusplikiai, jau trys paros nieko nevalgę. Visi vaikai jos – Valės. Mano mamos vardas Valerija. Žodžiu, sutiko bendravardę. Rusės pasiguodė: keturmetei Darjai blogai – karščiuoja. Vaistų jie neturi, vaikas gali numirti. Seneliui pažįstamas ūkininkas nuo Džiuginėnų pasakė, kad tas moteris vešis pas save. Jo Onikė prižiūri septynių mėnesių Antanuką, nėra kam ūkyje suktis. Viena prižiūrės savo vaikus ir jos sūnų. Antroji plušės ūkyje. Kartu su Onike galės suktis po daržus: dabar kaip tik rauna burokus, gyvulius apeis. Bus didžiulė paspirtis. Vyrai sutarė: sergančią Darją ir jos mamą priglausime mes, o kai mergaitė pasveiks – jas abi atbogins į Džiuginėnus. Senelis rusaitę susupo į antklodę ir parsinešė glėbyje. Namuose ligonei sugirdė tabletę, davė liepžiedžių arbatos su medumi ir ji užmigo. Viešnios pas mus gyveno savaitę, kol pasveiko mergytė. Vėliau jos ne kartą lankė mus. Paskutinį kartą Valia atėjo kartu su savo vyru Stepanu, jau demobilizuotu iš armijos. Grįžo į tėvynę, į Novgorodą. Daugiau jų nebesutikome.
Duonos skonis
1944-ųjų gegužės pradžioje grįžome iš kaimo į Telšius. Čia įvykusios permainos. Didžiąją mūsų kiemo dalį buvo okupavę vokiečiai – stovėjo didžiulės automašinos, uždengtos slepiamaisiais tinklais. Kabėjo radijo antenos. Tas pats vaizdas ir gretimuose kiemuose. Iš namų civiliokai buvo išvaryti, ten glaudėsi kariškiai.
Mano mama su senele puolė skalbti. Kas žino, gali ir mus išvaryti, kur tada išsiskalbti? Džiaustant darbužius, prie jų priėjo vokietis puskarininkis ir pasisveikinęs pasiteiravo: „Gal mūsų daliniui galėtumėte plauti patalynę? Gausite dviejų kareivių maistą – pusryčius, pietus, vakarienę ir… rūkalus.“
Kitą dieną jos pradėjo naują veiklą, o mudu su seneliu už trijų trobų klišendavome į vokiečių virtuvę maisto. Virė kavą, sriubą ir košę didžiuliuose katiluose ant guminių ratų. Mudviem atseikėdavo trilitrinį kavinuką kavos, sriubos… gaudavome duonos, margarino, marmelado, kartą savaitėje – tepamo sūrio, saldainių „bombonkių“. Virėjais dirbo dviese: vokietis Hansas ir ukrainietis Tarasas. Parą plušėdavo, parą ilsėdavosi. Kada baltą chalatą vilkėdavo Tarasas – visada sriuboje rasdavome mėsos, kada Hansas – niekada. Atseikėdavo jis tik du kepaliukus duonos, Tarasas – tris, keturis, kartais ir penkis. Vokiečių kareiviai nesuvalgydavo duonos, jos visada likdavo. Mums priklausė ir dvi pakuotės saldainių, ukrainietis visada duodavo tris. Kas antrą, trečią dieną senoliai kurdavo krosnį, suraikydavo duoną ir ją džiovindavo. Tie džiuvėsiai mums pravertė.
Dabar skalbimas – menkniekis. Tuo laiku tai buvo ilgas procesas, reikalavo patirties ir sunkaus darbo. Oi skalsi buvo ta kareiviška duona. Iš pradžių paruošdavo šarmą, po to jame porą valandų skalbinius virindavo, ištrauktus trindavo ant lentų ir tik po to skalaudavo, džiovindavo.
Džiovindavo kieme. Senelis, padedant kareiviams, sukasė stulpus, įtempė virves. Kai skalbiniai apdžiūdavo, juos vėjas plaikstydavo. Iš tolo atrodė, kad bangomis lekia burlaivis. Gerai, kad 1944-ųjų vasara buvo sausa – skalbiniai greitai išdžiūdavo. Po to moterys juos lygindavo. Čia mamai ir seneliui talkindavo dėdė Vacys. Elektrinius lygintuvus, muilą, skalbimo miltelius „Persil“ davė puskarininkis. Senelis su Tarasu bendraudavo rusiškai. Išmokau ukrainiečio vardą, išmokau rusiškai pasisveikinti, padėkoti. Beveik visada poilsio dienomis virėjas užsukdavo pas mus. Senelė jį vaišindavo keptomis bulvėmis su lašinukais ir rūgusiu pienu.
Kartą Tarasas atvėrė savo širdį. Jo pasakojimą vėliau išvertė senelis. „1941-ųjų rugsėjo 15 dieną vokiečiai Kijevo rajone apsupo penkias armijas. Į tą katilą pakliuvo ir mūsų trisdešimt septintoji. Į nelaisvę pateko per du šimtai tūkstančių vyrų. Tarp jų buvau ir aš. Dešimties kvadratinių kilometrų lauką aptvėrė spygliuota viela ir ten suvarė mus. Nei vandens, nei maisto. Tik po savaitės dvi automašinos pirmą kartą atvežė duonos. Jos nedalindavo, o mėtydavo. Važiuoja sunkvežimis palei tvorą, du kareiviai meta kepaliukus duonos. Neįmanoma ją pagauti: žmonės išbadėję, vienas kitą stumdo, puola it žvėrys.
Sutarėme – pasiskirstome po dešimt, vienas kitą saugome, talkiname. Vienas kepaliuką pačiupo – daliname į dešimt dalių. Prarijęs tą gabaliuką – dar labiau valgyti nori. O ir ne visą duoną vokiečiai iš automašinų atiduodavo. Mažiausiai trečdalį nusavindavo. Vėliau sužinojau, kad ją iškeisdavo į pasimylėjimą su užnugaryje beviltiškoje padėtyje atsidūrusiomis ukrainietėmis, rusėmis.
Spalį pradėjo lyti. Nėra kur pasislėpti, nėra kur išsidžiovinti vėjų perpučiamoje plynėje. Išeitis – kastis į žemę. Instrumento jokio, tik šaukštas. Draugai pradėjo sirgti, mirti. Vokiečiai ir neslėpė, kas mūsų laukia.
Vieną rytą visų pirma mus – ukrainiečius – išrikiavo ir pasakė: „Kas pereisite tarnauti į vokiečių kariuomenę, pasiųsime į mokyklas, gausite atostogų. Kiti – į Donbasą anglies kasti. Apsisprendimui… – dešimt minučių.“
Pradėjau tarnauti vokiečiams. Raudonojoje armijoje dirbau virėju, tas pačias pareigas gavau ir čia. Kas galėjo tada pagalvoti, kad taip viskas apsivers. Atrodė, kad dar savaitė kita ir Raudonoji armija „ištirps“, – užbaigė savo pasakojimą ukrainietis.
Tie mūsų kiemo vokiečiai visai nebuvo panašūs į vokiečius: rudaakiai, tamsiaplaukiai. Kartą mama vieno iš jų, Marselio, ir pasiteiravo: „Kai karą laimėdavo Prancūzija – mes tapdavome jos piliečiais, kai Kaizeris – mes vokiečiai.
Šis karas mums… svetimas, į jį mes varu suvaryti. Nereikia mums Hitlerio pergalės“, – pasakojo kareivis.
Nuo tada mes ir pradėjome kiemo vokiečius vadinti prancūzais. Vokiečiai savo karius gerai maitino. Tačiau vienodas maistas vyrams įgrysdavo. Kartą pas senelį atėjęs Marselis atsinešė naujus batus ir pasakė, kad už juos nori gauti kiaušinių, rūkytų lašinių ir medaus. Vakare Kazimieras grįžo iš kaimo, jis tempė maišą ir krepšį. Ką buvo prisakęs kariškis – atidavė jam, o sau pasiliko didžiulį juodos duonos kepalą.
Duona buvo dar šilta. Kambarys pakvipo rugiu. Jos nepjaustė ir nesudžiovino, tą gardėsį suvalgėme pamažu.
Už kokių poros savaičių Marselis, sutikęs mamą kieme, pasakė: „Vakar, birželio šeštąją, amerikiečiai, anglai, kanadiečiai išsilaipino Normandijoje, Prancūzijoje. Dabar karą vokiečiai tikrai pralaimės.“ „Už trijų dienų mūsų dalinys išvyksta“, – atėjęs pasakė Tarasas. Senelis pasiūlė, kad jis pasiliktų, nuves ukrainietį į kaimą. Kai ateis raudonieji, pasakys, kad visą tą laiką jis slapstėsi Lietuvoje. „Glušas aš glušas. Du kartus buvau parvykęs pas šeimą į Kijevą atostogų, vilkėjau vokiečių uniformą. Negaliu pasilikti… čekistai iškas. Vyksiu su daliniu“, – užbaigė virėjas.
Kai vakare su mama nuėjome kavos, tai gavome dešimt kepaliukų duonos, kelis kilogramus margarino, mėsos. Puskarininkis atsisveikindamas padėkojo, palinkėjo sveikatos ir pasakė, kad rytoj rytą anksti išvyksta.
Grįžusi namo gimdytoja susizgribo, kad liko vokiečių lygintuvai. Todėl saulei dar nepatekėjus ji išskubėjo pas juos.
Puskarininkis, pamatęs mamą su lygintuvais, nusijuokė: „Esu sužavėtas jūsų teisingumo. Karas dar neišmokė sukčiauti. Juos dovanoju, taip pat dovanoju staltieses, indus. Mes vykstame Vokietijon, ten viską gausime“, – paspaudęs mamai ranką atsisveikino kariškis. 1946-ųjų vasara buvo labai sausa. Išdegė javai Pavolgyje, Rusijos aruode – Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose. Be duonos liko ir Ukraina, Baltarusija, Baltijos respublikos, Moldova negalėjo tiek surinkti grūdų. Duonos vertė pakilo, ji tapo šventa. Va tada ir pravertė džiūvėsiai.
Eilę prie duonos parduotuvės žmonės užsiimdavo iš vakaro. Vietoj savęs į eilę padėti sulankstyto indo (kaip vokiečių laikais) nebuvo galima. Tikriausiai būtų nuspyrę. Stovėjo žmogus prie žmogaus. Eilė lyg pelės uodega nutįsdavo gerą puskilometrį.
Senelis, grįžęs iš lentpjūvės, pavalgydavo ir – į eilę prie duonos. Stovėdavo nuo vakaro šešių iki vidurnakčio, jį iki penkių ryto keisdavo močiutė. Po to rikiuotėn stodavo mama ar dėdė Vacys.
Prieš atidarant parduotuvę, susirinkdavo visi šeimose esantys duonos valgytojai. Jeigu iš vakaro senelis eilėje būdavo devintas – dešimtas, tai rytą – šimtasis. Kol duoną atveždavo, ją sunešdavo į parduotuvę, dar eilėje prasistumdydavai porą valandų. Ir taip kas trečią parą.
Kai senelis su dėde gaudavo atlyginimus, turguje pirkdavo miltų. Ne baltmilčių, o paprastų maltų ruginių, ir močiutė kepdavo savo duoną. Tos dienos visi laukdavome, nes tada iki soties prisivalgydavome.
Į karščiu alsuojančios krosnies gilumą suleisdavo didžiuosius kepalus, o vaikams skirtas varneles tupdydavo prie angos. Jos greičiausiai iškepdavo. Kambarys kvepėdavo rugiais. Ši palaima tvyrodavo keletą parų.
O po to vėl… į eilę. Mes, vaikai, laukdavome tos dienos ir valandos. Kiek eilėje išgirsdavome kalbų, linksmų istorijų, paporinimų, matydavome ašarų. Kišenvagiai eilėje stovintiems žmonėms ištraukdavo rublius. Vėliau moterys perprato vagis – pinigus slėpdavo tarp krūtų. Negi dienos metu svetimas graibys.
Ne kartą pastebėjau: jeigu kuris ateidavo pavėlavęs, net iš anksto neužsiėmęs eilės – vis tiek priimdavo, nes visi buvo savi, telšiškiai. Kai pirštai suspausdavo duonos kepaliuką, ne tik delne pajusdavai šilumą, tas karštis kildavo iš vidaus, tai būdavo laimės kvaitulys. Norėjosi dainuoti, šokti.