Kelias link knygos – kupinas kūrybiškumo ir literatūrinių atradimų

Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos vadovę Vidą Urnikienę galima drąsiai vadinti ilgamete įstaigos darbuotoja, kuri jau daugiau nei 30 metų užtikrintai eina savo profesiniu keliu, nešdama širdyje meilę spausdintam žodžiui.
Justina Lukošienė

Kaip pasakojo straipsnio herojė, vaikystėje ji mėgo dainuoti, net mintinai išmokdavo dainas, kurias išgirsdavo skambant per radiją, taip pat nuo 8 iki 16 metų šoko pramoginius šokius, grojo akordeonu, mat nuo 10 metų ją į Muzikos mokyklą nuvedė mama.
Pašnekovė su šypsena prisimena, kaip su kiemo drauge siūdavo, megzdavo lėlėms drabužėlius, žaisdavo su vaikais „skelbiu karą“ kieme, skaitydavo naktimis pasakas pasišviesdama prožektoriumi, kol mama atims knygą. „Vaidinau spektakliuose vaikams teatre, mokykloje. Pirmą kartą dalyvavau Lietuvos dainų šventėje, Vilniaus Vingio parke, būdama 10 metų, tad įspūdis buvo neapsakomai didelis. Po šventės dėdė nuvedė į spektaklį Vilniuje, o po to juokėsi pasakodamas mamai, kad žiūrėjau jį nekvėpuodama“, – šypsojosi bibliotekos vadovė.
Paklausta, kas joje išugdė meilę spausdintam žodžiui, V. Urnikienė sakė, kad senelė Kotryna Klimienė dainuodavo, šokdavo, dalyvaudavo kaimo vaidinimuose, o kita senelė Elžbieta Lenkauskienė buvo išprususi kaimo moteris, kurią dažnai galėjai pamatyti su laikraščiu, lankstinuku ar knyga rankose. „Prisimenu, kai mane 5-6 metų mergytę mama atvežė į kaimą. Tuomet buvau pastatyta senelės ant kelmo. Ji mokė mane skaityti eilėraštį bei dainuoti dainelę žąsims, kurių buvo apie 15, ir visos šnypščiančios. Mano mama yra kilusi iš šešių vaikų (4 broliai ir 2 seserys) šeimos. Prisimenu, kai vaikystėje visi užtraukdavo lietuviškas dainas keliais balsais, tai net šiurpuliukai bėgiodavo kūnu. Tėvelis Stasys Lenkauskas, kuris žuvo avarijoje būdamas 32 m., buvo kino operatorius, demonstravęs kino filmus buvusiame „Džiugo“ kino teatre bei vežiojęs filmus po kaimus. Mama Barbora Lenkauskienė, kuriai dabar jau yra 91 m., turėjo dailiosios tekstilės dailininko-meistro kvalifikaciją. Giminėse tiek iš tėčio, tiek iš mamos pusės buvo pagarba spausdintam žodžiui, knygai, mokslui, tad tarp giminaičių yra matematikų, finansininkų, ekonomistų bei su menu, kultūra susijusios profesijos atstovų: dailininkai, muzikantai ir viena bibliotekininkė“, – akcentavo telšiškė, teigianti, kad nežino, ar tai būtent pagimdė meilę knygoms, bet Hanso Kristijano Anderseno pasakas jai labai patikdavo skaityti vaikystėje, ir netgi po kelis kartus. Jas skaitant, mažos mergaitės mintyse kaskart iškildavo vaizdiniai. „Mama buvo nupirkusi kelias pasakų knygas. Pirmąkart į biblioteką mane nuvedė mama ir liepė darbuotojai duoti tik po vieną knygą. Kiek vėliau, mokantis Žemaitės vidurinėje mokykloje, sutikau daug įdomių pedagogų, viena iš jų – Stanislava Kochanauskaitė, kuriai šiemet liepą sukako jau 103 metai. Visi pedagogai stebino savo erudicija, skatino domėtis plačiau, skaityti ne tik programinę literatūrą. Ypač mokytoja – klasės auklėtoja Regina Tumavičienė. Talentinga pedagogė, kuri skatino mus būti įvairiapusiškais. Ji su mūsų klasės mokiniais pastatė spektaklį vaikams, kurį rodėme kitų klasių moksleiviams. Tada pirmą kartą susidūriau su skirtingais tekstais, jų mokymusi mintinai bei scenos baime, kurią turi išmokti nugalėti. Manau, kad auklėtojos R. Tumavičienės pasakojimai, bendravimo kultūra bei skatinimas skaityti turėjo nemažą įtaką mano vaikiškam gyvenimui“, – svarstė V. Urnikienė, mananti, kad tikriausiai ją supantys žmonės ir paskatino rinktis bibliotekininkės profesiją. Nors norų buvo įvairių – studijuoti dainavimą, šokių meną, tačiau dėdės buvo paskatinta pamąstyti apie galimybę stoti į Vilniaus universitetą. „Taip ir nuvykau į „Atvirų durų dienas“ universitete. Traukinių stotyje, Vilniuje, mane pasitiko ir palydėjo iki universiteto tuo metu dar studentai Milda ir Alfredas Bumblauskai. Jie linksmai pasakojo apie studentišką gyvenimą. Ir kiek man buvo nuostabos, kai „Atvirų durų dienų“ renginyje nuskambėjo tuo metu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekano Klemenso Sinkevičiaus žodžiai, kad istoriją studijuojantiems jis linki turėti begalinę kantrybę, o kas norėtų studijuoti bibliotekininkystę – turi mylėti žmones, ne tik mėgti skaityti. Be meilės žmogui nėra ką veikti šioje profesijoje. Ilgai galvojau, ar aš myliu žmones… Nusprendžiau, kad taip“, – kalbėjo charizmatiška moteris.
Anot jos, mama augino du vaikus viena, todėl, įstojus broliui į Vilniaus konservatoriją, teko pereiti į Vilniaus universiteto neakivaizdinį studijų skyrių. Jaunai žemaitei studijuoti buvo labai įdomu, ypač patiko mokymosi sesijos, per kurias susitikdavo su jaunimu iš visos Lietuvos, susipažindavo su dzūkais bei suvalkiečiais, susirasdavo naujų draugų. „Dėstytojai buvo vieni už kitus įdomesni, labai reiklūs. Studijų metus prisimenu kaip įtemptą, įdomų darbą, kuriame netrūko skaitymo ir rašymo. Kadangi mokytis patiko, tad kiek vėliau Kauno technologijos universitete įgijau viešojo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį. Baigus studijas, tuo metu dekanė Janina Reinienė pakvietė dėstytojauti Žemaitijos kolegijoje, kurioje 10 metų prabėgo dirbant su studentais. Tą laikotarpį vadinu gerąja patirtimi tiek savo gyvenime, tiek pažįstant žmones. Malonu, kai buvę studentai atsimena, pasisveikina, pagiria, kad buvau linksma, bet griežta dėstytoja, o aš ir patikiu“, – dalijosi prisiminimais bibliotekininkystės veteranė, kurios pirmoji darbovietė buvo miesto biblioteka. Po to teko darbuotis viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje, vėliau dirbo metodikos skyriaus metodininke bei skyriaus vedėja ir jau daugiau nei 30 metų eina direktoriaus pavaduotojos, o šiuo metu – ir vadovės pareigas viešojoje bibliotekoje.
Yra manančių, kad bibliotekininko profesija – nuobodi, tačiau V. Urnikienė neigia šį mitą, sakydama, kad bibliotekoje ir lankosi, ir dirba daug įdomių žmonių. O ką jau besakyti apie susitikimus su įžymiais žmonėmis… „Keistas reiškinys visuomenėje: jeigu ko nors nežinome ar visai į tai nesigiliname, tuomet neigiamai, skeptiškai vertiname. Taip ir gimsta negatyvas mokslininkų, mokytojų, gydytojų atžvilgiu, ypač tai parodė pandemijos laikotarpis. Jeigu jaunimas dabar abejoja, kokią profesiją rinktis, patariu: bibliotekininko profesija – geriausia galimybė paties žmogaus asmenybės tobulėjimui, smalsumui patenkinti. Bibliotekininkai turi nuolat tobulėti, kelti kvalifikaciją. Visa tai įdomu ir sukelia pasididžiavimo jausmą savo profesija. Šiandien į bibliotekas gyventojai ateina išmokti bei sužinoti naujų dalykų: čia rasime ir naujų technologijų, ir senų rankraščių, romanų ar istorinių leidinių, galima nemokamai naudotis duomenų bazėse sukaupta pasaulio protų išmintimi bei dalyvauti saviraiškos edukacijose. Svarbiausia bibliotekoje yra pasirinkimo laisvė, ką organizuoti ir kaip tai atlikti, dalytis savo kūrybiškumu. Ką bibliotekoje darai, reikalinga daryti gerai ir bendrauti su žmonėmis, dalintis tuo su kitais įvairiomis formomis. Asmeniškai mane visada žavėjo ir žavi viena privilegija – visada gausi perskaityti naujus žurnalus ir knygas“, – akcentavo straipsnio herojė.
Kalbėdama apie bibliotekoje organizuojamus susitikimus su įvairiais rašytojais, pašnekovė pabrėžė, kad bibliotekose dažniausiai vyksta kameriniai renginiai, jų organizatorių požiūris kiek skiriasi nuo žiūrovų. „Tai – kaip liga. Norisi kuo greičiau viską tobulai padaryti ir „išgyti“, svarbu – kokybiškas rezultatas. Šiais laikais norint organizuoti susitikimus su rašytojais, reikalinga rengti projektus, gauti lėšų. Rengiu projektus per 20 metų, skatinant gyventojus skaityti, domėtis lietuvių literatūra. Nuo 2005 m. kasmet buvo kviečiamas jaunimas teikti savo kūrybą į jaunimo literatūrinių kūrinių konkursą „Septintoji kalva“. Vien rengti projektai partnerystėje su Všį „Rašytojų klubas“ (vadovė Janina Rutkauskienė) tarptautiniam festivaliui „Poezijos pavasaris“ Telšiuose sudarė galimybę rajono gyventojams susitikti, pabendrauti, išgirsti poetų kūrybą. Per pastaruosius septynerius metus Telšių viešojoje bibliotekoje vien tik „Poezijos pavasario“ renginiuose rajono gyventojai turėjo galimybę susitikti su daugiau nei 70 rašytojų, kurie pristatė savo kūrybą, skaitė eilėraščius. Paminėsiu keletą: Marius Burokas, Laima Kreivytė, Dainius Dirgėla, Aivaras Veiknys, Nerijus Cibulskas, Mindaugas Valiukas, Marija Meilė Kudarauskaitė, Viktoras Rudžianskas, Tadas Žvirinskis, Laura Sintija Černiauskaitė, Benediktas Januševičius, Eugenijus Ališanka, Mantas Balakauskas, Ernestas Noreika, Valdas Daškevičius, Vytautas Stulpinas, Steponas Algirdas Dačkevičius, Ingrida Viluckytė, Arvydas Genys, Vidas Morkūnas, Aušra Kaziliūnaitė, Simonas Bernotas, Tomas Petrulis, Uršulė Toleikytė, Gvidas Latakas. Beje, ne kartą lankėsi Giedrius Alkauskas, kuris ne tik poetas, bet ir matematikos profesorius, muzikologas, kompozitorius. Poezijos renginiuose ne kartą dalyvavo rašytojas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis bei vertėjai: Arvydas Valionis, Dovilė Kuzminskaitė, Rimvydas Strielkūnas. Literatūrinius renginius praturtino žymūs aktoriai bei skaitovai: Ramūnas Abukevičius, Virginija Kochanskytė, Edita Zizaitė, Irena Plaušinaitytė, Jūratė Vilūnaitė, Juozas Šalkauskas, Paulius Šironas ir kt. Literatūrinių projektų įgyvendinimo dėka Telšių rajono gyventojus aplankė poetai ir iš užsienio: Halina Kruk (Ukraina), Eglė Juodvalkė (JAV lietuvių poetė), Lone Horslev (Danija), Sigitas Birgelis (Lenkijos lietuvis, poetas), Tomas Cohen (Čilė/Vokietija), Henriks Eliass Zegners (Latvija), Dumitru Crudu (Moldavija/Ruminija), MiłoszasWaligórskis (Lenkija) ir kt. Norėčiau paminėti žmones, kurie visada tame literatūriniame kelyje padėjo man organizuoti literatūrinius renginius, konkursus: Vytautas Stulpinas, Ona Kelpšienė, Adolfina Varnelienė, Ieva Sigita Naglienė, Irena Daubarienė, Kristina Ežerskienė, Gražina Jankauskaitė, Petras Gintalas, Elena Šidlauskienė, Augustinas Jonušas, Liuda Lėverienė, Laimutė Pocevičienė, Mečislovas Šilinskas ir, žinoma, bibliotekos kolektyvas. Negaliu nepaminėti laikraščių redaktorių – Algirdą Dačkevičių ir Vilimą Meškauskienę, kurie nuosekliai ir nuoširdžiai prisideda viešindami renginius ir skatindami jaunimą skaityti, domėtis kitų kūryba ir patiems kurti“, – vardijo V. Urnikienė, kuriai būtų sudėtinga išskirti vieną ar kitą susitikimą su rašytojais, labiausiai įstrigusį į atmintį, kadangi jų buvo daug ir visi skirtingi, saviti bei įdomūs. Per pastaruosius ketverius metus bibliotekoje pristatyta per penkiasdešimt knygų autorių: Eglės Gudonytės, Nijolės Narmontaitės, Tomo Dirgėlos, Eglės Čėjauskaitės-Gintalės, Viktorijos Daujotytės, Onos Voverienės, Roberto Šarknickio, Liutauro Degėsio, Edmundo Malūko, Juozo Pabrėžos, Irenos Buivydaitės, Vytauto Račicko, Virgio Šidlausko, Danieliaus Mušinsko, Gvido Latako, Vytauto Stulpino, Stepono Algirdo Dačkevičiaus, Stasio Kasperavičiaus, Laimos Lavaste ir kunigo Ričardo Doveikos, Kęstučio Macijausko bei kitų knygos.
Smalsumo vedama, telšiškė skaito įvairių autorių bei žanrų kūrinius. Patinka leidiniai apie įžymius žmones, šalis, keliones bei fantastinės, istorinės, mokslo knygos, populiarioji literatūra. Labai imponuoja Viktorijos Daujotytės, Leonido Donskio, Lavijos Šurnaitės-Kairienės, Rėjaus Bredberio, Austino Kleono, Kristinos Sabaliauskaitės, Romualdo Granausko, Ginos Viliūnės ir kt. kūryba. „Dirbant bibliotekoje, pasirinkimas yra labai didelis. Na, o knygyne niekada nepraeinu pro poezijos autorių knygų lentynas, vis ką nors nusiperku. Patinka Sigito Gedos, Liutauro Degėsio, Giedriaus Alkausko poezija, paskaitau ir jaunųjų rašytojų kūrybą: Uršulės Toleikytės, Justinos Žvirblytės, Ingridos Viluckytės ir kt.
Iš klasikų, žinoma, yra nuolatinis grįžimas prie Justino Marcinkevičiaus kūrybos lobyno, Juozo Erlicko taiklios, šmaikščios kūrybos ir kt. Kiekvienas kuriantis žmogus yra įdomus savaip ir visada jo kūryboje gali atrasti „kažką sau“. Keičiasi per gyvenimą pomėgiai, „mylimukai“ rašytojai, o poezija lydi mane nuo vaikystės iki dabar. Juk kiekvienas kūrėjas – tai atskiras mikropasaulis. Visada įdomus poeto koncentruotas, ištransliuotas požiūris į vertybę, jausmą, įvykį. Kaip ten bepasuksi, bet poezija atspindi esamą gyvenimą, jo vertybes. Be to, yra noras suprasti, kodėl poetas nori išsiųsti visiems būtent tokią žinutę, tai – kaip uždavinį išspręsti… Mane domina ir nebylus dialogas su poetu“, − dėstė eruditė, prakalbusi ir apie knygos ateitį. „Dabar paauglius skatinama daugiau laiko skirti savo draugams ir artimiesiems bendraujant gyvai, be moderniųjų technologijų pagalbos. Auginant žmogutį, ko gero, tai yra teisingas tėvų, mokytojų sprendimas. Iš kitos pusės, pavyzdžiui, kiekvienais metais „Swedbank“ savo verslo klientams dovanoja nemokamą elektroninę knygos „Ateitis greitesnė, nei manote“ versiją ir kviečia skaityti. Mano nuomonė, kaip ir knygos autorių Peter Diamandis ir Steven Kotler: itin svarbu ramiai suprasti, kur link judės visas pasaulis ateinantį dešimtmetį, kad didėjantis technologijų poveikis ne gąsdintų, o taptų naujomis galimybėmis. Kaip prisitaikyti ar pritaikyti savo aplinką prie pasikeitusio pasaulio, kai mūsų netolimą ateitį pakeis dirbtinis intelektas, robotika, virtuali realybė, biotechnologijos, 3D spausdinimas bei kokį poveikį tai turės žmogaus kasdieniam gyvenimui, verslui, kultūrai, valstybės valdymui, vaikų auginimui ir pan… Viskas vystosi greitai, bet mes galime valdyti procesą, kad išliktų balansas, harmonija visame kame. Manau, kad knyga išliks, o kokį ji turės pavidalą (papirusas, akmens plytelės, popierius ar elektroninė versija), priklausys nuo žmogaus noro kurti harmoniją tarp gamtos ir savo veiklos įvairių krypčių. Man asmeniškai malonu turėti rankoje knygą, vartyti ją, skaityti poeziją ir vis grįžti prie jos pagal nuotaiką, nes poezija atrakina prasmes“, − metaforiškai pokalbį apie knygą ir jos ateitį baigė V. Urnikienė.