Turbūt gražiausiu metų laiku per patį gamtos žydėjimą į Žemaitiją atkeliavo šiųmetis Poezijos pavasaris. Su eilėmis, su poetais iš skirtingų šalies vietovių ir eilėraščius lydinčiais muzikos garsais, pakvietęs mūsų krašto gyventojus gyvai paklausyti tų, kuriuos teisėtai galima vadinti žodžio meistrais. Ištisą dieną trukę poezijos pavasario renginiai, prasidėję nuo diskusijos Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje ir skaitymų prie paminklo Vytautui Mačerniui Žemaitės gimnazijos sodelyje, vėliau nusikėlė į kitas miesto ir rajono erdves.
Stasys Katauskas
Šešiasdešimtąjį kartą
Poezijos pavasario festivalis rengiamas nuo 1965 metų. Tad jau šešiasdešimtą kartą įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose kasmet daugiau kaip savaitę nemokamuose renginiuose poetai iš Lietuvos ir užsienio susitinka su klausytojais ir skaito savo kūrybą.
Baigiamieji festivalio renginiai būna Kaune, Maironio literatūros muziejaus sodelyje, kur paprastai vainikuojamas tų metų Poezijos pavasario laureatas, ir Vilniuje, kur seniausio šalies universiteto Sarbievijaus kiemelyje vyksta baigiamasis Poezijos pavasario vakaras. Festivalis – ne tik gausybės poetų eilėraščių skaitymai, pasklindantys po visą Lietuvą. Tai ir diskusijos literatūros temomis, vertėjų apdovanojimai, muzikiniai pasirodymai, sostinėje vykstantys neformalūs skaitymai „Eilėraščiai per naktį“, moksleivių poezijos vakaras bei kitokie renginiai.
Mūsų krašte Poezijos pavasaris, be Telšių, šiemet aplankė Žarėnų seniūniją, kur gražią šeštadienio popietę poetų eilės skambėjo Plinijos piliakalnio papėdėje. Poezijos pavasario svečiai Telšiuose ir Žarėnuose – šalyje žinomi įvairių kartų poetai, vertėjai bei rašytojai Justinas Kubilius, Gasparas Aleksa, Almis Grybauskas, Violeta Šoblinskaitė, Ramunė Brundzaitė, Benediktas Januševičius ir Kristina Tamulevičiūtė, bardas bei renginių režisierius Vygantas Kazlauskas ir aktorė bei dainininkė Indrė Jucytė.
Per savitą pasaulio ir žmogaus suvokimo prizmę
Diskusijoje Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, kurią moderavo Ieva Sigita Naglienė, visų poetų klaususi, kas poezijai teikia gyvybės, išryškėjo žemaitiškai rašančio poeto Justino Kubiliaus žodžiais tariant pomietis (atminties) tema. Pasak J.Kubiliaus, gyvas yra tas, kas gali vis keistis. Ir poezija turi keistis. Poezija negali būti gyva be įtampos, dramatizmo, be kažkokio vidinio užtaiso. Tu žiūri į save, artimuosius, į visą gentį ir tavyje tai yra gyva, nors daug kas iš tikrųjų jau mirę, sakė J.Kubilius. Iš to judėjimo, nesutapimo ir gimsta poezija. Plinijos papėdėje skaitytame eilėraštyje „Kap rek viskou padėrbti“ poetas aptaria žmogaus menkumą pasaulio ir istorijos akivaizdoje. Bet kartu ir didybę, išryškėjančią siekyje vis tiek veikti, nors gyvenime neužtenka laiko, o darbai – neaprėpiami. „Bijau ė pamislyt, kap reks tėik muolė daubuos prikastė, išminti, išdėgt tėik rauduonų plytų, ka unt kuožna kalnale stuovietom po maža bažnyči/ žmuogau žmuogau, kame to gausi tėik laika/ vėitas/ ką vėskas, kou tu padėrbsi, sutėlptom“,– rašo poetas. Įdomi J.Kubiliaus mintis, jog žmogus mąsto intepretuodamas pasaulį. Kalbėdamas apie skirtingų kartų poetų kūrybą, J.Kubilius pastebėjo, kad jaunesni autoriai kitaip komponuoja pasaulį, kitaip jį pajaučia.
Gasparas Aleksa akcentavo, kad be rašymo gyvenime jis yra chirurgas, todėl galbūt kitaip mato tikrovę. Anot poeto, mes galvojam, kad va, mes gyvenam, bet iš tikrųjų esam lyg pakeleiviai visatoje, kurios struktūra nuo planetų ir kitų dangaus kūnų atsikartoja net mažiausiuose atomuose. Ir kurios iki galo suprasti neįmanoma. G.Aleksa prisiminė genomo atradėją, ilgai buvusį įsitikinusiu ateistu, kuris galiausiai pripažino, jog mokslas negali visko suvokti. Poezijos rašymas G.Aleksai prasideda nuo idėjos, katros negalima suformuoti, bet norisi įžodinti. Taip, anot poeto, pradedi kurti pasaulį savo vaizduotėje ir pats teiki jam gyvybę. Viename iš visą dieną trukusiuose rengininiuose skaitytų eilėraščių Gasparas Aleksa per eržiliuko atėjimą į pasaulį metaforiškai aprašo žmogaus gyvenimą, išryškindamas esminius, tarsi ir aiškius, bet iki galo neįmenamus gyvenimo slėpinius.
Iš Sedos krašto kilusi poetė V.Šoblinskaitė akcentavo kalbos, gimtojo krašto svarbą. Sakė ir dabar, keliaujant iš Aukštaitijos į vakarus, pravažiuoja Raseinius ir pajunta, kaip „visi kelele tėn ved į dongo, i kraus kitep praded tekieti“. Skaitytama eiles prie paminklo Vytautui Mačerniui, kur kiekvienas poetas susirinkusiesiems pristatė tik po vieną eilėraštį, V.Šoblinskaitė, pamačiusi, jog dalyvauja ir Lietuvos Respublikos Seimo narys V.Bukauskas, ekspromtu paskaitė ir ironišką eilėraštį „Dardakelis“, kuriame kalbama apie itin prastos dangos kelio atkarpą Telšių rajone, važiuojant senuoju Žemaičių plentu. V.Bukauskas sakėsi supratęs, apie kurį kelią kalbama. Atminties, moters pasaulėjautos temos ryškios V.Šoblinkskaitės kūryboje. „Močiute, kodėl į Jeruzalę Jėzus ant asiliuko atjojo“, klausiama viename iš poetės eilėraščių, kuriame rašoma, kaip močiutė aiškina sudėtingą tikrovę vaikui suprantamais pavyzdžiais.
Poetas Benediktas Januševičius pasakojo apie tai, kaip savo vienkiemyje nepjauna žolės ir per keletą metų pastebėjo, kad jo sode ėmė augti 6 skirtingos orhidėjų rūšys. Pasirodo, jų sėklos tokios, kad reguliariai šienaujamoj vietoj augalas niekada neišdygs. Tam, kad išdygtų, reikia bent keletą metų netrukdyti gamtai, nieko neliesti. Tai puikus pavyzdys, kokia galinga, bet kartu trapi kartais būna gyvybė. Gamtos stebėjimas į ją nesikišant, anot B.Januševičiaus, irgi kažkuo prilygsta poezijai. Iš kitų poetų B.Januševičius išsiskyrė kai kuriuose renginiuose skaitęs ne savo, o ukrainiečių poetų Katerinos Michalycinos bei dabar fronte Ukrainoje kovojančio Valerijaus Puziko eilėraščius.
Su poetu Almiu Grybausku buvom įkopę į Plinijos piliakalnio viršų. A.Grybauskas ketvertą metų yra gyvenęs tose vietose, minėjo, kad piliakalnis kadaise tiek kartų išlaipiotas, pastebėjo, kad kalno šlaitas ir statūs skardžiai daug labiau pagraužti apačioje tekančios Minijos nei likę jo prisiminimuose. Kad nebėra kalno viršūnėje buvusio akmens. Prie pokalbio su poetu prisijungę vietos gyventojai papasakojo, kad kalnas nukentėjo ir per prieš keletą metų praūžusią audrą, kuomet išversta nemažai medžių. Stipriu balsu išsiskiriantis poetas, Plinijos papėdėje skaitytas savo eiles skyrė mirusiems bendraklasiams iš Žarėnų miestelio mokyklos, o prie paminklo Vytautui Mačerniui paskaitė dailininkui M.Šagalui dedikuotą eilėraštį.
Vilnietė Ramunė Brundzaitė – jaunesnės kartos poetė. Tai juntama ir jos kūryboje, kur dalinamasi kelionėse patirtais netikėtais atradimais, apmąstoma jaunos moters pasaulėjauta. Eilėraštyje „Visi per maži“ kalbama: „jei tik rasčiau tokius džinsus, kurie sugertų visas dėmes/ nuo kurių stotų taika pasaulyje. Džinsus – vaistus nuo vėžio, džinsus, kuriuose pranyktų tėvo taurelė ir visos mamos tabletės, džinsus, pamaitinsiančius skurstančius, džinsus į kitą pasaulį“.
Vilniuje gyvenanti, bet Iš Šiaulių kilusi poetė bei rašytoja Kristina Tamulevičiūtė sakėsi planuojanti rašyti romaną apie savo protėvius, kurie buvę žemaičiai. K.Tamulevičiūtės eilėraščiai uždaresni, reikalingi atidesnio įsiklausymo. „Kai skauda, grįžtu į savo kalėjimą“. Taip poetė išreiškia siekį išjausti gyvenimą viename iš skaitytų savo eilėraščių.
Poezijos paukštė perduota varniškiams
Žemaitės gimnazijos sodelyje prasidėjusius skaitymus moderavusi ir Poezijos pavasario renginius mūsų rajone organizavusi Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja V.Urnikienė akcentavo, kad Poezijos pavasaris valdžios atstovų turėtų būti labiau suvokiamas kaip prioritetinis renginys.
Įdienojus Poezijos pavasario renginiai persikėlė prie Plinijos piliakalnio, greta Žarėnų miestelio. Ten savo dainomis klausytojus džiugino bardas Vygantas Kazlauskas, pratęsęs savo pasirodymą jau vakare vykusioje baigiamojoje Poezijos pavasario renginių dalyje Telšių Katedros aikštėje. Piliakalnio papėdėje eiles paskaitė ir Žarėnų parapijos klebonas Vaidas Buivydas. Skaitymus Žarėnų krašte paįvairino vietos moterų vokalinio ansamblio „Šypsena“ (vadovas Vidas Petrauskas) dainos, Dominyko Čirvinsko saksofono bei Pijaus Čirvinsko fleitos melodijos. Žarėnų seniūnijos ir vietos žmonių dėka susirinkusiesiems buvo ir ką užkąsti bei kuo atsigaivinti. O Žarėnus šiemet aplankiusi Poezijos paukštė perduota Varnių seniūnijos atstovams, kur Poezijos pavasaris apsilankys kitąmet.
Vakare, Katedros aikštėje, prie skaitančių poetų prisijungė ir Žemaitės dramos teatro režisierius Badris Tseredianis iš Sakartvelo. Į lietuvių kalbą B.Tseredianio skaitytus skirtingų laikotarpių žymių Sakartvelo poetų tekstus klausytojams vertė kitas Žemaitės dramos teatro režisierius Donatas Žilinskas. Tad prie žemaitiškai ir lietuviškai skambėjusių eilių prisidėjo ir kartvelų kalba skaityti tekstai. Katedros aikštėje vienu metu buvo pradėję lynoti, bet žemaičiai lietaus nebijo ir didžioji dalis klausytojų išbuvo lig galo.
Poezijos pavasario dalyvių eiles galima rasti ir ryškia rožine spalva išsiskiriančiame šiųmečio Poezijos pavasario almanache (išleido Rašytojų klubas, sudarytojai Viktoras Rudžianskas ir Tomas Vyšniauskas. Almanacho dailininkė Deimantė Rybakovienė). Jį, tikėkimės, bus galima įsigyti ir Telšiuose veikiančiame „Pegaso“ knygyne. Almanache ne tik Telšiuose bei Žarėnuose skaičiusių autorių kūriniai, bet ir daugelio kitų poetų, tarp jų telšiškių Vytauto Stulpino, Petro Gintalo, Stepono Algirdo Dačkevičiaus bei iš Telšių kilusio, o dabar Kaune gyvenančio Gvido Latako eilėraščiai.
O lietuviškai, žemaitiškai ir kartveliškai skambėjęs poetinis žodis, pradžiuginęs mūsų krašto literatūros mylėtojus dar tęsė kelionę per Lietuvą. Visą šalį apimančio poezijos festivalio renginiai pasibaigė užvakar Vilniaus Rotušėje. Baigėsi festivalis, bet ne poezija. Poezija niekada nesibaigia.