Mūsų šalis jau dvidešimt metų yra Europos Sąjungos narė. Šiai sukakčiai pažymėti atidaryta Telšių kultūros centre eksponuojama paroda „Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: Istorinis apsisprendimas“, kur pristatomi istoriniai dokumentai, plakatai bei įvairios fotografijos, vaizduojančios poros dešimtmečių senumo įvykius, besiruošiant privalomam referendumui dėl stojimo Į ES bei kitus su tuo susijusius procesus.
Stasys Katauskas
Tyrimai atitiko rezultatus
Parodos atidaryme dalyvavo Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje Politikos grupės vadovė Laimutė Plukaitė, Telšių rajono savivaldybės vicemerė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė, o renginį moderavo radijo ir televizijos laidų vedėjas Timūras Augucevičius, kalbinęs istoriką, Vilniaus universiteto profesorių telšiškį Alfredą Bumblauską.
L.Plukaitė susirinkusiems į atidarymą žmonėms priminė, kad parodos pradžia yra simbolišką dieną. Mat birželio 3-ioji kartu yra ir diena, kuomet 1988 m. buvo įsteigtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, galiausiai paskatinęs į Nepriklausomybės atkūrimą atvedusį tautinį Atgimimą. O ši paroda esanti pirmiausia apie visos lietuvių tautos apsisprendimą būti kuo toliau nuo rusijos, būti Europos dalimi.
L.Plukaitė prisiminė, kad prieš porą dešimtmečių, rengiantis privalomam referendumui dėl Lietuvos stojimo į ES, jai teko prisidėti vykdant sociologinius tyrimus, kiek žmonių mūsų šalyje planuoja dalyvauti referendume ir planuoja balsuoti už. Nors paprastai tokiuose tyrimuose apklausiama apie tūkstantis žmonių, daugmaž atspindinčių ekonominę, socialinę ir kitokią šalies demografiją, tąsyk nutarta verčiau daryti didesnę tyrimų imtį ir apklausti gerokai didesnį gyventojų skaičių visose šalies apskrityse. Tad iš viso apklausta per 40 000 gyventojų, atlikti du tyrimai, abu jie rodė, kad dalyvauti ir pritarti Lietuvos stojimui į ES planavo apie 90 proc. balsavimo teisę turinčių žmonių. Per balsavimą panašai ir nutiko.
Tačiau visuomenei tada buvo pristatytas tik pirmasis tyrimas, mat pabijota rodyti tokius pat antrojo, papildomo, tyrimo rezultatus, nes ką tik buvo įvykęs analogiškas referendumas Vengrijoje, kur sociologiniai tyrimai rodė panašų kaip Lietuvoje visuomenės palaikymą, bet į tikrąjį referendumą ten atėjo tik apie 45 proc. balsavimo teisę turinčių vengrų ir referendumas žmonių aktyvumu smarkiai skyrėsi nuo išankstinių Vengrijos sociologų prognozių. Tiesa, Vengrijoje referendumas turėjo tik patariamąjį pobūdį, skirtingai nei Lietuvoje, kur visuotinis žmonių balsavimas buvo privalomas pagal Konstituciją. Galbūt dėl to Lietuvoje tada nuspręsta referendumą vykdyti dvi dienas, abi jas pratęsiant balsavimo laiką iki 22 val. vakaro.
L.Plukaitės pasisakymas, parodoje eksponuojami agitaciniai plakatai bei prieš renginį demonstruotas video filmas daugelį renginyje dalyvavusių žmonių paskatino prisiminti poros dešimtmečių senumo įvykius. Itin gyvą reakciją sukėlė ekrane pamatyto anuomet dar nepražilusio dabartinio šalies Prezidento Gitano Nausėdos pasirodymas, gerai paliudijęs, kaip greit bėga laikas. Atmintyje atgijo prieš referendumą ir jo metu tada vykdytos įvairios akcijos ir nemažai prisiminimų, kad būta daug panikos, kai pirmąją referendumo dieną atėjus balsuoti tik maždaug 20 procentų visų balsavimo teisę turinčių lietuvių (kad referendumas įvyktų reikėjo daugiau kaip pusės visų, galinčių balsuoti ne tik dalyvavimo, bet ir pritarimo), būta daug agitacijos dalyvauti, anuomečio Prezidento Rolando Pakso kreipimosi į tautą šeštadienio vakare per televiziją, vyko garsioji prekybos tinklo „Maxima“ akcija, kur pateikęs įrodymą, kad balsavai, galėjai pirkti už visai simbolinę kainą kai kurių prekių ir gauti ženklelį „Aš balsavau“ bei kiti dalykai, kažin ar suderinami su Referendumo įstatymo reikalaujamu draudimu vykdyti bet kokią agitaciją jau prasidėjus balsavimo metui.
Tarsi nujausdama, kokius prisiminimus paroda sukels tas dienas atsimenantiems žiūrovams, L.Plukaitė A.Bumblauskui pasiūlė idėją rinkti medžiagą apie šiuolaikinę Lietuvą, kol yra viską šviežiai atsimenančių žmonių, nes laikas greit bėga ir net tokie neseni įvykiai kaip stojimas į ES, kelionės be sienų į kitas valstybes ir daugelis kitokiais vos prieš dvidešimt metų buvusių dalykų daliai žmonių užsimiršta arba apauga mitais, o parodos atidaryme gana gausiai dalyvavusiai jaunajai kartai jau yra tapę ne taip lengvai suvokiamais reiškiniais.
Lietuvos istorija tarsi stebuklas
T.Augucevičiaus kalbintas istorikas A.Bumblauskas susirinkusiesiems sakė, kad nemažai esminių momentų Lietuvos istorijoje galima suvokti kaip stebuklą bei akcentavo ryšių su Lenkija svarbą ir truputį kritikavo istorijos mokymą šalies mokyklose. Atkreipdamas dėmesį į susirinkusiems rodytą mūro architektūros paplitimo žemėlapį LDK laikais, istorikas klausė, kaip lietuviai su tik tiek mūrinių pilių tada atsilaikė prieš technologiškai daug labiau pažengusį priešą. Žemėlapis išties atrodė iškalbingai. Vokiečių riterių nukariautose žemėse dešimtys per gerą šimtmetį jų pastatytų mūrinių pilių Livonijos (dabartinės Latvija ir Estija) teritorijoje, beveik 80 tuometėje Prūsijoje ir tik vos keliolika mūsų didžiulėje kunigaikštystėje, tik kelios tokios pilys etninės Lietuvos žemėse. Pasak A.Bumblausko, esąs stebuklas, kad tuomet išlikome ir net sukūrėme valstybę.
Antruoju stebuklu istorikas vadino lituanistinę revoliuciją XIX a., kuomet pradedant vyskupo Motiejaus Valančiaus ir Povilo Višinskio veiklą stipriai sulenkintame krašte, mažiau nei per vieną žmonių kartą įsitvirtino lietuvių kalba. Tačiau profesorius kritikavo šapokišką Lietuvos istorijos suvokimą, kuriame daugiakalbiam Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo tarpsniui teikiama pernelyg mažai reikšmės, pabrėžė niekur nedingusią istorinių ryšių su Lenkija svarbą, vėl išryškėjusią nūdienos geopolitiniame kontekste ir pateikdamas tokius pavyzdžius, kaip dideles geležinkelio Maskva-Kaliningradas remontui Lietuvos teritorijoje skiriamas lėšas, kuomet nesugebama dešimtmečiais nutiesti europinės vėžės į Lenkiją, retoriškai klausė, kodėl iki šiol šalyje pilna geopolitinio naivumo ir nesupratimo pavyzdžių.
Visgi, nors kontraversiškų dalykų šalies gyvenime netrūksta ir per jau į ketvirtą dešimtį įžengusį dabartį atkurtos valstybės gyvavimo laikotarpį, pozityvūs pokyčiai mūsų valstybėje ir visuomenėje akivaizdūs. Nemažai jų paskatino bei pagreitino ir Lietuvos stojimas į ES ir NATO, ką kartu su 1990-aisiais įvykusiu valstybės atkūrimu A.Bumblauskas vadina trečiuoju Lietuvos istorijos stebuklu. „Šindėin mes matuom mūsų trispalvį aukščiau amerikuonų i aukščiau ruskių vieliavas. Basanavičius tuo nie sapnouti negalieji“, – sakė A.Bumblauskas, komentuodamas šiuos apmąstymus iliustruojančią nuotrauką, kurioje matyti šalių nugalėtojų vėliavos Londono olimpinėse žaidynėse, Rūtai Meilutytei laimėjus auksą 2012-aisiais.
Nuotraukose – istoriniai kadrai
Parodoje eksponuojamos Džojos Gundos Barysaitės, Ramūno Danisevičiaus, Vladimiro Gulevičiaus, Romualdo Jurgaičio, Jono Junevičiaus, Pauliaus Lileikio, Petro Malūko, Andriaus Petrulevičiaus, Zitos Stankevičienės ir Jono Staselio nuotraukos. Jose ne tik anuomet svarbiausius politinius postus Lietuvoje, ES ir NATO užėmę asmenys bei anuometis JAV prezidentas Georgas Bushas jaunesnysis, 2002-ųjų rudenį svečiavęsis Lietuvoje, bet ir paprasti žmonės, nufotografuoti įvairiose šalies vietose prieš, per ir po referendumo. Žiūrėdamas į tas nuotraukas, ypač į anuometį jaunimą, kurio dalimi ir pats tada dar buvau, galvojau, kaip per tuos dvidešimt metų pasikeitė mūsų šalis. Tai išties buvo istorinis balsavimas. Vien tam, kad jis apskritai būtų, reikėjo padaryti daugybę politinių ir kitokių reformų, leidusių valstybei iš tikrųjų pasukti tolyn nuo okupacijos metų klaikumos. Ir nekyla jokios abejonės, kad mūsų tauta išties norėjo į turtingųjų Europos šalių klubą.
Kita vertus, prisimenant, kiek būta baimės, kad kas nors paskutiniu metu vis dėlto gali nepavykti, prisimenant smarkiai pratęstą balsavimo laiką bei, manyčiau, gausius agitacijos draudimo pažeidimus, matyti, kiek daug tada Lietuvoje būta nepasitikėjimo mūsų pačių visuomene, baimės, kad žmonės „ne taip nubalsuos“. Sunku pasakyti, kiek toli nuo tokio nepasitikėjimo savo pačių žmonėmis esam nutolę šiandien. Ar išvis esame nutolę. Paroda netiesiogiai skatina ir apie tai pamąstyti. Nors, žinoma, kiekvienas joje apsilankęs ras minčių, priklausančių nuo paties žmogaus įvykių vertinimo. O jaunesniam žiūrovui ši paroda – puiki galimybė pamatyti dalelę nesenos, bet pamažu vis tolimesne istorija tampančios šalies praeities.
Parodą parengė Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, centriniu valstybės archyvu bei kitomis institucijomis. Parodos partneriai – Europe Direct ir Telšių kultūros centras. Paroda bus eksponuojama iki birželio 15 dienos, jos lankymas nemokamas, tad nemačiusius kviečiame ateiti pasižiūrėti.