Tomas Rapalavičius: mums pavyksta dėl visos bendruomenės

Su Telšių „Džiugo“ futbolo komandos legenda Tomu Rapalavičiumi buvom susitikę ramią birželio popietę. Kovo pabaigoje sunkią traumą per rungtynes prieš Marijampolės „Sūduvą“ patyręs futbolininkas dar ilgai negalės sugrįžti į aikštę, bet sutarėme, kad apie traumą daug nekalbėsime, nors visai vengti šios temos būtų absurdiška. Koks Telšių „Džiugas“ yra aštuntus metus klube esančio žaidėjo akimis, kaip kinta futbolas, kaip nutiko, kad Telšiai turi tokią komandą, koks šiuolaikinio sportininko gyvenimas – apie tai pokalbis, kurį siūlome „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojams.

Stasys Katauskas

– Pradėkime pokalbį nuo to, koks buvo pats džiugiausias įsimintinas epizodas Jums žaidžiant už Telšių „Džiugą“?
– Jeigu kalbėtumėm apie varžybas, tai sakyčiau, kada laimėjom prieš „Sūduvą“ ir patekom į LFF taurės pusfinalį, kur iki tol tada dar niekada nebuvom patekę. Ir „Džiugo“ istorijoje, ir mano paties karjeroje tai buvo toks išskirtinis laimėjimas. O jei kokių linksmų kuriozinių istorijų žiūrėti, kiekvieną dieną būna rūbinėje visokių cirkų. Tai vieni kitiems futbolo batelį ar kokį kitą reikalingą dalyką paslepiam, tai susigalvojam, kad, pavyzdžiui, negali kalbėti 20 minučių, o tą žaidėją pakviečia treneris ir jam nebėra kaip ištylėti, tai dar visokių juokų.
– Telšiuose Jūs žaidžiate jau 8 metus, bet profesionalo karjerą pradėjote Šiauliuose. Kaip Jūsų kaip žaidėjo akimis keitėsi per tuos 8 metus „Džiugo“ futbolo klubas?
– Kai grįžau čia žaisti, Martyno Armalio dėka grįžau, Telšiuose buvo labai smulkus klubelis. Aišku, vizija buvo didžiulė, bet kai tu ateini iš didesnio klubo, atrodo, kad visko trūksta. Nuo personalo, nuo infrastruktūros pradedant, visko. Bet nuo visokių smulkmenų, nuo menkiausių dalykų po truputėlį, Martyno (klubo vadovo M.Armalio, red. pastaba), dėka, personalo dėka pamažu tvarkėmės. Aišku, mūsų biudžetas neleidžia visko turėti iš karto, bet pamažu apsistatinėjom. Ir, sakyčiau, gan sparčiai augom kaip klubas. Labai pasistūmėjom pradėjus taikyti „Anderlechto“ programą, kuri padėjo sudėlioti taškus, kur jų reikia, organizaciniu požiūriu. Apie tą programą Lietuvoje kurį laiką būdavo labai daug ir visaip kalbama, bet, mano požiūriu, ji stipriai padėjo. Ypač kalbant apie vaikų grupes, klube esantį vaikų futbolą.
– Jums teko žaisti, treniruojant įvairių šalių specialistams. Kuo skiriasi kiekvieno darbas, ar sunku adaptuotis prie kito trenerio?
– Aš jau Šiauliuose žaisdamas turėjau reikalų su, berods, 4 treneriais. O kai parvažiavau į Telšius, čia tuo metu komandą treniravo toks ukrainietis A. Čumakas, sakyčiau, seno kirpimo treneris. Buvau jau pripratęs kitaip dirbti, tai sunku buvo. Bet tu adaptuojiesi, nes kur dingsi? Po to treniravo komandą V. Vasiliauskas, M. Šluta, D. Kančelskis. Žinoma, su lietuviais, dar vietiniais, smagiau dirbti. Ir suprasti jų matymą daug lengviau. Kiekvienas treneris turi savo braižą, savo įsivaizdavimą. Bet čia daug visokių smulkių dalykų, kurie susiveda į bendrą piramidę. Kaip žaidėjas, daug stengiuosi, per darbą su kiekvienu specialistu noriu įrodyti, kad esu vertas būti aikštelėje. Gal sunkiausia buvo su pernai dirbusiu Joao Pratesu iš Portugalijos. Mat treneris manęs nei matęs buvo, nei žinojo, be to, jo toks būdas, specialistas, kuris žino viską ir tu jam nelabai ką pasakysi, nors individualiai su kiekvienu žaidėju tikrai daug kalbėdavo. O aš buvau dėl traumos praleidęs prieš tai didumą 2022 m. sezono. Bet dirbau, įrodžiau, kad esu vertas žaisti pagrindinėje sudėtyje, išsikovojau trenerio pasitikėjimą.
– Paminėjote trenerį portugalą. Bet per visą karjerą ir trenerių, ir žaidėjų būta iš daugelio skirtingų šalių. O ir dabar „Džiuge“ žaidžia futbolininkai ne tik iš skirtingų šalių, bet ir skirtingų žemynų. Ką užsieniečiai, žmonės iš kitokių kultūrų įneša į Telšių futbolą?
– Jei kalbėsim apie skirtingas kultūras, kiekvienas turi savitus ritualus. Prieš varžybas, po varžybų. Tarkim, buvo toks žaidėjas Maicomas iš Brazilijos. Aš nesiryžtu tiksliai įvardinti jo tikėjimo, bet Maicomas turėdavo savo tarsi maldaknygę, spintelėje ją laikydavo ir vis skaitydavo. Panašiai ir pas mus žaidęs Sarpongas. Bet šiaip prieš varžybas kiekvienas su savo mintimis būna, kas maldą kokią kalba, kas dar kažką. Savo charakteriu, karštumu išsiskirdavo serbai, dar portugalai. Serbai kaip ir mes, žemaičiai, to tokio ryžto, kad tu bėgsi, krisi, gali negali vis tiek bėgsi, daug savyje turi. Nors būna, kad atrodo, jog kartais kai kurie ir nebėga ligi galo. Dar labai pastebimas užsieniečių profesionalumas, ypač žaidėjų iš, pavadinkim, futbolo šalių. Portugalai, tarkim. Atidirbinėja, šlifuoja menkiausius momentus, treniruojasi ir laisvomis dienomis. Aišku, yra ir lietuvių tokių, bet bendrai imant, mūsų požiūris vis tiek dar tebėra siauresnis.
– „Džiuge“ Jūs jau aštuntus metus be pertraukų. Šiais laikais tokia žaidėjo ištikimybė komandai nėra itin dažna, todėl kiekvienas toks atvejis ne tik kelia pagarbą klubo gerbėjams, bet ir atrodo išskirtinis bendrame profesionalaus futbolo kontekste. Kaip Jums pavyko išsaugoti ištikimybę gimtojo miesto komandai?
– Čia Martyno Armalio dėka. Jis vis mane prikalbina. Artėja sezonas ir vėl šnekamės. Ir prišneka. Nes būdavo tų pasiūlymų. Įvardyti iš kur nenoriu, paskui skaitydamas pokalbį dar sugalvosiu gailėtis. Nors šiaip dar Šiauliuose būdamas turėjau penkis skirtingus pasiūlymus. Bet pasirinkau Telšius. Aš grįžau, dabartinis treneris Andrius Lipskis tada sugrįžo, dar kelis iš mūsų miesto kilusius žaidėjus Martynas prisikvietė. Pradžioj telšiškius iš kitų miestų ir rinkom. Buvo tikslas iškelti „Džiugą“ į A lygą. Ir štai, sėdim dabar, geriam arbatą, džiaugiamės, kur šiandien esam. Ir tų telšiškių komandoj yra. Be trenerio A.Lipskio, dar Eridanas Bagužas, Martynas Vasiliauskas, jaunas žaidėjas Aurimas Stulga. Bet norint būti A lygoj, vien mūsų miesto žaidėjų niekaip neužtektų.
– Ką galėtumėt pasakyti apie Telšių futbolą Lietuvos kontekste?
– Aš manau, kad mums pavyko ir dabar pavyksta dėl visos bendruomenės. Nes be tos bendruomenės, be žmonių, verslų, kur bent po vieną kitą euriuką prideda, mes težaistumėm antroj lygoj, to, ką duoda Savivaldybė, daugiau kam nors neužtektų. O jei giliau lendant į futbolą. Biudžetas, vadovavimas, treneriai, trenerių žaidimo filosofija, mokėjimas atrinkti žaidėjus. Nuo tų dalykų viskas prasideda. Nes jei taip pažiūrėjus į biudžetą, su tik tiek pinigų labai sunku išsilaikyti A lygoj. O esam. Dabar dar, kai, ačiū Dievui, ir ilgesnis kontraktas su A. Lipskiu pasirašytas, yra galimybė, kad, laikui bėgant, dar labiau išryškės trenerio filosofija. Man atrodo, kad dabar esam atsistoję į tą tikrąjį kelią.
– Šis sezonas mūsų miesto klubui ypač sėkmingas. Tai daugelį stebina, ypač žinant, kad klubo biudžetas mažiausias A lygoje, už daugelį konkurentų mažesnis ne procentais, bet kartais. Kaip pavyksta kurti mažą futbolo pasaką su tokiais kukliais ištekliais, Jūsų nuomone?
– Komplektacija pirmiausia. Pataikyta surinkti žaidėjus į jiems tinkamas pozicijas. Daug jaunų, iki tol dar gal neatsiskleidusių, bet motyvuotų žaidėjų. Degančiomis akimis ir didžioji dalis jaunimas. Jie nori žaisti, daryti karjerą, gyventi iš futbolo. Ir atvykę į mažesnį klubą tik tokiu būdu, iškeldami tą klubą į viršų, gali patys būti pastebėti didesnių komandų. O kad iškeltų, ir žaisti turi. Priešsezoninėse peržiūrose buvo ir žaidėjų, kurie individualiai gal ir geresni kartais, bet kai kurių jų nepaėmė dėl asmeninių savybių. Nes stengtasi sukurti darnią komandą. Būtent komandą, o ne atskirų žaidėjų rinkinį. Aš sakyčiau, dar prieš sezoną mūsų klubo ir trenerių štabas turėjo viziją, žinojo, ko nori ir sudėliojo tą galutinį paveikslą. Todėl dabar ir esamten, kur esam.
– Visgi, kai žiūri į esamas klubo finansines galimybes, ypač į perspektyvas, atrodo, kad šiuo metu rimčiau uždirbti galima nebent patekus į Europos taurių turnyrus.
– Žinoma, bet sunku ten patekti. Tam vis tiek reikalingas ilgesnis atsarginių suolelis, dabar va kiek turim traumų. Ne tik aikštėje tai jaučiasi. Kai tavo atsarginių suolelis trumpesnis, kai lygiaverčių žaidėjų mažiau, krenta ir treniruočių kokybė. Sunkiau įeiti į žaidybinį ritmą besiruošiant varžyboms. Tokie klubai, kaip mūsų, gyvena nuo sezono lig sezono. Kaip žmonės, nuo algos iki algos. Ir jei nerodai rezultato, jei vos vos išlieki A lygoje, labai sunku tų rėmėjų pritraukti. Bet jei pavyktų patekti į Konferencijų lygą, o tam reikia užimti trečią vietą šalies čempionate ar taurę laimėti, tada jau kitaip. Tada tu jau gali ne vien šiaip ne taip durti galus su galais, bet bent kažką uždirbti ir galvoti kitiems metams, kaip vėl pakartoti laimėjimą. Ir per keletą metų, jei nuolat ten patenki, gali šį tą sukaupti. Didesni klubai Lietuvoje taip ir gyvena. Tada ir tęstinumas ateina. O kai nėra rezultatų, užburtas ratas, nes tada ir rėmėjų sunkiau pritraukti.
– Telšių futbolą veikia visi pasauliniam futbole vykstantys procesai. Kokias dabartinio futbolo tendencijas matote šiandien pasaulyje?
– Kartais pagalvoju, kad niekas nebesupranta, kokios nesuvokiamos pinigų sumos globaliame futbole vaikšto. Ir kartais jos iškreipia patį žaidimą. Aišku, aš nesakau, geri žaidėjai nusipelno to, kas yra rinkoje, tų sumų. Bet kartu daugybė puikių talentų nebeprasimuša į viršūnę. Labai svarbus agentų darbas, ir jie išties daro jį milžinišką. Bet jeigu tu nepatenki geram agentui į akis, tokiam, kuris turi ryšių, žino reikiamus žmones, tai niekaip neprasimuši. Gali būti koks nori talentas, jei nepasiseks laiku būti pastebėtam, gali likti prie suskilusios geldos. Taip nutinka daugybei labai talentingų žaidėjų. O pasekmės, na, labai padidėjo komandų lygio skirtumas. Kad ir apie mūsų regioną kalbant. Jei tu kažkur uždelsei, kažkiek pamąstei, kad viskas gerai, galim patinginiauti, iš karto krenti. Ir matai, kaip futbolo šalys pro tave nurūko kaip traukinys, kaip tiesiog švilpia vagonai, o mes liekam stovėti. Tiesa, dabartinis rinktinės treneris E. Jankauskas dirba teisingais metodais, judam. Bet esam labai atsilikę. O jei žiūrėtumėm į Telšius, tai vėl. Žiūrėkit, kiek turim vaikų. Ir neturim maniežo. Žiemą belieka žaisti tik salėj. Vėlgi, kiek laiko normalių treniruočių dėl to mes prarandam. Praktiškai 4 mėnesius. O kitur vaikai treniruojasi ištisai. Bet visumoj klubas kuriasi, augam. Tiesiog ne viskas iš karto.
– Ką sportas ir futbolas keičia, ką duoda žmogui kaip asmenybei?
– Visų pirma suteikia discipliną. Sudėlioja dienotvarkę. Nes kai žaidi profesionaliai, viskas griežta: tavo maistas, laikas, poilsis. Man tai patinka. O gilesne prasme, moko atsakomybės. Šalia to labai išplečia tavo pažįstamų ratą. Sakykim, dabar aš kiekvienam mieste, kur tenka žaisti, turiu pažįstamų. Ne tik Lietuvoj. Ir su užsieniečiais, su kuriais yra tekę žaisti, tebebendraujam.
Žinoma, savaip moko ir traumos. Kartais kiti mane guodžia, sako, tu grįši stipresnis po traumų. Aš tada pataisau, kad grįšiu stipresnis ne fiziškai, o psichologiškai. Atrodo, trauma blogas dalykas, bet tu skaitai psichologines knygas, pradedi skirti, kas iš tikrųjų svarbu, kas tik laikina, smulkmena. Išmoksti nedaryti problemų, kur jų nėra. Nors, aišku, pirmosiomis dienomis po traumos būna sunku. Iš kitos pusės, daug ir nuo paties žmogaus čia priklauso. Man gal pavyksta sustiprėti, surasti prasmę, bet būna, kad žmonės ir palūžta.
– Ir pabaigai, skaitytojai manęs nesuprastų jei nepaklausčiau, kada galime tikėtis Jus vėl pamatyti aikštelėje?
– Geriausiu atveju, ne anksčiau kitos vasaros. Nes yra priekinio kryžminio raiščio plyšimas. Po operacijos gyja 8 mėnesius, kol visiškai sugis. Bet man tą operaciją galės daryti tik rugsėjo mėnesį, nes anksčiau neįmanoma. Turi sugyti lūžęs kaulas… Todėl be kitos vasaros sugrįžti neįmanoma.
– Sveikatos Jums, gero gijimo ir ačiū už pokalbį.

Būkite pirmas pakomentavęs

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.