Povilas Šverebas
Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filiale, vartydamas tarpukario metų Telšių vyskupo Valančiaus valstybinės gimnazijos dokumentus, atkreipiau dėmesį, kad telšiškiams nebuvo svetimas besimokančio jaunimo rėmimas. 1934 m. Pedagogų taryba, į kurios sudėtį įėjo ir vienas Tėvų komiteto atstovas, svarstė klausimą, kuriam pavyzdingo elgesio ir pažangiausiam mokiniui skirti Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio proga miesto savivaldybės teikiamą 500 litų stipendiją. Tais pačiais metais savo stipendijas gimnazistams skyrė Telšių visuomeninis klubas – 75 Lt. ir Telšių apskrities valdyba – 25 Lt., o rudenį Medžiotojų draugija – 50 Lt. 1936 m. žiemą jau nelieka Nepriklausomybės jubiliejui skirtos stipendijos, o tradiciją išlaiko Telšių visuomeninis klubas ir apskritis. Bet rudenį ir visuomeninis klubas sumažina skiriamą sumą iki 25 Lt.
Telšiškiai taip pat remdavo ir 1931 m. atsidariusios Telšių valstybinės vidurinės amatų mokyklos mokinius. Daliai jų organizuodavo nemokamą maitinimą, užmokėdavo už bendrabutį. Nekalbame apie ruoštus labdaros vakarus, kurių metu surinktos lėšos buvo skiriamos gimnazistų ir būsimų amatininkų rėmimui, užmokant už jų mokslą.
Iš pavienių faktų sunku spręsti, kodėl dosnia stipendija gimnazistus rėmusi Telšių miesto savivaldybė to atsisakė. Gal tai susiję su naujos tarybos perrinkimu? Pasikeitė žmonės, pasikeitė ir požiūris į mokslą. Ši stipendija tikriausiai buvo įsteigta 1928 m. Telšių visuomeninis klubas jungė to meto miesto verslininkus, tarnautojus ir jo veikla buvo ryški ne vienoje gyvenimo srityje. Stipendijos sumažinimas 1936 m. tikriausiai yra susijęs su pasauline ekonomine krize, kuri Lietuvą užklupo kiek vėliau, bet padariniai buvo skaudūs. Gelbėjant ūkininkus, inteligentai buvo apdėti įvairiomis prievolėmis. Pavyzdžiui, pagal atlyginimo dydį turėjo nupirkti tam tikrą kiekį žąsų.
Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas puoselėti bendradarbiavimas tarp Telšių rajono savivaldybės ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto (VDA TF). Telšių rajono savivaldybė ir dabar tęsia tarpukario metais gyvavusią tradiciją. Ji remia studentų darbus, realizuojamus miesto viešosiose erdvėse, yra įsteigusi vienkartines stipendijas gabiausiems ir pažangiausiai besimokantiems fakulteto studentams. Džiugu, kad prie realizuojamų darbų viešose miesto erdvėse jau prisideda ir verslo įmonės bei pavieniai asmenys. VDA Telšių fakultetui yra reikšminga ir Telšių miesto Garbės piliečio profesoriaus humanitarinių mokslų daktaro, Žemaitės gimnazijos absolvento, buvusio Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektoriaus ir prorektoriaus, dabar vadovaujančio Žemaičių akademijai, Adomo Butrimo įsteigta asmeninė stipendija, kuri įteikiama mokslo metų pabaigoje Telšių fakulteto vienam iš studentų (bakalaurui ar magistrui) už tradicijų puoselėjimą ir įprasminimą šiuolaikinėmis meno priemonėmis.
Kadangi profesorius pats yra baigęs minėtą gimnaziją, kuri dabar vadinasi Žemaitės, o atstovauja Vilniaus dailės akademijai, kurios Telšių fakultetas išaugo iš buvusios amatų mokyklos, jis simboliškai apjungė šias abi prieškariu Telšiuose svarbų vaidmenį turėjusias mokymo institucijas. Jų svarbą rodo faktas, kad joms dažniausiai buvo skiriamas bendras kapelionas.
Asmenine A. Butrimo premija jau buvo apdovanoti šie studentai: Justina Bukontaitė, Neringa Pučkoriūtė, Viktorija Lapinskaitė, Marius Bumbulis, Ieva Fridrikaitė, Airidas Skublickas ir Ignė Zdanevičiūtė. Šiais metais ji skirta Dizaino studijų programos bakalaurantui Jurgiui Šmitui už baigiamąjį darbą – Viešosios erdvės dizaino objektas „Evė“, skirtą rašytojai Ievai Simonaitytei. Šis darbas – tai vykdomo bendradarbiavimo su Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija vienas iš rezultatų. Tai dizaino objektų sistema, kurią iliustruoja suoliukas. Atsižvelgiant į aplinką, jie gali būti komponuojami įvairiai – būti kaip pavieniai objektai arba galima jungti į grupes. Kaip teoriniame savo darbe rašo nominantas, „Suoliukų forma, inspiruota Ievos Simonaitytės biografinių faktų, turi Mažosios Lietuvos kraštui būdingą simboliką ir spalvinę gamą.“ Studento darbo vadovas – profesorius Ramūnas Banys, o projektą, realizuojant medžiagoje, J. Šmitą globojo specialistas praktiniam studentų mokymui Valdas Giedra.
Tiesa, tikriausiai daugelis telšiškių žino, kad rašytoja yra susijusi ir su mūsų miestu. 1939 m. hitlerinei Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, ji persikėlė gyventi į Telšius ir įsikūrė Žaliojoje gatvėje. Pagal dabartinę numeraciją, tai būtų namas pažymėtas 5-uoju numeriu.
Dr. Adomas Butrimas, stengdamasis išvengti vertinimo subjektyvumo, sudarė komisiją, į kurią pasikvietė menotyros mokslų daktarą Viktorą Liutkų ir VDA prorektorių meno ir mokslo reikalams dr. Marių Iršėną. Jis daugiau gilinosi į pretendentų teorinius darbus. Norėdami susipažinti su visų studentų baigiamaisiais darbais, A. Butrimas ir V. Liutkus po IX Pasaulinės žemaičių dailės parodos atidarymo Plungėje, užsuko į VDA Telšių galeriją ir susipažino su visais studentų baigiamaisiais darbais.
Komisija savo nuomonę lakoniškai apibendrintai pagrindė, kodėl premija „Tradicija šiuolaikine menine kalba“ šiais metais yra skiriama Jurgiui Šmitui. „Šis darbas yra orientuotas į kultūros istoriją ir siejamas su konkrečia asmenybe Eve – Ieva Simonaityte. Novatoriškos formos kūrinyje atskleistas istorinis kontekstas – Mažosios Lietuvos specifika. Tai ne vienkartinis, o tvarus kūrinys. Šis darbas puikiai atspindi pačios nominacijos nuotaiką.“
Apibendrinant galime pasidžiaugti, kad ne tik nominacija, siejama su tradicija, bet ji pati yra šio reiškinio tąsa, kurios pėdsakus nesunkiai užčiuopiame ir tarpukario metų Lietuvoje. Mecanatystės reiškinys buvo būdingas ir senajai Lietuvai, kurios elitas fundavo bažnyčias, vienuolynus, rėmė gabų besimokantį jaunimą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerio Povilo Sapiegos ir jo žmonos Kotrynos Gosliauskaitės fundacijos dėka Telšiuose pastatyta Bernardinų šventovė, kuri vėlesnių rėmėjų lėšomis iškilo į išpuoselėtą dabartinę katedrą. Tik kunigaikščio Mykolo Oginskio išlaikomas į dailės ir meno aukštumas galėjo kopti dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Telšių savivaldybė, viena ar kita forma paremdama mieste studijuojantį menams gabų jaunimą, ir toliau įvairiais meno kūriniais puošia viešąsias erdves, įamžina praeitį. Telšiai dabar jau apibūdinami kaip menų miestu. Čia taip pat svarbus vaidmuo tenka ir kitiems rėmėjams, ypač džiugina privati iniciatyva. Džiugu, kad dr. A. Butrimo skiriama studentams asmeninė premija yra tų gražių tradicijų dalis.