Visuomenės pariby

Šiukšliadėžėse besikuičiančių žmonių, laimė, reta.

Žemaitijos sostinė – tvarkingas miestas, tačiau paėjus giliau į šoną nuo pagrindinių gatvių, atokesnėse vietose, ypač toliau nuo gyvenamųjų namų ir privačių sklypų, dar nemažai gana apleistų plotų. Dažnai juose plyti sovietmečiu statyti neišvaizdžių garažų masyvai. Žmonės ten laiko ne tik automobilius. Ne viename garažiuke galima surasti ir nedideles dirbtuvėles. Daug kur tarp išrikiuotų garažų eilių tėra dulkėti gruntiniai keliukai, menkai kieno prižiūrima ar išvis neprižiūrima aplinka. Kai kur tokiose vietose toliau nuo praeivių akių glaudžiasi miesto benamiai.

Stasys Katauskas

Užribio žmonės
Telšių gatvėse benamių retai pamatysi. Bet jų yra. Kadaise, kol Kalnėnų kaimelyje keli kilometrai už miesto dar veikė jau seniai uždarytas Telšių sąvartynas, nemažai į gyvenimo užribį nusiritusių žmonių glaudėsi jame arba gyveno netoli sąvartyno. Pamenu, 2002 metais teko stebėti trumpametražio filmo „Begėdi mielas“, kurio herojai buvo anuomečiai benamiai, filmavimą. Sąvartyno gyventojai vietą, kurioje besikapstydami kartais surasdavo sąlyginai tinkamų pragyventi daiktų, anuomet vadino „Telšių Amerika“. Tos „Telšių Amerikos“ seniai nebėra, bet benamiai kaip socialinis reiškinys, deja, neišnyko.
Nešienaujamos užžėlusios žolės vasarą uždengia tarp garažų masyvų atokesniuose užkaboriuose įsikūrusias jų buvimo vietas. Tik siauri tarp aukštos žolės išminti takeliai ir šunų lojimas išduoda, kad tokių užkampių gilumoje gyvena žmonės. Ankstyvą pavasarį, kol žolė dar neaukšta, jų buvimo ženklų matyti gerokai daugiau. Jau vien primėtytų tuščių 200 mililitrų talpos pigios „Karvedžio“ degtinės buteliukų, liaudiškai vadinamų „fleškutėmis“, kiekis liudija, kad tokias vietas yra pamėgę visuomenėje asocialiais vadinami asmenys.
Žinoma, galima klausti, kiek etiška rašyti apie tokius žmonės, afišuoti jų gyvenimus. Juk patys jie praktiškai negali apsiginti nuo kameros, fotoaparato ar žurnalisto plunksnos. Vieniems neužtenka jėgų, kitiems savigarbos. Bet gyvenimo marginalai egzistuoja nepaisant to, rašysi, ar ne. Nėra jauku žiūrėti į tuos vargstančius, kartais nei šį, nei tą šnekančius žmonės, nors ir jų pasaulyje gyvenama ir mirštama, pykstamasi ir susidraugaujama. Tiesa, tą varganą egzistenciją pavadinti gyvenimu skamba truputį groteskiškai, juk nei patys norėtume, nei kitam linkėtume atsidurti tokiame dugne, kuomet šalia tas gyvenimas eina, o jie stovi nuošalyje ir nebelabai bemoka sugrįžti į normalų pasaulį.

Nesėkmės trajektorija
Galvodamas apie tuos žmones, neišvengiamai užduodi sau klausimą, kodėl jie nebando nieko pakeisti. Juk yra „Caritas“, yra socialinės rūpybos skyriai, įvairios atsidūrusiems bėdoje padedančios organizacijos. Bet uždavus tą klausimą patiems benamiams, dažniausia reakcija tėra paniekinantis mostas ranka ir replika, kad visur reikalinga daug popierių ir viskas ilgai užtrunka. Beprasmiška sakyti, kad taip jau surėdytas pasaulis, jog be popierių nieko nebus.
Telšių benamiai ne visi tiesiogine to žodžio prasme gyvena gatvėje. Kai kurie turi varganas landynėles. Gyvenimas taip susidėliojo, kad vieno į tokią padėtį patekusio žmogaus nesėkmės trajektoriją fragmentiškai teko stebėti savo akimis. Buvau dar paauglys, kuomet pirmąsyk jį pamačiau. Mat 1989 metų gale su tėvais įsikraustę į naują butą tapom kaimynais. Vytautas, draugams ir aplinkiniams – Vitis. Toks buvo jo vardas. Vėlgi, rašau ir galvoju, ar etiška iš viso tą vardą minėti. Bet kodėl žmogus turėtų likti bevardis, juk buvo, juk kažkada kažkas jį mylėjo.
Vytautas mėgo žvejoti, dar sovietiniais laikais dirbo melioracijos įmonėje. Daug gerdavo, bet, o kas anuomet tokiose darbovietėse negerdavo? Jo nelaimė – taip ir nesukūrė šeimos, gyveno su močiute. Šiai mirus, geraširdis vyriškis „per gerklę“ neteko darbo, gan greit įklimpo į skolas, dėl to ilgainiui prarado butą. Kurį laiką gyveno nežinia kur. Likimas taip susiklostė, kad vienu metu, tik jau kitomis aplinkybėmis, vėl tapom kaimynais. Iš anų laikų pamenu jo liūdnai ironišką pasakojimą, kad naktimis pramogauja, kirviu medžiodamas po namus lakstančias žiurkes. Gyveno lūšnelėje be elektros. Greičiausiai nešildomoje. Kai būdavo blaivas ir užeidavo į svečius pas mano tėvus, šnekėdavom su juo apie knygas. Buvo perskaitęs daugybę serijos „Drąsiųjų keliai“ knygų, pamenu, duodavau jam paskaityti „Eridano“ leidyklos literatūros. Kartais leisdavom išsiplauti drabužius, nusimaudyti. Nelaikėme valkata.
Bet lūšną, kurioje Vytautas kurį laiką gyveno, įsigijo naujas savininkas ir buvusiam mano kaimynui teko ieškotis kito prieglobsčio. Aš irgi tada ilgam išvažiavau iš Telšių.

Nuo tų laikų gal tik porą kartų bebuvau atsitiktinai sutikęs Vitį Masčio pakrantėje. Senstantį, pražilusį, bet abu kartus blaivą. Dar nuo paauglystės turėjom bendrų pažįstamų, tad rudenį sugrįžęs gyventi į gimtąjį miestą, paklausiau, gal kas ką girdėjo apie jį, ar dar tebėra? Sužinojau, kad jau amžiną atilsį. Prieš kelis metus pasikorė. Kai pagalvoji, klasikinė, turbūt, nelaimės istorija. Alkoholis, silpna valia, vienišumas, gal net keistai suvokti principai ir iš prigimties geras linksmas žmogus ritasi apačion. Kiek tokių žmonių? Ir nepadėsi juk tiems, kurie patys sau nenori, o gal ne(be)gali padėti.

Edgaras
Vakarėjant Telšių autobusų stoties pašonėje, prie prekybos centro „Rimi“ įrengtoje šiukšliadėžėje kuičiasi dar gana jaunas vyras. Matyti, kad jo veidas įsižiūrėjus paženklintas įvairių sumušimų. Po kurio laiko vyriškis prisėda ant suoliuko. Priėjęs užkalbinu, klausiu, ar neprieštaraus, jei apie jį užsiminsiu laikraštyje. Vyriškis draugiškas, sako „gali rašyti, nepiktybinis aš“. Pasiūlo alaus, kurio turi nugertą bambalį. Atsisakau. Tada iš kuprinės traukia praimtą radlerio skardinę. Man pasirodė, kad neseniai ją surado šiukšliadėžėj. Atsisakau. Tada siūlo dar kažkokio spalvoto gėrimo, kurio pasikuitęs kuprinėje suranda maždaug iki pusės nugertame butelyje. Irgi atsisakau. Sužinau, kad jo vardas Edgaras. Edgaras pasakoja savo istoriją. Jis ne benamis. Trinkelių klojėjas. Tik sakė, nors turįs auksines rankas, gerklelė irgi auksinė. Plungiškis. Važiuojantis iš Telšių pas mamą. Tik štai tą vakarą jau vargiai beparvažiuos, autobusų į Plungę tądien seniai nebėra.
Edgaras nevedęs, sakėsi aštuonerius metus pragyvenęs su moterimi, bet išsiskyrė. Žiemą kartais uždarbiauja Norvegijoje. Jei ne alkoholis, greičiausiai galėtų visai neblogai gyventi. Norvegijoj sakėsi dirbantis šaltyje, bet šalčio nebijo. Vasarą Lietuvoje atsipalaiduojąs. Kalbantis su juo, sunkiausia ištverti kvapą. Sklinda visgi ilgokai neprausto kūno, ne itin švarių drabužių dvokas. Nors šiaip iš tolo nepasakytum, kad baisiai suvargęs. Net savaip stilingas – bridžai, marškinėliai, akiniai nuo saulės. Bet kažkas jo laikysenoje vis tiek išduoda, kad tai ties visuomenės parašte atsidūręs žmogus.
Mums besikalbant, prisimenu kitą plungiškį, kurį prieš keletą metų mačiau kartu su lietuviais emigrantais keliaudamas į Olandiją. Nepamenu jo vardo, bet įstrigo, kad Vokietijon vykęs vyras kelionei turėjo tik ant apglamžyto lapelio užrašytą darbdavio adresą, butelį degtinės ir 37 centus gyvenimo užsieny pradžiai, o į tą šalį pagal įdarbinimo agentūros suderintą sutartį vyko pirmąkart. Autobuse buvusios moterys jam siūlė tada užkąsti kelionei įsidėtų sumuštinių, bet plungiškis sakėsi nenorįs, štai, jei alaus kas nupirktų, kita kalba. Alaus jam niekas nepirko. Apie 4 ryto paleidę jau gerokai įkaušusį (pats vienas ir išgėrė tą butelį) žmogų jo turimu adresu iš pažiūros vien sandėliais apstatytame rajone kažkuriam Vokietijos miestelyje spėliojome, kaip jam ten seksis. Buvom išgirdę visą plungiškio gyvenimo istoriją. Tokie žmonės dažnai ją mielai bet kam pasakoja. Gal dėl to, kad nedaug teturi tų, kurie išklausytų. Visgi, anas žmogus važiavo į darbą. Išsiskirdamas su Edgaru, pasidžiaugiau, kad ir jis turi darbą. „O, daug darbų toro“, – patikino pašnekovas.

Kiekvienas turi teisė į pagarbą
Dalis visiškame gyvenimo užribyje atsidūrusių žmonių kartais ateina pavalgyti į „Carito“ valgyklą. Joje savanoriaujanti Rita sakė, kad nors didesnė dalis čia besimaitinančių žmonių yra tiesiog sunkiai besiverčiantys, apie dešimtadalis tokių, kuriems maistas pristatomas į namus, mat patys nebegali nueiti, bet būna, kad užsuka į valgyklą ir visai suvargę, neturintys kur eiti žmonės. Kartais paleisti iš įkalinimo įstaigų, kartais – iš gatvės. „Apie dešimtadalį „Carito“ valgyklos klientų sudaro nakvynės namuose nakvojantys miesto gyventojai. Nė vieno neišmetam, visiems duodam pavalgyti“, – sakė Rita.
„Carito“ valgykla išlaikoma iš žmonių aukų, dažnai šiam tikslui organizuojamos ir bažnytinės rinkliavos, pagelbėja savivaldybė, ūkininkai, geros širdies žmonės. Deja, priverstų taip maitintis žmonių Telšiuose daugėja. Šiuo metu „Carito“ valgykloje valgo 130 žmonių. Rita neprisimena, kad per trejus metus savanoriavimo būtų tiek buvę. Vien per pastaruosius metus „Carito“ valgykloj besimaitinančiųjų padaugėjo daugiau nei dešimčia procentų.
Bet kad ir koks žmogus būtų suvargęs, jis turi teisę į pagarbą. Telšių vyskupijos „Carito“ vadovė Jūratė Damanskienė pastebėjo, jog kad ir ką bedarytum, bet kurioje visuomenėje būna tokių suaugusiųjų, kurie lyg vaikai, kuriems kitaip tiesiog neduota. Bet Dievo akyse jie vis tiek žmonės ir krikščionių tikėjimas įpareigoja stengtis suteikti pagalbą. Rečiau į „Carito“ valgyklą užsukančius žmonės stengiamasi ne tik pamaitinti, bet ir nukreipti į Socialinės paramos ir rūpybos skyrių prie Savivaldybės. Instrumentų, kaip žmogui padėti, turi ir valstybė, ir visuomenė. Jei ne tas „a, tėn rek daug popierių“ iš benamių lūpų. Kita vertus, kartais, matyt, tokia jau pačių benamių valia, jų pasirinkimas.

Būkite pirmas pakomentavęs

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.