„Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio redakcijoje lankėsi kultūros ministras Simonas Kairys. Ta proga pakalbinome garbų svečią.
Algirdas Dačkevičius Stasys Katauskas
– Esate kilęs iš Telšių. Gal nuo čia prasidėjo startas Jūsų politinėje karjeroje? Ką davė Jums Telšiai kaip kultūros ministrui?
– Be jokios abejonės, tai yra pagrindas. Tai laikotarpis nuo gimimo iki mokyklos baigimo ir, akivaizdu, kad tam tikros mano vidinės savybės susiformavo Telšiuose. Praktiškai tiek pat laiko gyvenau Kaune, dabar juokauju, kad pastaruoju metu gyvenu kažkur tarp Vilniaus ir Kauno, autostradoje. Manau, kuo asmenybė turi daugiau patirčių, daugiau spalvų, tai ir politikoje atsispindi, formuoja charakterį, būdą. O žemaitiškumo neišmuši. Manyje jis, ko gero, dar tvirtesnis, nes pagal horoskopą esu Avino ženklo žmogus. To užsispyrimo reikia ne tik politikoje, bet ir šiaip gyvenime.
– Neseniai baigėsi Šimtmečio dainų šventė. Kokie įspūdžiai iš jos ir kelinta ji Jums? Ar yra tekę dalyvauti meno saviveikloje mokykliniais ir studijų metais?
– Dar ir dabar tebegyvenu emocijomis po Dainų šventės, po viso pasiruošimo jai, kuris lydėjo visą mano kadenciją, nuo pat pirmųjų dienų, prisimenant ir pandemiją, ir buvusius karantino laikotarpius. Tie dalykai veikė visą procesą, laiką, juk Dainų šventė nėra tik tituliniai metai ir ta savaitė, kai vyksta renginiai. Tai tradicija, kurioje svarbu nepertraukiama eiga, daugybės atskirų kolektyvų, savivaldybių, įstaigų darbas. Galutinį rezultatą matome, kada visi džiaugiamės, bet iki jo kelias labai didelis.
O iki tol dalyvauti yra tekę skirtinguose vaidmenyse. Būdamas Kauno miesto vicemeru, Dainų slėnyje atidariau vieną iš dainų šventės renginių. Atsimenu, kai buvau dar vaikas, esam su artimaisiais dalyvavę šventės renginiuose Vilniuje.
Ir nors gal ne visi vienodai domisi Šimtmečio dainų švente, ją žino tikrai kiekvienas. Ir skaičiai didžiuliai: 37 tūkstančiai dalyvių, prekyboje pasirodę bilietai tiesiog iššluoti. Pastebėjau ir nuotaikos auginimą. Juk nėra kito būdo, kito formato, kur žmonės gali susiburti ir pajausti, kas yra lietuvybė, to nepalyginsi nei su sporto varžybomis, nei kuo kitu.
– Ar tapęs kultūros ministru pajutote, jog kultūra nėra tapusi prioritetu valstybės gyvenime? Jeigu taip, tai ir žmonių dvasinės kultūros poreikiai pradeda silpnėti.
– Geras klausimas. Artėjant rinkimams, politikai pagalanda liežuvius ir labai daug kalba apie kultūrą kaip valstybės pagrindą, pamatą. Bet pastebėjau, kad apie kultūrą mes dažnai kalbam labai deklaratyviai. Tuo tarpu kultūros reikšmė dažnai priklauso nuo praktinių pasirinkimų. Jei nagrinėtume, kas pasikeitė per kadenciją, manau, yra esminių pasikeitimų. Juos turbūt vertinsime jau pasibaigus mano kadencijai. Dabar gyvename laiku, kuomet didžiausias dėmesys yra skiriamas gynybai. Šiame kontekste kartais prisimenu Čerčilį. Antrojo pasaulinio karo metais jam buvo teikiamas pasiūlymas skirti didesnį finansavimą kariuomenei. Svarstant, iš kur pinigų reikėtų paimti, nuo ko nubraukti, pasigirdo siūlymų, gal nuo kultūros. Čerčilis pasakė ne, ne nuo kultūros. Nes už ką mes čia kovojam, jei ne už kultūrą.
Pastaruoju metu visoje Lietuvoje tenka atidaryti daugybę naujų kultūros objektų ir, manau, kad esame teisingame kelyje, kad mums nebereikia nė Čerčilio citatų. Labai ryškiai matyti, kaip plečiasi kultūros sektorius. Nuo Klaipėdos muzikinio teatro ar S.Eidrigevičiaus muziejaus Panevėžyje iki pusiasalio pilies Trakuose. Ir Telšių rajone – nuo Žemaičių vyskupystės muziejaus iki netrukus atsiversiančio po rekonstrukcijos „Alkos“ muziejaus. Didėjantis dėmesys kultūrai matosi ir per tam reikalingo biudžeto poreikį.
Kitas svarbus ne vieną kadenciją siektas dalykas – mums pavyko įtikinti Seimą, kuris priėmė Kultūros politikos pagrindų įstatymą. To įstatymo prasmė, reikalingumas yra svarbus ne tiek pačiai kultūrai, kiek valstybei. Kad valstybė suvoktų, kuo svarbi kultūra. Mat iki tol tas suvokimas buvo tarsi uždarytas į kultūros sektorių. Savo indėlį labiausiai ir apibrėžčiau kaip supratimo, jog kultūra yra tik sektoriaus keitimas į suvokimą, jog kultūra veikia pačias įvairiausias sritis. Galėčiau paminėti tokius projektus kaip kultūros pasas, bendradarbiaujant su Švietimo ministerija, senjorų įtraukties projektus, bendradarbiaujant su Sveikatos apsaugos ministerija, daug nuveikta dirbant ir su kitomis ministerijomis. Tas įstatymas apibrėžia kultūros santykį su kiekviena kita valstybės gyvavimo sritimi.
Žinoma, dar daug reikia padaryti, juk kultūros suvokimas negali pasibaigti su dėmesiu savivaldybėms priklausančioms kultūros įstaigoms. Bet jau esame pakeitę reglamentavimą įvairiose srityse – nuo bibliotekų iki muziejų statymo. Ir platesnio bendradarbiavimo prielaidos jau yra įgalintos, tad daug priklausys nuo to, kaip įstatymas bus vykdomas praktiškai. Matyt, ir mano misija bus tai stebėti, kalbėti apie tai ir pasibaigus dabar einamoms pareigoms. Kaip pokyčio kryptį iliustruojantį pavyzdį norėčiau paminėti, kad būdavo įprasta diskutuojant su, pavyzdžiui, merais, girdėti, jog kultūra – tai valstybės reikalas, o savivaldybės turi rūpintis keliais, darželiais. Bet aš manau, kad kultūra yra ne tik valstybės, ne tik savivaldybių, o pirmiausia pačių piliečių reikalas. Kiek mes, kaip piliečiai, turim tos kultūros, kiek ji mums įdomi, tiek yra mūsų valstybės.
– Ar pastebite, kad kartais kultūra egzistuoja kaip buities puošmena, laisvalaikio užpildymo priemonė, kaip atsipalaidavimo galimybių arsenalas?
– Žmonės tuos dalykus pastebi kartais net geriau nei tie, kurie užima tam tikras pozicijas. Man irgi reikėjo nemažai kovoti su tuo požiūriu, jog kultūra tai lyg koks pramogų kuravimas. Iš tikrųjų kultūra yra labai rimta viešosios politikos dalis. Čia aš įžvelgiu rimtą grėsmę, kalbant apie švietimą. Viena vertus, mes dar turim inteligentiją, kuriai rūpi kultūros būklė, atminties svarba. Kita vertus, turime jaunąją kartą, kuri kitokiu algoritmu mąsto, supranta pasaulį. Ir švietimo sistema irgi yra lemiantis dalykas, ar jaunas žmogus tą kultūrą supras kaip asmenybės poreikį, o ne kaip pramogos formą. Kartais tie dalykai pastebimi ne tik iš tokių tarsi buitinių veikimo formų. Tarkim, vyresnės kartos žmogui įprasta kažkaip nusiteikti kultūrai, pasiruošti. Pavyzdžiui, pasipuošti einant į teatrą. Dabar tas principas keičiasi. Jau ne žmogus ieško kultūros, pati kultūra turi ieškoti žmogaus, užklupti kažkur netikėtai. Tas pats teatras jau nėra vien fizinis pastatas su jame vykstančiais spektakliais. Teatras gali būti visur: turguj, gamtoj, daugiaaukščių namų kieme. Ir kultūros visgi neturim uždaryti į tokius elitiškumo rėmus.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ (Nr. 53)