Su VDA Telšių fakulteto docentu, skulptoriumi Mariumi Norkumi ramią vasaros popietę susitikome jo darbo vietoje – VDA patalpose. Greta – Masčio krantinę puošiantis skulptūrų parkas, tad pokalbį natūraliai pradėjome nuo to, kas yra gera šiuolaikinė skulptūra, koks šio meno santykis su architektūra, ideologija ir kodėl kai kurios naujos skulptūros Lietuvos miestuose pastaruoju metu sukelia tiek daug diskusijų.
Stasys Katauskas
– Kas nulemia supratimą, ką laikyti gera šiuolaikine skulptūra?
– Žinoma, skulptūroje egzistuoja tam tikros mados, kurios kinta, kurias lemia įvairūs veiksniai. Laikas, įtakingos galerijos, pačių kūrėjų bendruomenės, visokie kiti dalykai. Žlugus Sovietų Sąjungai, atsivėrė daug kelių kurti kitokią skulptūrą. Susiformavo tokie reiškiniai kaip Post Ars Kaune, maištaujantys menininkai. Sovietinė skulptūra turėjo savo veidą, bet apie 1990-uosius tapo įmanoma kurti visiškai kitokį meną. Atsirado performansai, akcijos miškuose, žvyro karjeruose, paplūdimiuose. Gediminas Urbonas, dar tebestovint Vilniuje Leninui, buvo apsiautęs jį stikliniu-veidrodiniu kubu ir tai buvo ženklas, kad ateina jau visai kitokia kūryba. Lietuviškas menas tapo artimesnis vakarietiškajam. Tačiau, jei žiūrėtume į šiandieną, mes tas meno madas vis dar tebeatsinešinėjame iš Vakarų, dar nesam toje stadijoje, kad galėtume sakyti, jog viską, kas šiuolaikiška, iščiupinėjom. Pačiuose Vakaruose vėl tarsi sukasi iš naujo ruletė, dedasi kiti dalykai, kai kur jau grįžtama prie tradicinių formų, figūros. O pas mus, ypatingai didmiesčiuose, dar labai modernus menas tebėra kuriamas, dar atsisakoma tradicinės plastikos, atsisakoma tradicinės skulptūros kalbos. Jei tu rodai kokią figūrą, jei darbe yra figūratyvumo, tai truputį negerai. Nes, pavyzdžiui, ir Vilniuje VDA dėstoma skulptūra turi visiškai kitokį veidą nei Telšiuose. Ten nėra lipdoma. Netgi nebepiešiama.
– Pavyzdžiui, kaip dabar Plungėje eksponuojamas Žilvino Kempino darbas, kuris tarsi ir skulptūrinis objektas, bet kartu trapus, efemeriškas kūrinys?
– Taip, visiškai. Ir tai nėra blogai. Bet čia daugiau tarpdisciplininis menas, objekto menas. Kartais net pasiginčijame su kolegomis iš Vilniaus dėl pačių sąvokų, pavadinimų, ar beturi jie tikrąją reikšmę. Tradicinė skulptūra visada buvo grynasis menas, kur svarbi idėja ir forma. Tai yra tarpusavyje sąveikaujantys dalykai. O ten dominuoja konceptualus menas, šiuolaikinė skulptūra. Ir ten daromi darbai labiau orientuoti į parodines erdves. Būtent jose jie įvietinti. Viešajai erdvei pastatomas dar vienas kitas darbas, bet neretai jis iššaukia daugybę diskusijų. Nes kas yra statoma viešojoje erdvėje, iš karto turi visai kitokias taisykles. Kyla klausimai, kaip meno objektas sąveikaus su aplinka, koks bus mastelis, koks santykis su žiūrovu? Truputį apmaudu, kad prasilenkia dažnai tas supratimas. Anksčiau buvo mokoma architektūrinių dalykų, skulptorius visada dirbo kartu su architektu. Dabar labiau reikšminga tapo emocija, išsišokimas, kas garsiau, ryškiau. Bet tai yra tik viena šiuolaikinio meno sritis. Ir viskas su ja yra gerai, iki kol nenueinama į kraštutinumus.
Tačiau kraštutinumų būna ir tradicinėje skulptūroje. Imkim, kad ir tuos ukrainietiškus pavyzdžius, tą realistinę skulptūrą, kurios, deja, daugėja Lietuvoje. Juk ten kraštutinumai. Net tolimi skulptūrai žmonės dažnai žiūrėdami pamato, kad kažkas su tomis skulptūromis yra negerai, kad nepriimtinas tas slaviškas stilius. Apskritai, tradicinio ir šiuolaikinio meno kūrėjai vienas kitam nemaišo arba maišo tik tiek, kiek jie konkuruoja, pavyzdžiui, dėl patekimo į meno galerijas. Tarkim, Antano Olbuto vadovauta Švento Jono galerija, kur buvo medalininkų prieglobstis, pasikeitus vadovybei, dabar vadinasi „Medūza“. Ir ten eksponuojamas šiuolaikinis menas, kartais abejotino lygio. O medalininkams iš viso nebeliko erdvės Vilniuje. Taip jau galerijos tampa įtakingu meno rinkos žaidėju. Pasidaro svarbu tavo ideologija, meninė kryptis, tavo meninis skonis. Su viešąja erdve dirbantys skulptoriai tam tikra prasme gal kiek privilegijuoti, nes jiems svarbiau dirbti su valdžia, su architektais. Nors ten irgi visko būna. Dirbantiems su galerijomis – visai kitaip. Ir konkurencija ten kartais labai nuožmi.
– Venecijos bienalėje lietuviai su darbu „Saulė ir jūra“ ne taip seniai laimėjo pagrindinį šios, vienos svarbiausių meno pasaulyje, bienalės pagrindinį apdovanojimą. Ar tai rodo tam tikrą mūsų šiuolaikinio meno brandą, lygį?
– Be abejo. Viskas per tuos 30 su viršum metų yra labai pasikeitę. Į mus jau nebežiūri taip, kaip nepriklausomybės pradžioje žiūrėdavo. Meno pasaulyje keliai atsidarę. Mes tapome laisvojo pasaulio dalimi. Mūsų menininkų darbai jau stovi galerijose Prancūzijoje, Vokietijoje, kitur. Vyksta bendri projektai, studentų mainai. Ne tik mūsiškiai išvažiuoja. Ir pas mus studentai atvažiuoja mokytis. Ir į Telšius. Iš Paryžiaus, iš kitur.
– Kaip vyksta bendradarbiavimas?
– Mes ieškome panašių į save, panašaus dydžio fakultetų. Nes ir problemos tokių yra panašios į mūsų. O bendradarbiavimas labai daug duoda. Kai lyginu Telšių fakultetą dabar su laiku, kuomet pats čia studijavau, galiu pasakyti, kad tada čia būta kūrybingų žmonių, stiprių skulptorių. Bet pati mokymo sistema anuomet buvo labai pasenusi, atsilikusi. Dabar šie dalykai yra stipriai pakitę. Pasikeitusi ir materialinė bazė. Daug davė iš Atėnų atvykusio menininko, dėstančio didžiausioje Europoje Atėnų dailės akademijoje, pastabos, patarimai. Jis daug yra prisidėjęs prie mūsų studijų programos, įvairių darbo principų atnaujinimo. Labai viską į priekį pastūmėjo tarptautiniai projektai.
Žinoma, yra tekę lankytis ir didžiausiose akademijose. Atėnuose, Barselonoje, toje pačioje Venecijoje. Ten reikia vykti, reikia matyti, kas dedasi pasaulyje, kur link viskas juda. Teko bendrauti su pagrindiniais ten dirbančiais dėstytojais, gilintis, kaip vyksta studijos pas juos, kaip jų darbai atsiduria viešosiose erdvėse. Įdomus dalykas Atėnuose, kur iš kartos į kartą tebegyvuoja tradicija daryti skulptūras akropoliui. Ir reikia pagalvoti, kokie ten masteliai ir darbų apimtys, jei vieni baigė studijas ir tašė tą marmurą, vežė jį į akropolį, įstojo kiti ir daro tą patį. O šalia to yra ir šiuolaikinis menas. Ir ten kuriami nuostabūs dalykai. Bet išskirstyta paprastai. Čia klasikinė skulptūra. Ir vien tik marmuras, kalteliai, nieko daugiau nerasi. Beje, Remigijus Skersis iš mūsų fakulteto ten studijavo ir tašė marmurą. O greta – šiuolaikinis visai kitoks menas.
– Kokį vaidmenį skulptūros mene turi užsakovas?
– Užsakovo norai ir meninis supratimas reikšmingi. Bet per ilgą laiką esame ištobulinę su užsakovais tas raudonas linijas, iki kiek mums gali diktuoti. Nes jei esi profesionalaus meno kūrėjų bendruomenės narys, tau rūpi, kad nekentėtų darbų kokybė. Užsakovai jau žino, kad darbus mes darome ne už pavalgymą, kad turi būti kažkoks atlygis. Ir kai kalbamės su užsakovu, tai sakome, kad užsakovas gali būti numatęs dedikaciją, vietą, kur stovės skulptūra, jos tūrį, medžiagas. Bet meninė darbo išraiška, kaip pats darbas atrodys – jau meno žmonių reikalas. Ir teikiame, tarkim, tris pasiūlymus, kad užsakovas turėtų iš ko rinktis. Bet visi trys pasiūlymai bus geri, nes negali siūlyti šlamšto. Juk nežinai, koks tas užsakovo meninis skonis, juk gali ir šlamštą išsirinkti. Todėl siūlomi tik geri variantai. Žinoma, tenka susidurti ir su labai išsilavinusiais užsakovais, su kuriais išties įdomu dirbti. Pavyzdžiui, dirbant su kai kuriomis bažnyčiomis. Bet būna ir tokių, kuriems terūpi kaina, kiek svers ir kada padarysit.
– Buvote užsiminęs apie ukrainietiškus pavyzdžius. Kartais viešosiose erdvėse pastačius kokią prastą skulptūrą, teisinamasi, kad mokesčių mokėtojams ji nekainavo, kad čia mecenatų lėšos, o jei pačią skulptūrą darė Ukrainos meistrai, tai dar ir pateikiama, kaip solidarumo su Ukraina išraiška. Kokį poveikį skulptūros menui šiandien daro mecenatai ir kodėl daugėja tų ukrainietiškų prasto meninio skonio skulptūrų?
– Mecenatas svarbus veikėjas. Bet jis teturi tiek erdvės, kiek jam pasipriešina patys kūrėjai ir valdžios atstovai. O ukrainiečiai. Nenorėčiau išskirti tų skulptorių, kurie dirba su ukrainiečiais, nors puikiausiai galėtų ir patys daryti. Bet yra tokių. Ir aš nebijau sakyti, kad pas mus jau yra sukurta sistema, net verslo modelis, kur dar gerai, jeigu bent eskizą darė Lietuvos skulptorius, nes paskutiniu metu jau viską perėmę ukrainiečiai. Ir jei Vilniuje dar yra didelė ir aktyvi meno bendruomenė, yra dar skalambijama visais varpais, kad tokie dalykai viešojoje erdvėje stovėti negali. Dėl to nemažai konkursų Vilniuje tiesiog neįvyksta. Kaune, deja, nėra kam rimtai pasipriešinti ir, sakykim tiesiai, Kauno meras nėra atsparus prastiems pasiūlymams. Gal ir to meninės vertės supratimo pritrūksta. Tai ir stato tuos ukrainiečių darbus. Žiūri į žmonių reakciją. Pastatė, didelių protestų nebuvo, stato antrą, trečią. Taip pamažu tų prastų skulptūrų daugėja. O blogiausia, kad visur tų pačių žmonių darbas. Negana, kad jis slaviškas, svetimas savo išraiška mūsų skoniui, mūsų kultūrai. Dar ir vienodas visur. Čia karys, čia Jogailaitis, čia koks Brazdžionis ar dar kas. Jau ir Vydūną jie yra nulipdę. Ir net Brazauskui skulptūrą jie jau yra padarę, kur dar tik šnekama, kad gal reiktų Kaune statyti. Bet tie visi darbai, tiesą sakant, vienodi, tiražuojami. Tu matai nebe meną, o skulptūrų fabriką.
– Minėjote Brazauską. Skulptūra turbūt neišvengiamai turi sąlytį su ideologija? Pavyzdžiui, tai, kas pastaruosius porą dešimtmečių vyksta Telšiuose, galima vertinti kaip miesto savitumo kūrimą. Bet galima įžvelgti ir akivaizdų miesto žemaitizavimą. Viena vertus, čia Žemaitijos sostinė ir tai turi matytis. Kita vertus, kartais galima pagalvoti, ar neperlenkiam?
– Ideologija visą laiką buvo šalia skulptūros. Ką nors statant viešosiose erdvėse, tenka bendrauti su valdžia, tad vienoks ar kitoks sąlytis su ideologija neišvengiamas. Telšiuose man užkliūna, kad stipriai perlenkta su meškomis. Visur ant kiekvieno kampo, kur tik tuštesnę vietą turim, visur mes norim įkišti po mešką. Pavyzdžiui, ta žemaičių siena, kur žmonės gali tyrinėti meną, grožėtis juo ir kartu susipažinti su krašto istorija, yra puiku. Ir labai paveiku. Bet tai yra tol gerai, kol jaučiamos ribos. Tačiau, jei pradedama eiti į kiekius, sakysim, ten turim laisvą sieną, tai ten ką nors pakabinkim. O ten vėl pakabinkim. Tai palaukit. Gal reikėtų jausti saiką. Blogybę čia įžvelgiu vienodo stiliaus, besaikio kiekio. Jei mieste viską daro tik vienas kūrėjas, jau yra negerai. Menu, skulptūromis formuojamas vietos identitetas, bet tada jį formuoja tik vienas žmogus. Telšiuose, pavyzdžiui, turim Žebrauską. Ir pripratę prie tos stilistikos žmonės pradeda nebesuvokti, kad gali būti kitaip. O jei dar tą stilistiką ima kopijuoti kiti miestai, ima nykti savitas, individualus vietos veidas.
– Baigdami mūsų pašnekesį, atitrūkime truputį nuo skulptūros ir pereikime prie jūsų darbo VDA Telšių fakultete. Vadovaujate įvairiems studijų projektams. Ką galėtumėte apie tai papasakoti?
– Dirbu dizaino ir inovacijų centre, kurio būstinė yra Vilniuje, bet padaliniai veikia Telšiuose, Klaipėdoje, Kaune ir, žinoma, Vilniuje. Esu atsakingas už mokslinių tyrimų eksperimentinę plėtrą Telšiuose. Iš esmės tai yra darbas su socialiniais partneriais, sukuriamų produktų komercinimas. Pavyzdžiui, skulptūros viešajai erdvei, ledo skulptūros, šviesų festivalis, įvairūs moksliniai tyrimai. Esame mūsų fakultete parengę 4 komercinimo strategijas. Su numatymu, kaip koks daiktas bus parduotas, kaip bus įdarbinti žmonės, pasirašytos sutartys ir panašiai.
Jei konkrečiau apie tos veiklos pavyzdžius, tai, tarkim, bendradarbiaujame su UAB „Gren“ įmone iš Klaipėdos. Iš jų perdirbto šlako kuriame suvenyrus. Perdirbdami įvairias žaliavas, jie randa įvairių dalykų, įskaitant ir metalą, net auksą. O mes tą metalą naudojame ženkliuko rėmui, vidų gaminame iš perdirbto šlako. Dar esame su jais įgyvendinę projektą – akmens masės plytelių gamybą. Jai naudojome perdirbtą termofikacinės elektrinės šlaką, antrines žaliavas. Pridėję keletą ingredientų, pagal savo pačių sukurtą formulę sukūrėme plyteles. Jos buvo testuojamos, kaip atlaiko apkrovas, ar lūžta, ar atsparios drėgmei. Ir pamatėme, kad pagaminome tvirtą, gerą dalyką. Kol kas mūsų atradimas naudojamas suvenyrams, bet įmonė svarsto galimybę pereiti prie tiražuojamos gamybos. Dar vienas projektas: fakultete laboratorinių tyrimų metu pavyko atrasti būdą sukurti rišamąją medžiagą iš nebenaudojamų pieno miltelių, kuri visiškai suyra gamtoje ir galėtų būti kaip klijai, gaminant laminatą baldams. Pavyzdžiui, laminuotą stalo paviršių. Esame sukūrę spintelę ir dureles iš perdirbtų pieno produktų. Radome keletą įmonių Lietuvoje, kurioms ta idėja labai patiko. Juolab, kad mūsų produktas jau testuotas, įvertintas atsparumas spaudimui, lenkimui, lūžimo galimybė ir panašiai. Tad čia būtų pavyzdžiai, kas daroma VDA Telšių fakultete mokslinių tyrimu prasme, kaip konkrečiai vyksta bendradarbiavimas su verslu.
– Ačiū už pokalbį.
