Kiekvienos institucijos veikla – daugelio žmonių kolektyvinis darbas. Ne be reikalo sakoma, kad vienas lauke – ne karys. Tačiau be lyderystės, be darbuotojus telkti, naujus lyderius auginti sugebančio vadovo irgi nieko nebus. Natūralu, kad vadovas yra tarsi visos institucijos veidas. Toks ir Linas Ulkštinas, Telšių kultūros centro direktorius, su kuriuo kalbėjomės apie pašnekovo kelią į darbą kultūros sferoje, pomėgius bei šiuolaikinės kultūros įstaigos vadovo darbo specifiką.
Stasys Katauskas
Eina ir dirba
Linas Ulkštinas sako kultūros sferoje esąs nuo mažens. Mat jo mama ir močiutė dalyvaudavo koncertinėje veikloje, tad dar vaikui teko lankytis įvairiausiuose renginiuose, šventėse, matyti kultūrinio darbo užkulisius. „Nuo gimimo nesu praleidęs nė vienos dainų šventės“, – šypteli pašnekovas. Baigus mokyklą – studijos Telšiuose, anuomet dar tik būsimajame VDA Telšių fakultete, kur įgijo meninio medžio apdirbimo meistro profesiją. Dar vėliau – studijos Žemaitijos kolegijoje ir muzikos pedagogikos bakalauro laipsnis Šiaulių universitete. Po to – darbas Nevarėnų kultūros centre, kur pradėjo kaip scenos darbininkas“, – prisimena L. Ulkštinas.
Ilgainiui tada dar jaunas specialistas ėmė dirbti Telšių kultūros centre, kur pamažu ėmė užimti vis labiau atsakingas pareigas, kol galiausiai tapo įstaigos vadovu. „Bet nesu tas direktorius, kuris vien sako kalbas ir vilki kostiumą“, – šypsosi vyras. Ir išties, nėra staigmena Telšių kultūros centro vadovą renginių metu pamatyti vilkintį paprastus marškinėlius ir bejunginėjantį kokią garso aparatūrą ar kaip kitaip padedantį ruošiant reikiamą įrangą. Žmonių, ypač išmanančių, kur ką reikia įjungti, kaip pastatyti, nėra per daug, ypač didesnių renginių metu, tad šį darbą gerai išmanantis direktorius eina ir dirba. „Žinoma, tiesioginius „direktoriškus“ darbus taip pat tenka daryti, jie niekur nedingsta. Tiesiog po to prie jų sugrįžti, nes tai tavo pareigos“, – pasakoja L. Ulkštinas.
Via Ferrata
L. Ulkštinas – netipiškas direktorius. Be to, kad savo kailiu pažįsta ir yra išbandęs kultūros srityje kiekvienos grandies darbą, vyras – dar ir muzikantas, grojęs įvairiuose kolektyvuose. Kad ir nuo pat vaikystės išbandęs visokiausias veiklas, mėginęs groti įvairiais muzikos instrumentais, sako nelaikąs savęs rimtu atlikėju, nors yra tekę čiupinėti daug instrumentų, o truputį pamuzikuoti taip pat galėtų ne vienu jų.
Bekalbėdami apie L. Ulkštino patirtis, nukrypstame prie laisvalaikio. Jo socialinių tinklų paskyrose ne vienas sekėjas yra pastebėjęs vyro pomėgį keliauti į kalnus po vaizdingas, bet iš pažiūros pavojingas vietas. „Ne, nesu ekstremalas“, – šypsosi Linas. Dar mokykliniais metais, kuomet lankė turizmo būrelį, anuomet nesant galimybių kopti į kalnus, užsiėmimuose laipiojo po medžius. „Greičiausiai iš ten tas ateina“, – spėja pašnekovas. Ir pasakoja, kaip tiesiog sykį prieš keletą metų su šiuo metu Vienoje gyvenančiu bičiuliu ir dar vienu draugu sumanė susitikti, o kad jau taip, tai ir kažką įdomesnio nuveikti. Buvo nutarta išmėginti Via Ferrata (metalinį kelią) – Antrojo pasaulinio karo metais nutiestą kelią, skirtą kareiviams, neturintiems kopimui į kalnus reikalingų įgūdžių, kuriems reikėjo persikelti per Alpes. Tai įvairiais maršrutais įkalti kuoliukai, tarp kurių nutiestas lynas. Ilgainiui tokių kelių jau buvo nutiesta ir dėl pramogos. „Tu eini prisirišęs, laikydamasis už lyno, nors vietomis tenka eiti siauru takeliu, o šalia – praraja. Būna, kad tenka kopti vertikaliai ar leistis stačia siena. Bet supranti, kad esi saugus, gali nebent paslysti, nusibrozdinti. Nes esi prisisegęs prie lyno“, – pasakojo L. Ulkštinas.
Pagal tai, kokio sunkumo distancija, išskiriamos kelios skirtingo Via Ferrata kategorijos. Galima apsispręsti, ar nakvosi pakelės trobelėse, kuriose galioja privaloma taisyklė priimti pernakvoti kiekvieną atėjusį, mat be šių trobelių žygyje daugiau kur apsistoti tiesiog nėra galimybių, ar, pasirinkus tokį maršrutą, kur, praėjus atkarpą, gali nusileisti į viešbutį ir komfortiškai pailsėti. „Pasirinkus pirmąjį variantą, gali tekti nakvoti ir sugulus žmogus prie žmogaus kur nors ant grindų, nes dažnai susirenka daug žygeivių“, – pasakojo vyras. Pašnekovas pabrėžia, kad tokiose kelionėse svarbu tik nejusti per didelės aukščio baimės, tačiau nuostabūs kalnų vaizdai viską atperka. Ir žmonės keliauja. Via Ferrata žygiuose galima sutikti jų iš įvairiausių šalių, įvairaus amžiaus. Nuo vaikų iki senjorų.
Investicijos į kultūrą atsiperka
Mūsų pokalbis pamažu sugrįžta prie L. Ulkštino darbo Kultūros centre. Kalbamės apie tai, kaip, bėgant laikui, kito Telšiai, kaip augo kultūrinių renginių kiekis ir meninis lygis. L. Ulkštinas prisimena laiką, kuomet vyko Kultūros centro renovacijos darbai, kai kultūros centro darbuotojams teko glaustis skirtingų savininkų patalpose, dalintis ta pačia sale su Žemaitės dramos teatru. „Žinoma, kažkuria prasme vieną kartą žmonių, kurie augdami to kultūros centro su atskira sale nematė, tada praradom“, – sakė pašnekovas.
Stebėdamas Žemaitijos sostinėje vykstančių renginių kiekį ir lygį, nematau ypatingo kokybinio skirtumo su didžiaisiais miestais, tad paklaustas, kiek tai kainuoja ir kaip pavyksta Telšiuose to pasiekti, L. Ulkštinas atsakė, kad daug lemia geras bendradarbiavimas su Savivaldybe, nes tai išties yra bendradarbiavimas. Ir kartu dalinasi pastebėjimais, kad, pavyzdžiui, norint pasikviesti tarptautinio lygio atlikėjus, neužtenka pinigų vien jų honorarui, nes aptarnavimas pagal pateiktus reikalavimus, pageidaujamos įrangos nuomos kaina ir kiti dalykai dažnai kainuoja dar tiek pat ar brangiau nei užmokestis už pasirodymą. „Pavyzdžiui, birželį miesto šventėje koncertavo žinomiausia Baltijos šalių grupė „Brainstorm“. Į Telšius atvyko 20-ies žmonių komanda. Su savais gitaros, būgnų, garso technikais, vadybininkais, su reikalavimais, koks turi būti apgyvendinimas, maistas, kitokie poreikiai. Su nuorodomis, kokio dydžio turi būti Led ekranai ir kita“, – pasakojo L. Ulkštinas ir pabrėžė, kad tai normalu, bet šie dalykai kainuoja.
Tačiau investicija į kultūrą visada atsiperka. Pasak L. Ulkštino, yra paskaičiuota, kad kultūra Lietuvoje sukuria apie 6 procentus BVP (šalies ūkio bendro vidaus produkto).
„Net, iš pažiūros nemokamas žmonėms renginys kiek naudos atneša, – pastebi Telšių kultūros centro direktorius. – Juk kai iš anksto žinoma, kad dalyvaus garsūs atlikėjai, bus didelis susidomėjimas, įvairūs prekiautojai patys skambina, siūlo paslaugas, nori prisidėti, nes žino, kad žmonės pirks maistą, užkandžius, suvenyrus, mokės už pramogas, atvyks į šventę, dalyvaus renginiuose, lankysis viešbučiuose ir kavinėse. Tad tie pinigai sugrįžta kitu keliu. Ką bekalbėti apie miesto įvaizdį. Kai svarstėme tokios šventės galimybę su meru, sakiau – kainuos. Apmąstėme įvairius variantus, bet nutarėme kelti kartelę. Ir po to patys džiaugėmės“.
Kartais reikia sunkumų, kad ko nors išmoktum
Suprantama, kokybiški renginiai kelia kartelę ir kitąmet norėsis, kad nebūtų blogiau. Pamažu ir mažesniuose miesteliuose kyla poreikis kviestis žinomesnius atlikėjus. Šiems, savo ruožtu, reikia kokybiško įgarsinimo, o visi tie dalykai kainuoja. Savivaldybė TKC yra nupirkusi nemažai šiuolaikiškos įrangos, tad, esant reikalui, pagelbėjama ir švenčių kaimo vietovėse bei kitokių renginių organizatoriams. „Su visais bendradarbiaujame. Ar tai būtų kitos institucijos, ar vieši renginiai. Stengiamės kuo galim padėti. Bet įranga dėvisi, reikia papildomų investicijų, juolab, yra ir Savivaldybės patvirtinti įkainiai. Juk jei neturėsim už ką taisyti ar keisti susidėvėjusios įrangos, po kurio laiko vėl liksim prie suskilusios geldos. Tačiau įsiklausome į visus besikreipiančius, ieškome išeičių, kaip pagelbėti“, – pasakojo apie įvairius iššūkius L. Ulkštinas.
Kalbantis apie šiuos dalykus, darosi aišku, kaip stipriai pakito mūsų šalis. Ir kartu akivaizdu, kad kokybė kainuoja, o Lietuva vis labiau gali sau leisti tai, kas buvo neįperkama prieš penkiolika-dvidešimt metų. Geras šių pokyčių indikatorius – išaugęs pagyvenusių žmonių aktyvumas. Dabar tikrą renesansą išgyvena senjorai. „Kiek visokių meno kolektyvų, kur jie dainuoja, koncertų, kuriuose dalyvauja, kiek galimybių lankyti įvairius užsiėmimus. Kas nori, daugelis tikrai jau gali gyventi įdomų gyvenimą ir išėję į pensiją“, – pastebi vyras.
Auga ir savanorystės reiškinys. Dažname, ypač stambesniame, renginyje sunku apsieiti be savanorių. „Aišku, tų savanorių būna visokių. Ir ne kiekvienas nori daryti tai, ko mums reikia. Bet jau yra toks mažas branduoliukas – jaunimas, kuris nuolat padeda, dalyvauja“, – sako L. Ulkštinas.
Baigiantis mūsų pokalbiui, paklausiau, ką dar norėtų papasakoti, gal ko nepaklausiau. Kiek pamąstęs, L. Ulkštinas prataria, kad kartais būna, jog jauni darbuotojai džiaugiasi, kaip puikiai, sklandžiai viskas pavyko. Bet būna, kad itin nesiseka, kad nesigauna, neina ko nors įjungti. „Tada sakau, žiūrėk. Tau tą sykį sekėsi, buvo puiku. Ir tai nuostabu. Bet tu tada nieko juk neišmokai. O dabar susidūrei su problema, ir net jei jos neišsprendei, gilinsiesi, išsiaiškinsi. Ir tu jau laipteliu aukščiau nei buvai. Nes gyvenime taip būna, kad kartais reikia užlipti ant visų grėblių, įkristi į visas duobes, bet tik taip kažką suprasi“, – baigiant pokalbį, pridūrė L. Ulkštinas.
Eidamas iš TKC galvojau apie frazę, išgirstą pasakojimo apie Via Ferratą metu: „Reikia per daug nebijoti aukščio“. Tik kitokiame kontekste. Kaip metaforą, kuri gerai nusako ir Telšių kultūros centro veiklą. Gerai, kad joje yra tokie žmonės, kurie to aukščio nebijo.