Ne tik politikas, bet ir kultūrologas, Žemaitijos etno globos tarybos narys, Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narys, Žemaitijos saugomų teritorijų darbo tarybos pirmininkas, per Sietuvos kulgrindą ir kitas Varnių regioninio parko vietas keliautojus vedžiojantis Linas Šedvilas dar ir muzikantas, futbolo aistruolis ir apskritai turintis ką papasakoti žmogus. Tad „Kalvotosios Žemaitijos“ skaitytojams siūlome pokalbį su juo apie kelius, atvedusius Liną į tokias veiklas ir meilę savam kraštui, muzikai, futbolui.
Stasys Katauskas
– Papasakokite truputį apie save, kaip atsidūrėte Varnių regioniniame parke?
– Esu Varnių regioninio parko grupės kultūrologas. Kažkada baigiau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, dabartinę konservatoriją. Gavau tada paskyrimą dirbti į Šalčininkų rajoną, į Ukmergę. Žemaičius mėgdavo siųsti kitur. Bet nesutikau, aišku, šaukė Žemaitija. Grįžau į Varnius ir pusmetį buvau meno vadovu Pavandenės kultūros namuose. Paskui porą metų „atpyliau“ sovietinėje armijoje.
Kadangi esu muzikantas, tai grojau ten. Lietuvoje tada prasidėjo Atgimimas, vaikščiojau į kareivišką uniformą įsisegęs trispalvę, visus nervinau. Jau tada buvau prieštaringa asmenybė.
Po armijos grįžęs į Varnius, žiūrėjau, kur kas. Varniuose buvo atsidaręs alaus baras, reikėjo mokančio šnekėti barmeno. Liežuvį turiu, tai nuėjau dirbti. Bet ten dažnai keitėsi savininkai, devyniasdešimtiniai metai tokie jau buvo, labai nestabilūs. Ėmiau pamažu eiti į Užgavėnes, buvo įsteigta Varnių regioninio parko kontora. Iš pradžių joje dirbo toks iš Telšių kilęs kultūrologas. Pradėjau mokyti jį groti, mat tada reikėdavo vadinamųjų dūdorių groti per pagrabus. Jis ėmė groti, ilgainiui išėjo iš darbo ir liko laisva darbo vieta. Ir tada buvau pamatytas, kad esu vietoje, turiu reikiamą išsilavinimą. Buvo paskelbtas konkursas, laimėjau jį ir 2001-aisiais pradėjau dirbti.
– Koks tas darbas regioniniame parke?
– Čia labai plati tema. Kai pradėjau dirbti, iš pradžių jaučiausi tarsi įmestas į nežinią, galvojau, ką čia reikia daryti. Būdavo, keliesi trečią valandą nakties, plauki į ežerą gaudyti brakonierių. Tada būdavo daug kovos su jais. Dar kokie nors renginukai, kai važiuodavai per kaimus ir ieškodavai, kas kokių rankdarbių turi.
Ilgainiui viskas tvarkėsi. Varnių regioninis parkas labai didelis. Jame 33 skirtingi draustiniai. Hidrografiniai, kraštovaizdžio ir visokie kitokie. Visuose juose saugoma kas nors, kas toje vietoje vertingiausia. Tarkim, kraštovaizdžio draustinyje turi žiūrėti, kad kas nors nenukastų kokio šlaito, nestatytų aukštuminių statinių ar medžiais neužsodintų. Buvom patys pirmieji, kurie pradėjom kirsti medžius ant piliakalnių. 2009 metais Medvėgalio kalną iškirtom, buvo apaugęs medžiais, krūmais.
Anuometis jaunimas pyko, sakė, taip gerai būdavo gerti, mėtyti tuščius butelius į apačią, nieko nesimatydavo. Tas pats su Šatrija. Buvo neformali mada. Baikeriai ten tarsi egzaminą laikydavo. Jei motociklu užvažiuosi į viršūnę, tai tu jau baikeris. Tokie dar gan laukiniai tebebuvo laikai, tiek to supratimo. Bet nuo tų laikų smarkiai viskas pasikeitė. Seniau mes ir baudas už pažeidimus išrašydavom. Bet dabar to nebedarom, tą funkciją atėmė. Dabar užtenka kokį motociklo numerį, jei kam šauną į galvą užvažiuoti į Šatrijos viršų, nufotografuoti ir išsiųsti e-policijai. Visokių pažeidimų prasme mūsų pagrindinis darbas dabar nebe gaudyti, o užsiimti pažeidimų prevencija.
– O kaip su žmonėmis, kurie gyvena saugomose teritorijose, regioninio parko ribose, jų ūkine veikla?
– Negali sakyti, kad konfliktinių situacijų su gyventojais niekada nebūna. Čia reikia suprasti, kaip atsirado tie regioniniai parkai. Juk iš esmės juos, galima sakyti, per naktį paėmė ir užbrėžė. Nes kitaip ir nelabai buvo įmanoma. Taip atsirado regioniniai parkai, įsipareigojimai ES, mes privalom tai turėti. Bet žmonės juk to nesprendė, ne patys pasirinko, kur gyventi, kai sužinojo, kad jų namai regioninio parko ribose. Tų žmonių būdavo labiausiai gaila, kodėl turim juos bausti, juk šiuo klausimu jie nei balsavo, nei sutiko, nei apskritai galėjo ką rinktis. Ir būna, tarkim, nori žmogus įsidėti kokį stoglangį. Negalima. Bet pamažu situacija apsišlifavo, supratimo, kaip ką daryti daugėja. Labai gerai, kad patys žmonės pradėjo keliauti, matyti, kaip kitur daroma, kokie sprendimai, kokios spalvos statybose tinkamos. Juk kai įdedi ne šiaip langą, bet langą su pertvaromis, ir pats namas gražesnis atrodo. Arba, kai uždengi ne mėlyną, o normalios spalvos stogą. Ir kai kokios naujos statybos vyksta, tokių kaip prieš šimtmetį namų dabar, aišku, nebestatys, bet kalbam, derinam, kad pastatų formos, tūriai, kažkokie tradicinės statybos motyvai išliktų, kad neišsiskirtų tie pastatai per daug iš kraštovaizdžio, iš regioninio parko konteksto. O tikrų etnografinių sodybų, kur saugoma architektūra, detalės, neturim. Tokių daugiau Žemaitijos nacionaliniam parke.
– Varnių regioninis parkas didelis, tęsiasi per trijų savivaldybių, net trijų apskričių teritoriją. Kaip sekasi dirbti, kuomet bendradarbiauti tenka su skirtingų savivaldybių valdžia?
– Seniau, dar prieš kokius penketą metų ir anksčiau, buvo galima visai nemažai iš to išlošti. Tarkim, veži telšiškius į Laukuvą, rodai, kaip Šilalės rajone jie ten susitvarkė, telšiškiams nebėra kur dingti, nori ir jie pasitempti. Kelmės rajonui rodai, kaip Telšiai pasidarė. Tie irgi atsilikti nenori. Tas padėdavo. Dabar, kai įvyko reorganizacija, taip nebėra.
– Į regioninius parkus atvyksta vis daugiau lankytojų. Jūs irgi žmones vedžiojat ir per kulgrindą, ir kitomis vietomis. Iš šalies žiūrint, atrodo, jog imama daugiau keliauti, labiau domėtis savo kraštu. Ar teisingas toks įspūdis ir kokie tie dabartiniai keliautojai?
– Teisingas. Manęs dažnai klausia, ar daug užsieniečių atvyksta. Bet man atrodo, kad svarbiau yra patys lietuvaičiai, žemaičiai, kad pažintų savo kraštą, kad žinotų, kokioje istorinėje vietoje gyvena. Pavyzdžiui, daugybė telšiškių nė nežino, jog patys seniausi žmonių palaikai ir seniausia gyvenvietė šalyje rasta Biržulio ežero apylinkėse. Arba, kad Lūksto ežeras išmeta gintarą, kad Sprūdė yra vienas gražiausių piliakalnių Lietuvoje.
Bandai tą patriotiškumo gyslelę įskiepyti, ypač vaikams, sakai, nebijok savo krašto, atrask jį. Paskui jau toliau keliauk. Aišku, kulgrinda toks cinkelis. Matai išsigandusias žmonių akis, bet intriguoja. Yra ir naktinis žygis per kulgrindą, tada dar kiti pojūčiai. O šiaip, aišku, džiugina, kuomet atvyksta žmonės, norintys pažinti savo kraštą, būna ir kad kelionė su gidu dovanojama kaip dovana. Džiaugiesi, kad tūkstančiai žmonių ką naujo pamato. Pavargsti, aišku, kartais, plaki plaki tuo liežuviu, pasakoji, būna, jau nė nepameni, sakei tą ar ne. Bet žmonės keliauja, daugėja žygių, noro pamatyti, sužinoti. Ir infrastruktūra, prieinamumas didėja. Ir dabar tiesiam, tvarkom pažintinius takus. Aišku, labai daug priklauso nuo finansavimo.
– Prisidedate prie įvairių tradicijų, tradicinių švenčių išsaugojimo. Pavyzdžiui, per socialinius tinklus kvietėte švęsti ne Jonines, o Rasas. Kaip suderinti senąsias tradicijas su šiuolaikine gyvensena, kaip atskirti, kas išties sena, o kur tik pseudosenovė?
– Slidus klausimas. Tarkim, tie ugnies sergėtojai prie Šatrijos kalno mums labai padeda. Jie ir tvarko tą teritoriją, ir jei kas negerai, praneša. Mačiau jų įsikūrimo pradžią nuo pat pirmos dienos. Jų, tų ugnies sergėtojų, kurie tradicinės religijos nepripažįsta, nedaug ir tėra. Nors tas judėjimas kasmet to siekia, mat tada ir pinigų kaip tradicinei religijai skiriama ir šiaip kitaip daug kas.
Bet mūsų istorija, nebijokim to pripažinti, buvo visokia. Būta ir šventosios ugnies degintojų kažkada. Ir Šatrijos laužai buvo garsūs. Ir katalikiškas kryžius yra buvęs. Yra jie prašę teisės 40 dienų ant piliakalnio deginti tą ugnį. O paskui paprašėm jų nuo Šatrijos kiek nuošaliau pasitraukti. Nes ant pačių piliakalnių ugnį kūrendavo tik įspėjimo nuo priešo tikslais, nuolatinis aukuras būdavo kokiam gojely ar panašiai. Tai jie ir pasitraukė greta Šatrijos.
Kas dėl paties tikėjimo, tai žmogaus reikalas, kas kuo tiki. Juolab, visuose tikėjimuose esama ir daug vaidybos. Prisiminkim kad ir tą patį sovietmetį, kada dalis mokytojų dar vaikams drausdavo eiti į bažnyčią, aiškindavo, kad čia nesąmonė, o pasikeitus laikams, nemažai jų patys pirmi puolė vaidinti didelius katalikus.
– Esat mylintis savo kraštą žmogus. Ką manote apie žemaičių kalbą? Juk bendrinės kalbos prasme jos nėra. Telšiuose šnekam vienaip, Varniuose – kitaip, apie kokią Tauragę – išvis nežinia ką sakyti, nors istoriškai ten irgi žemaičiai, bet jie dar kitaip šneka?
– Per Varnių regioninį parką eina riba tarp dūnininkų ir dounininkų Drujos upe. Pačiam pariby, tarkim, Janapolės apylinkėse, ir taip, ir taip šnekama. Aš kartais sakau, kad tikrieji gryni žemaičiai yra dūnininkai, o jau dounininkai yra susimaišę su kuršiais. Nepatinka kartais tas skuodiškiams ar telšiškiams. 2002 metais pradėjęs buvau daryti tokius vaikų kūrybos renginukus. Sakiau, vaikai, rašykit taip, kaip jūs namuose šnekat. Nesvarbu, dūnininkų ar dounininkų šnekta. Tiesiog kaip šnekat, taip ir rašykit. Tada išleidom vaikų kūrybos knygelę. Su Telšių kultūros centru pradėjom rengti žemaitiškus renginukus.
Kodėl tą dariau? Anksčiau būdavo, kad mokytojai drausdavo per pamokas vaikams žemaitiškai šnekėti. Aišku, yra, tarkim, lietuvių kalbos pamokos, natūralu, kad ten reikia kalbėti lietuviškai. Bet kodėl negalima apskritai kalbėti žemaitiškai? Juk jokio įstatymo, draudžiančio tai, nėra. Tai pradėjom su tuo kovoti. Ir pamažu situacija kažkiek keičiasi. Iš tikrųjų ir į politiką nuėjau, nes buvo gaila, jei pamažu tai nyks, jei vaikai nebemokės žemaitiškai. Jauniems žmonėms sakau, kad nebijokit, šnekėkit žemaitiškai, nes jei jūs nešnekėsit, kas po jūsų šnekės.
– Tai į politiką nuėjot dėl žemaičių kalbos?
– Ir dėl jos. Mano iniciatyva buvo pakoreguotas Telšių rajono savivaldybės veiklos reglamentas, atsirado toks sakinys, kad „posėdžiai gali vykti ir žemaičių kalba“. Būtent kalba, ne tarme. Ir Vilnius tam neprieštaravo. Bet į politiką ėjau dar ir dėl to, kad Varnių seniūnija turėtų savo atstovą savivaldybėje. Nes Varniams nuolat trūko dėmesio, visi pinigai nueidavo į Telšius. Sakiau, kodėl? Juk rajone yra du miestai, Telšiai ir Varniai, kodėl viskas turi būti tik Telšiams. Padarėme tą ženklą „Varne Žemaitėjis šėrdis“. Ėjau per trobas, rinkau pinigus, organizavom. Aišku, buvo tokių, kurie tyčiojosi, bet padarėm.
– Kaip apskritai gyvuoja Varniai, žiūrint juose gyvenančio žmogaus akimis?
– Didžiausia bėda, aišku, emigracija. Labai trūksta stiprios bendruomenės, žmogaus, kuris kitus sutelktų į krūvą. Varniai labai politizuoti. Viskas, visi postai čia ilgą laiką socialdemokratų rankose ir bendruomenė buvo sukurta tokiu pagrindu. Pats esu kažkada buvęs joje atsakingas už kultūrą. Ilgainiui pasidarė, kad niekas nebenori nieko daryti. Bet Varniuose yra senolių bendruomenė, tokia Nijolė jai vadovauja. Ji pati dar jauna, bet dirba su senoliais, dega tuo reikalu. Tokio kaip ji žmogaus labai reikia. Nes paprastai taip ir būna, koks iš kito miesto atvažiavęs žmogus nori kažką daryti, pradeda veikti, tada atsiranda galimybė, kad kažką gal išjudins. Kartais pagalvoju, kad jei būtų bent penki šeši tokie aktyvūs, kitus išjudinantys, kiek daug galima būtų padaryti.
O vietiniai daugelis su savo ego. Ir vienas nori būti vadovas, ir kitas, ir kiekvienas tempia viską į savo pusę. Arba priešingai, pasyvūs, nieko nenori. Ir kritikos varniškiai nepriima. Pasakiau, kad mieste vėliavos ant apšvietimo stulpų buvo ne ta puse pakabintos, niekas nebesišneka. Būna, ir man sako, tylėk, ko nerimsti, ko tu vis aiškini. O aš negaliu kitaip, negaliu nutylėti. Štai ir šiandien Savivaldybės komiteto posėdyje nervai sukilo. Svarstėme L. Giros gatvės pavadinimą. Jie nenori pervadinti į, pavyzdžiui, Žemaičių gatvę, sako, tegul būna tada Giros. Tai jūs Pieno, ar Kisieliaus gatve pasivadinkit, kodėl Giros, jei jau taip nebemąstot.
– Grįžkim prie regioninio parko reikalų. Luokės apylinkėse, prie Šatrijos, buvo didelių problemų seniau su Sosnovskio barščių plitimu.
– Buvo. Bandėm naikinti visaip. Pjovėm, ko tik nedarėm. Tada nupirkom tokią plėvelę, uždengėm didelį plotą. Iššuto ten viskas. Laikėm dvejus metus. Sosnovskio barščiai žuvo, visa kita žolė atsigavo. Išsprendėme problemą toje vietoje. Bet neuždengsi plėvele visos Lietuvos. Nors dabar yra programos ir pagal jas skiriamos lėšos su Sosnovskio barščiais kovoti. Bet kai vienas augalas išmeta 40 tūkstančių sėklų – sunku. Ir ne tik Sosnovskio barščiai invaziniai. Dabar kaip tik vyrai pjauna invazinius menkaverčius krūmus ant Moteraičio piliakalnio. Pavasarį jie labai gražiai žydi geltonai, bet tai invazinė rūšis. Sunku juos išpjauti, sustagarėję, nelabai technika nori imti.
– Esate Telšių futbolo klubo „Džiugas“ fanas. Kaip gimė ši aistra, kas atvedė į futbolą?
– Visada šis sportas žavėjo. Dar studentiškais laikais, 1984-1988 metais, buvau Vilniaus „Žalgirio“ fanas. Iš Pietų IV tribūnos po rungtynių visąlaik be balso pareidavau. Buvo tais laikais mane ir milicija sulaikiusi, uždariusi į tokią katalaškę, kur keturioliką žmonių tilpdavo. Mat ėjau su Žalgirio vėliava, o tais laikais būdavo visokių dalykų. Pamenu dar, kai neturėdavom nuolatinės vietos, kur rinkdavosi fanai. Pradėjom nuo Šiaurės III tribūnos, paskui kitur, vėliau tik visi perėjo į Pietų IV. Turėjau susirinkęs visus parašus, Narbekovo, Danisevičiaus, kitų tais laikais žaidusių. Tada, jei mama megzdavo kokį megztinį man, tai tik žaliai baltą, šaliką žaliai baltą, kepurę žaliai baltą. Ir liemenę žaliai baltą turėjau.
O ir patys visą laiką futbolą žaisdavom. Galiausiai, juk visam pasaulyje futbolas yra sportas Nr. 1, ir nereikia dviračio išradinėti, tereikia tik nuo mažens skiepyti meilę futbolui. O kai šnekama, štai, per televizorių rodo rungtynes, aš visada sakau, ateikit į stadioną, pamatysit visai kitaip viską, pamatysit skirtumą. Ir kai varniškius šiemet keturis atsitempiau į „Džiugo“ mačą, į kitą, užsikabino, tamsiai raudonus marškinėlius nusipirko. Tik „Džiugas“ pralošinėja. Tai ir žmonėms tas ūpas nė vienos pergalės nebematant vis krenta.
– Savivaldybė yra labai svarbi „Džiugo“ rėmėja. Ar sunku kovoti už futbolo interesus?
– Mūsų frakcija išėjo į opoziciją, bet aš pasakiau, kad lieku pozicijoje, nes kitaip nė nežinosiu, kas ten šnekama. Ten daug kas už krepšinį, girdisi vis, duokim „Telšiams“. Jie, krepšininkai, žaidžia trumpą sezoną, kovo mėnesį baigė savo pasirodymą, žaidžia žemesnėje lygoje, o mes jiems norim duoti vos ne tiek pat pinigų, kiek „Džiugui“. Tai žinoma, kad taip neteisinga. Bet jei komanda neišliks A lygoje, finansavimas iš Savivaldybės labai sumažės. Tokia programa, ir čia jau nieko nepadarysi. Aišku, ne tik dėl futbolo nutariau likti pozicijoje. Rūpi ir Varnių, mažesnių kaimelių balsas kad būtų girdimas.
– Pabaigai dar klausimas apie muziką. Be kitų veiklų, esate ir muzikantas.
– Esu sukūręs folkloro grupę. Kai rinkom pavadinimą, sakiau, yra du variantai. Vienas iš jų „Druja“. Moterys pradėjo sakyti, kad Druja skamba kaip ruja, pasirinko kitą. Tada sakau viskas, rinkimai baigėsi, grupė vadinsis „Druja“. Bet apskritai, iš akių matosi, jei groji, iš tavęs išeis muzikantas. Nes kaip ir bet kokioje veikloje, turi degti tuo, iš tikrųjų norėti. Antraip tiek ten tegrosi.
– Ačiū už pokalbį.