Regioninė Telšių ligoninė kartas nuo karto vis pasipildo naujai mūsų mieste pradedančiais dirbti specialistais. Štai ir praėjusį antradienį ligoninės medikų gretas papildė iš Šiaulių kilęs gydytojas reabilitologas Paulius Paškevičius. Jaunas gydytojas po dešimtmetį trukusių medicinos studijų Lietuvos sveikatos mokslų universitete iki atvykimo į Telšius keletą metų buvo dirbęs Palangos ir Šventosios gydymo įstaigose ir sanatorijose.
Stasys Katauskas
Sprendimas tapti gydytoju brendo seniai
P. Paškevičius pasakojo, jog mintis tapti mediku pradėjo formuotis dar mokykliniais metais. Jo brolį vargino bronchinė astma. Yra tekę kartu su juo važiuoti į sanatorijas, prižiūrėti brolį. Dar tada suprato, jog gydytojo darbas ne vien vaistai ar kitokios medicininės intervencijos. Ne tiek mažai atvejų, kuomet pacientui galima padėti ir gamtiniais, fizikiniais ar kitokiais veiksniais, pavyzdžiui, vandens procedūromis. Žinoma, visada viskas priklauso nuo paciento būklės. Tad po pirmųjų šešerių medicinos studijų metų, kuomet jau reikėjo apsispręsti, kokią konkrečiai medicinos studijų kryptį toliau rinktis studijuoti, P. Paškevičiui nebuvo sunku. Be tradicinės medicinos jaunas specialistas domisi ir Rytų medicinos praktika, ypač akupunktūra.
Sužinojęs, jog Regioninė Telšių ligoninė ieško reabilitologo, gydytojas atvyko apžiūrėti, kokios čia sąlygos. Pasak jo, patiko ir aplinka, ir kolektyvas, tad priėmė sprendimą atvykti dirbti į mūsų miestą. Tiesa, gerai pažinti Žemaitijos sostinės medikas dar nespėjo, bet jau pastebėjo, jog Telšiuose bei apskritai Žemaitijoje yra ką pamatyti.
Taiko holistinį požiūrį
Paprašytas papasakoti plačiau apie savo darbą, P. Paškevičius teigia, kad teko dirbti ir sanatorijose, ir pirminės asmens sveikatos priežiūros grandyje. Būtent sanatorijose dažniausiai tekdavo susidurti su sunkesnės būklės pacientais, patyrusiais operacijas, nudegimus, traumas, šuntavimą ir, suteikus būtinąją pagalbą bei aktyvų intervencinį gydymą, išleistais į sanatoriją reabilitaciniam laikotarpiui.
Reabilitologo specialybė, anot P. Paškevičiaus, labai plati. „Ji gali apimti ir tradicinę mediciną, kuomet vykdomos įvairios injekcijos, gydyme taikomi vaistai. Tačiau taip pat į reabilitologo darbo sritį patenka ir pareiga kompleksiškai taikyti žmogui reikalingas reabilitacijos priemones“, – sako gydytojas. Tad iš esmės, reabilitologas yra tarsi paciento reabilitacijos komandos lyderis, bendraujantis su kitų sričių medikais ir sudarantis paciento reabilitacijos planą. O pats reabilitacijos procesas turi tikslą sugrąžinti žmogui kiek įmanoma labiau įprastą iki ligos buvusią kasdienybę ir savarankiškumą.
Natūralu, jog ši medicinos kryptis apima ne tik fiziologinio, bet ir psichologinio pobūdžio sritis. P. Paškevičius patvirtina, jog reabilitacija turi labai daug profilių. „Tai ir judamojo atramos aparato, ir neurologinės ligos, kardiologinės problemos, kitos ligos“, – sako P. Paškevičius. Anot jo, reabilitologas yra vienas iš nedaugelio specialistų, kuris gydo žmogų holistiškai, atsižvelgdamas į visumą. Mat dauguma medicinos specializacijų yra gana siauros. Pavyzdžiui, chirurgas operuoja, neurologas taiko medikamentinį gydymą ir kiekvienas apsiriboja būtent sava sritimi. O reabilitologas, pasak P. Paškevičiaus, gali gydyti žmogų, pavyzdžiui, nuo gimimo, tarkim, esant raumenų tonuso pokyčiams, iki pat senatvės.
Ne visos ligos išgydomos
Reabilitacijos proceso trukmė visada individuali ir, reikalui esant, reabilitologas koreguoja reabilitacijos proceso planą bei gydymą tiek medikamentiniu, tiek nemedikamentiniu būdu. Pacientai, su kuriais tenka dirbti, gali būti ir patyrę laikiną jų darbingumą sutrikdančią sveikatos problemą, pavyzdžiui, traumą ar operaciją. Bet taip pat būna ir pacientų, kuriems reabilitacija būtina sveikatos būklei palaikyti ar daliniam atkūrimui. Tai ypač pasakytina apie pacientus, turinčius genetinių ligų arba tokių susirgimų, kuriems šiuolaikinė medicina tiesiog neturi tinkamo medikamentinio gydymo ar dar nėra pakankamai gerai jų ištyrusi. Tokių ligų esama, nors daugelis įsivaizduoja, kad šiuolaikinis medicinos mokslas jau žino beveik viską.
„Kiekvienas medikas stengiasi padėti žmogui kiek tik įmanoma. Tačiau būna, jog pacientai kartais tikisi, net reikalauja iš gydytojo pagalbos daugiau, nei šis gali suteikti“, – pasakojo P. Paškevičius. Sakysim, insultą patyrusiems pacientams stengiamasi sugrąžinti galimybę grįžti į daugiau mažiau normalų gyvenimą, o pasiekus maksimalų įmanomą rezultatą, siekiama, jog liga neprogresuotų, sveikata neblogėtų. Bet dažnai neįmanoma sugrąžinti to, kas buvo iki ligos visu šimtu procentu, mat ne visos ligos išgydomos. Sunkiausia, anot P. Paškevičiaus, kuomet pacientui tenka pranešti blogas naujienas. Bet kartais tenka, tai taip pat gydytojo pareiga.
Didžiulę reikšmę gydymo sėkmei, pasak P. Paškevičiaus, turi ir pačių sergančiųjų motyvacija, noras pasveikti. „Kartais matom, kad atsiunčia ligonį, atrodytų, nelabai perspektyvų, bet po reabilitacijos proceso jo būklė tiek pagerėja, jog žmogus tampa pajėgus savo kojomis palikti ligoninę“, – sako P. Paškevičius. Bet, anot gydytojo, labai svarbu, jog pats pacientas būtų supažindintas su tuo, kas yra reabilitacija, ko, kokių tikslų jis turi siekti. Nes kai žmogus to nesupranta, stokoja motyvacijos, gydymo rezultatai paprastai būna juntamai prastesni.
Ligos prevencija visada pigesnė nei gydymas
Nemaža problema reabilitologo darbe, kurią įvardija P. Paškevičius, kad šeimos gydytojai reabilitacijai dažnai siunčia ligonį be detalesnių tyrimų. „Tokiu atveju mes neturime pakankamai informacijos, todėl sudėtinga nustatyti, kaip geriausia pacientui padėti. Gali, žinoma, nuspėti, bet tai beveik tas pats, kas iš patrankos šaudyti į žvirblius. Pataikyti įmanoma, bet labai sunkiai“, – sako P. Paškevičius. Anot jo, jei reabilitologas matytų siuntime ne tik diagnozę, bet ir detalesnę tyrimais pagrįstą informaciją, ir pačių pacientų būtų galima priimti gerokai daugiau, nes dabar neretai tenka sugaišti daug laiko aiškinantis, kas ir kodėl pacientą kamuoja. Paklaustas, kas, jo manymu, lemia, jog, bendradarbiaujant skirtingų grandžių medikams, kartais pritrūksta susikalbėjimo, gydytojas svarsto, kad greičiausiai koją kiša gydytojų trūkumas ir pernelyg didelis šeimos gydytojų darbo krūvis. „Kai turi per dieną priimti 60-70 pacientų, naivu tikėtis, jog užteks laiko ir jėgų smulkiai kiekvienam surašyti siuntime visus galimus veiksnius, tad dažnai tenurodoma diagnozė“, – mano P. Paškevičius.
Anot jo, būna regionų, pavyzdžiui, Klaipėdos kraštas, kuriame medikui teko dirbti prieš atvykstant į Telšius, kur mėgstama girtis, kad dirba pakankamai daug specialistų. Bet iš tikrųjų dažnai tiesiog neatsižvelgiama į faktą, jog nemaža dalis medikų dirba keliose skirtingose gydymo įstaigose, matomos tik gydytojų darbo pozicijos, o ne realus pačių gydytojų skaičius.
Visgi, gydytojas akcentuoja reabilitacijos naudą, pabrėždamas, jog į reabilitologą galima kreiptis su šeimos gydytojo siuntimu bet kokio amžiaus ir po bet kokios ligos. „Prevencija visada kainuoja mažiau negu gydymas ir dažnai apsaugo nuo rimtesnių bėdų“, – sako P. Paškevičius.