Savo feisbuko paskyroje Janina Zvonkuvienė parašė apie buvusius bendradarbius telšiškius. Autorei sutikus, publikaciją skelbiame ir mūsų skaitytojams
Kartais susitikti senų laikų bendradarbius būna tikra šventė. Darbe susidraugavę, daug metų tais pačiais takais ėję, tas pačias duris varstę bendradarbiai vieni kitiems tampa tarsi gyvenimo dalimi.
Janina Zvonkuvienė
Telšiuose, puikioje įstaigoje ant Insulos kalno (bibliotekoje) vyko prasmingas renginys, visiems palikęs vien gražių įspūdžių. Skambėjo akordeono muzika. Kalbėjo formalūs ir neformalūs kalbėtojai. Tai drąsiai, tai nedrąsiai ėjo solenizanto sveikintojai. Kaip visada, kaip visur. Tik gal šilčiau, nuoširdžiau. Praeina valanda, kita, ir numatytas sklandus, šviesus scenarijus išsenka. Lieka neformalios baigiamosios minutėlės prie arbatos puodelio. Tada jau kalba, kas su kuo nori, apie ką nori…
Matau, susėdo nuošaliau garbingiausio amžiaus vyrai ir, noseles sudūrę, kad šnekasi… Taip iš gelmės ten jie… Jų nuotaika švinta ir skleidžiasi, tarsi kažkokia giedroji dvasia juos būtų užvaldžiusi… Tai ji ir užvaldė: buvusių bendradarbių nuoširdžiausio sugyvenimo, pasiilgimo dvasia. Seniai jau gyvenimo keliai juos buvo išskirstę į kitus darbus, į kitas veiklos sritis. Bet ir po daugelio metų šie buvę bendradarbiai turi ką brangaus prisiminti. Jiems įdomu ir miela mintimis „nulėkti ten“, kur ir laikai buvo kiti, ir jie patys kiti.
Susitinka, ir pažįstamu veidu, pažįstamu žvilgsniu ir balsu tarsi pareina širdin ir tas praeities laikas, kai buvo vieno kolektyvo darbuotojai. Susitiko vyrai iš buvusios Telšių kelių statybos valdybos Nr. 3.
Ši valdyba – tai buvusi graži, stipri, organizuotumu garsėjanti kelių statybos organizacija. Vadovams rūpėjo priimti į darbą puikius, darbščius, atsakingus žmones. Rūpėjo gauti patvarios technikos keliams tiesti. Paskui rūpėjo, kad gero vardo organizacija ir savo teritorija, savo aplinka atrodytų gerai.
Štai čia ir priėjome prie reikalo: šioje Valdyboje įvairiose pareigose yra dirbęs Adolfas Kišonas. Dailininkas, dendrologas (medžių profesorius). Prie jo, kaip prie buvusio puikaus bendradarbio, priėjo Vladas Ryžakovas. Šaunus telšiškis, tolimų laikų gražiojo Pasvaigės kaimo vaikas.
Vladas – dorumu, darbštumu, išmintimi, kultūringumu, jautrumu ir puikusia atmintimi apdovanotas žmogus. Prisijungė dar ir trečias, kuris dirbo toje pačioje Valdyboje. Tai Steponas Kaminas. Jaunesnis už du bičiulius. Visoje Lietuvoje žinomas ir itin gerbiamas Telšių tautodailininkas, malonaus būdo, gražiausių, įdomiausių medžio drožinių meistras, pelnęs gražiausias, svarbiausias šalelės mūsų nominacijas. Iki pat šiandien! Tai jie visi trys šnekučiavosi, prisimindami garbingos, daug nuveikusios savo senos darbovietės laikus.
Paprašiau savo seno malonaus bičiulio Vlado, kad ką nors iš bendradarbių praeities papasakotų. Prisiminė laikus, kai Valdyba pasistatė naują kontorą. Už gelžkelio. Naujoje būstinėje viskas turėjo atrodyti estetiškai. Valdybos vadovybė tam skyrė nemenką dėmesį. Padaryti visus užrašus, stendus dailius, meniškus sumeistrauti, skelbimus, užrašus piešti – tai buvę Stepono Kamino darbas ir menas. Jam puikiai sekėsi. Talentingas menams ir darbštus. Adolfas Kišonas, išsilavinęs, meniškas žmogus šioje Valdyboje bandė įvairius darbus. Buvo ir gamybos meistras. Paskui jam teko Valdybos teritoriją pačiam pasiprojektuoti, apsodinti. Čia jam viskas pavykę taip gražiai, sėkmingai, kad net šalies spauda apie tai rašiusi! – prisiminė Vladas.
Vladas Ryžakovas rūpinosi kadrais, visais kolektyvo vidaus gyvenimo reikalais. Ką į darbą priimti, visiems dokumentus įforminti. Ką atostogų išleisti… Tekdavo ir bausti prasižengėlius. Būdavo tokių. Ir iš darbo juos atleisti. Būdavo ir įvairaus lygio apdovanojimų. Apdovanojimams gauti, tarp jų ir valstybiniams apdovanojimams, reikėdavo parengti nemažai faktais pagrįstų dokumentų. Vladas Ryžakovas tai padarydavo puikiai, o tekstai būdavo panašūs į raštingo literato kūrybą.
Tvarkyti dokumentus, begales dokumentų – atsakingas darbas. Kai žmogui reikia žinių apie darbo stažą – kaip svarbu, kad dokumentai būtų aiškūs, tikslūs ir lengvai randami. Dar Vladui Ryžakovui visada rūpėjo, kad viso kolektyvo sugyvenimas, sutarimas tarp žmonių būtų kuo gražiausias. Tai toks sugyvenimas ir buvo.
Draugiškas, mielas ir nuoširdžiu paprastumu grindžiamas buvo visų šios Valdybos darbuotojų sugyvenimas. Tarpusavio sugyvenimo šiluma buvusi taip stipri, kad per ilgesnes šventes ar per atostogas bendradarbiai pasiilgdavę vieni kitų, lyg brangiausių artimųjų. Retas kuris darbuotojas išnaudodavo atostogas iki galo. Sugrįždavo anksčiau. Pasiilgdavo savo bendradarbių lyg mieliausių šeimos narių. Vieni kitiems padėdavo, vieni kitus suprasdavo. Visi susigyvenusieji buvo nuoširdūs, mylėjo vieni kitus.
Ir tai matėsi net praėjus daugybei metų… Adolfui Kišonui jau čia pat 98-eri. Vladui Ryžakovui – 95-eri. Bendraamžiai. Jie, sudūrę noseles, kalbasi šilčiausias kalbas, lyg broliai artimiausi. Ir Steponas Kaminas taip pat.
Vladas dar kartą prisiminė, kaip atidžiai prie Valdybos teritorijos išplanavimo dirbo Adolfas Kišonas. Pats darė skaičiavimus, braižinius. Ieškojo tinkamų medelių. Juos matavęs, skirstęs, gretinęs, kad tik viskas harmoninga būtų. Sako, tada dar niekas nenumanę, kad Adolfas yra ir toks gabus dailininkas! Matę tik jo akvarelių. O, pasirodo, kad puikaus lygio tapytojas! Ir parkų įrengimo didis žinovas. Tik išskirtinio kuklumo žmogus. Malonu esą, kad dabar jau yra knyga apie Adolfą Kišoną išleista.
Savo „menų sodą“ turi ir Vladas. Teko būti ir gėrėtis, grožėtis jo sutvarkytu sodelio sklypu „Klevo“ kolektyviniuose soduose. Pabuvojau lyg nedidučiame rojuje… Ten viskas įrengta labai apgalvotai, meniškai, kad vis žydėtų, vis žaliuotų. Kad būtų ne viena jauki vietelė pasėdėti, pasigrožėti, paklausyti gamtos, pasigėrėti jos spalvomis. Jo mažame plotelyje daug harmoningo grožio. Ir visas kolektyvinis sodas „Klevas“ šalelėje Lietuvos – tarp geriausių.
*
Pakalbėjo daugiau apie Valdybą ir Vladas Ryžakovas. Papasakojo, kad Telšių kelių statybos valdyba Nr. 3 įsikūrė 1960 m. Pirmas rimtas ir įsimintinas darbas buvęs plentas Šiauliai-Palanga. Telšių kelininkai jį tiesė.
Beje, prisimenu laikus, kai šio plento nebuvo. Plentui tiesti reikėjo daug žmonių, įvairių specialistų, daug darbininkų. Reikėjo ir meistrų, ir brigadininkų. Reikėjo technikos. Plentą Šiauliai-Palanga nutiesė per kelerius metus. Atidarytas 1965 metais. Taigi 2025-aisiais galima bus minėti šio plento 60-metį!
Vladas Ryžakovas paminėjo, kad Valdyba turėjo gerą vardą visos šalies mastu. Žemaičiai buvo kieti vyrai! Turėjo puikų pasitikėjimą. Reikėjo pastangų tą pasitikėjimą išlaikyti. Dirbo daug gerų brigadininkų, meistrų, darbininkų, darbų vadovų, daug inžinierių-statybininkų, tiltų statybos inžinierių. Telšių žemaičiai kelininkai gana stipriai dalyvavo, kai buvo tiesiama autostrada Kaunas-Klaipėda. Dirbę ruože nuo Ariogalos iki Vėžaičių.
O taip gerai sekėsi tik todėl, kad Valdyba turėjo tvirtą, puikų, sumanų visų reikalų dirigentą. Kelių statybos valdybai Nr. 3 vadovavo nusipelnęs inžinierius, nusipelnęs statybininkas Jonas Striaukas. Ypatingai šviesaus autoriteto vadovas.
Tenka girdėti, kad ir šiandien Telšių kelininkai, dirbantys jau visiškai kitokio pavadinimo organizacijoje, taip pat išlaiko gražią garbę. Galbūt ir kolektyvo sugyvenimą.
Gal ir šiandieniai kelininkai, susitikę kur nors po penkiasdešimties metų, susės pasidalinti mielais prisiminimais. Kaip dabar šie trys vyrai iš Trečiosios kelių statybos valdybos: Steponas Kaminas, Adolfas Kišonas, Vladas Ryžakovas. Malonu būna pabendrauti su daug išbandymų pakėlusiais tvirtųjų kartos žemaičiais.
Leave a Reply