„Man svarbu išlaikyti pagarbą daiktui jo nesumenkinant ir savęs neiškeliant į pirmą planą“, – LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“ sakė juvelyrė Eglė Čėjauskaitė-Gintalė.
Viena aktyviausiai šiuolaikinės juvelyrikos lauke veikiančių vidurinės kartos menininkių Eglė Čėjauskaitė-Gintalė jau yra surengusi dešimtis parodų Lietuvoje ir užsienyje, jos darbai dovanojami karaliams, tačiau net ir įsiliejusi į pasaulinį meno lauką, ji lieka ištikima savo gimtajai Žemaitijai, jos žmonėms ir jaukiems vaikystės prisiminimams. Tai taip pat sugula į jos įvairialypį juvelyrikos meną.
Gabija Narušytė
LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su klasika“
– Gimtinė, vaikystės daiktai ir žmonės Jums yra labai svarbūs, tiesa?
– Manau, kad tai yra pamatinės vertybės. Prigimtinė žemė yra didžioji maitintoja, be kurios sunkiai save įsivaizduočiau. Žmogus be savasties, be savo žemės man atrodo kaip pakirptomis šaknimis.
Man neįdomu eiti paviršiumi.
– Esate viena ryškiausių menininkių šiandienos juvelyrikos lauke. Jūsų kelias prasidėjo Žemaitijoje?
– Aš iš Telšių, bet tėvai vėliau persikėlė gyventi į vienkiemį, į senelių namus, aktorės Balandytės sodybą. Tai Žemaitijos gūduma, namas šalia miško. Kai persikėlėme, aš jau buvau gana subrendusi asmenybė, man buvo keturiolika. Mano močiutė buvo mokytoja, dėstė aplinkiniams kaimams.
– Jūsų močiutė ir vienkiemis atsispindi Jūsų kūryboje. Ar persikraustant į kaimą vyko tam tikras lūžis?
– Aš neįvardinčiau to kaip lūžio. Manau, mums visiems labai svarbi yra vaikystė. Ta nuolat girdėta sodri žemaičių kalba, tie papročiai. Mano mama pasakojo žemaitiškus pasakojimus, nuvedė mane į folklorą, kur tikrosios žemaitiškos dainos, einančios iš gelmių, atveriančios visas gerklas ir vibruojančios visu kūnu. Iš tėčio nesu išgirdusi nei vieno sakinio literatūriškai.
– Su Viktorija Daujotyte išleidote knygą „Žemaitijos balsai ir daiktai: juvelyrika, mažoji plastika, poezija“. Leidinyje sudėta jūsų juvelyrika – rakandai virtę meno kūriniais. Šie kūriniai įkvėpti žemaitiškų prof. V. Daujotytės eilių. Kaip įvyko Jūsų susitikimas su mokslininke?
– Susitikimas įvyko per kūrybą, per jos išleistas keturias žemaitiškas knygas. Tik išleidus pirmąją knygą iškart nusipirkau, vežiau mamai, bet mama, pasirodo, jau turėjo. Ji skaitė tą poeziją, kuri palietė labai giliai ir labai jautriai: iš akių ėmė varvėti kristalai. Buvo nenusakomas susitikimas su tais tekstais. Tuo metu, kai skaitydavau juos, būdavau šioje akimirkoje, su tuo srautu, su tais senais žmonėmis. Jų šnekos liejosi į mane, aš buvau tarp jų. Jeigu tu esi kūryboje, laiko nebelieka.
Su ypatingu jautrumu žiūriu į tą, atrodo, visiškai atgyvenusį daiktą.
Parodos kūrimas buvo visiškas panirimas į šitą terpę, aplinką. Visas vidus ir kūnas atliepė, atpažino tuos tekstus, tuos žmones. Šią parodą kūriau penkerius metus, nuosekliai. Įvyko ji 2015 metais. 2016 metais Kultūros tarybai parėmus buvo išleista knyga su tekstais ir daiktais-kūriniais. Čia buvo toks savo šaknų, savo giminės, kartu ir savęs įgalinimas per tekstus. Tai buvo labai stiprus procesas. Skaitydama pamatydavau vaizdus arba jie ateidavo paryčiais būdravimo būsenos. Iš teksto vizualizuoti į kūrinį, į materiją buvo vienas įdomesnių dalykų man pačiai.
Iš pradžių atrodė labai sunku. Pradėjau nuo medalių, atkartojau eilučių eigą, o vėliau išėjau į tokią erdvę, kurioje atsirado žirklės, tarp jų surūdijęs metalas ir babūnėlės skarelė. Visos būdavo su tomis skarelėmis. Man taip gražu jų raštai, įvairiapusiškumas, ažūrai. Tame surūdijusiame metale graži jau dylanti atmintis. Žirklės – apie tai, kad mes visada norime atsikirpti daugiau, gražiau, geriau, norime būti išmintingesni negu esame, bet mes atsikerpame tiek, kiek mums duota.
– Jūs savo pirštais senus rakandus, daiktus atgaivinote su didžiule meile.
– Pirmiausia aš tuos niekam nebereikalingus, numestus, liūdinčius daiktus atradau užlipusi kaime ant trobos viršaus. Visi daiktai būdavo autoriniai, visi jie kurti žmogaus. Aš pasikviečiau juos ir galvojau, gal man pavyks su jais susidraugauti, įvesti nors mažytį auksinį daigelį. Pirmas bandymas buvo sviestmušio dangtis.
Per centrą atsirado būtent aukso daigelis. Pakeičiama jo paskirtis, jis tampa vizualus, matomas ir visi juo žavisi. Buvo numestas, o staiga atsiranda kitoje šviesoje. Man labai gražus tas virsmas. Įdomus pats santykis su daiktu.
– Kaip techniškai daiktą puošiate, ar pirma paišote vizualą ant popieriaus?
– Pirmiausia turiu pamatyti vizualiai. Apšildau daiktą ir užmezgu su juo ryšį. Kiekvienas daiktas turi savo energetinį lauką. Labai jaučiasi, kas jį lietė, ten yra tiek informacijos. Man svarbu išlaikyti pagarbą daiktui jo nesumenkinant ir savęs neiškeliant į pirmą planą.
Tie žmonės gyveno tikrai sunkų, ganėtinai niūrų, tamsų laiką visiškoje tarnystėje savo šeimai, kaimui, kaimynui. Su ypatingu jautrumu žiūriu į tą, atrodo, visiškai atgyvenusį daiktą. O gal kelios kartos juo naudojosi ir jis išties labai svarbus?
– Ar žmonės atneša jums daiktų, kad Jūs prikeltumėte juos antram gyvenimui?
– Tikrai taip. Įsiklausant į žmogų tai visada sekasi. Svarbu užmegzti ryšį, empatiškai patirti, ką jis sako ir jaučia, skaityti tarp eilučių. Man neįdomu eiti paviršiumi.
Leave a Reply