Profesoriaus Valdo Rakučio pristatinėti nereikia. Istorikas, gerai išmanantis įvairių šimtmečių karybą, pastaraisiais metais tapo dažnu svečiu populiariose tinklalaidėse istorijos temomis. Be šios veiklos, V. Rakutis žinomas ir kaip politikas, nors pats save linkęs vadinti į Parlamentą išrinktu istoriku. Su V. Rakučiu kalbėjomės apie tai, kaip žvilgsnis į praeitį veikia dabartinį pasaulį ir kas lemia, kad skirtingose šalyse susiformuoja nevienodas tų pačių įvykių vertinimas.
Stasys Katauskas
– Kokie keliai Jus atvedė iki istoriko profesijos?
– Vėlyvajame sovietmetyje, mokantis Kauno 40 vidurinėje mokykloje, jutau didelę trauką istorijos ir geografijos disciplinoms, tačiau savo ateitį siejau su jūreivyste. Mokantis jau Leningrado jūreivystės mokykloje, supratau, kiek daug humanitaro yra manyje. Tą pastebėjo ir mano dėstytojai. Prisimenu, po pristatymo apie Ribentropo – Molotovo paktą dėstytojas Kudriavcevas pasakė man gerai atmintyje įstrigusią frazę, kad ne ten įstojau. Tarnaujant Sovietų kariuomenėje, prasidėjus Atgimimui susidarė sąlygos tikrosios istorijos studijavimui, todėl atidžiai sekiau vykstančias permainas, 1989 metų rudenį jau apsisprendžiau būti istoriku, mokytoju ir pateikiau dokumentus. Pradžioje Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui, o vėliau – gimtąjame Kaune veikiančiam Vytauto Didžiojo universitetui, Humanitarinių mokslų fakultetui. Jau antrąjame kurse apsisprendžiau apjungti savo kario patyrimą su istorija ir susiejau save su karo istorija, kuri ir yra mano pašaukimas. Niekada juo nenusivyliau. Net ir šiandien Seime nevadinu saves politiku, o tik istoriku, išrinktu į Seimą.
– Kartais sakoma, kad Lietuvoje dominuoja „šapokiškas“ žvilgsnis į šalies praeitį, romantizuojantis pagoniškus laikus ir XIX a. bei dalinai eliminuojantis bendros su lenkais valstybės tarpsnį. Kaip alternatyva jam yra, pavadinkim, „bumblauskiškas“ požiūris į istoriją, kvestionuojantis „šapokišką“ žiūros tašką. Ką apie lietuvių istorinę savimonę manote Jūs?
– Kiekviena epocha turi savuosius prioritetus ir uždavinius. Niekada nenuvertinau Adolfo Šapokos ir jo vadovaujamos komandos, jie savo laiku padarė labai svarbų darbą, parašė Lietuvos istorijos sintezę, kurios vaisiais naudojomės stojant į universitetą ir studijų metais. Adolfas Šapoka buvo vienas daugiausiai nuveikusių istorijos bare tarpukariu, teko studijuoti kitus šio istoriko darbus ir galiu pasakyti, kad jam priskiriamos klišės, antilenkiškos nuostatos neturi daug ryšio su realybe. Ne veltui Adolfas Šapoka turėjo išskirtinę privilegiją dirbti Lenkijos valdomo Vilniaus archyvuose. Žinoma, istorijos mokslas tiek sovietmečiu, tiek Nepriklausomybės metais nuveikė didelį tiriamąjį darbą, ir daugeliu klausimų sutariame su Alfredu Bumblausku, kuris visada siekė suaktualinti vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų amžių tyrimus, mokėti į problemą pažvelgti iš kelių perspektyvų. Skirtumai atsiranda tada, kada vyksta mūsų valstybės nuveiktų darbų vertinimas ir formuojamos tam tikros postmodernios ideologijos nuostatos. Visada mačiau Lietuvą kaip regiono kontekste veikiančią valstybę, nereikalauju praeičiai pritarti madingoms šios dienos temoms. Praeitis yra praeitis, tada veikę žmonės veikė savojoje realybėje ir pagal tos realybės nuostatas turi būti vertinami. Ypač nepritariu nepagarbiam požiūriui į Lietuvos istoriją. Matyt, esu profesoriaus Antano Tylos mokinys ir tuo didžiuojuosi.
– Tarpukario Lietuvoje galėtumėm įžvelgti savotišką Vytauto kultą (paminklai, gatvių, aikščių, universiteto pavadinimai). XXI a. pradžioje ryškesne figūra tampa Mindaugas (įpaminklinimas, naujo tilto Vilniuje pavadinimas, Liepos 6-oji). Kiek atskirų istorinių figūrų aktualizavimas priklauso nuo laikotarpio aktualijų?
– Kiekviena epocha turi savo didvyrius. Valstybei sparčiai judant Vakarų kryptimi, reikėjo asmenybių, kurios šią kryptį reprezentavo praeityje, taigi pirmasis krikščionis valdovas Mindaugas buvo geriausias šios krypties simbolis. Mano nuomone, pasibaigus Sovietinei epochai, tai buvo labai svarbu ir priimtina. Šiandien man labiau imponuoja subalansuotas, daugiakryptis požiūris į mūsų praeitį, matant Lietuvą kaip tiltą tarp rytų ir vakarų, šiaurės ir pietų, valstybę prie Baltijos jūros ar tarp dviejų jūrų, nelygu laikotarpis. Ypač svarbu atsikratyti nepilnavertiškumo kompleksų, matant Lietuvą kaip kitų valstybių veikimo lauką, mažesnį brolį, vėluojančią kultūrą ar nepilnavertę valstybę.
– Žemaičiai mėgsta save matyti kaip labai išskirtinį, specifinį Lietuvos regioną. Kai kurie, nors tokių nėra dauguma, linkę save laikyti atskira tauta, nors pastarasis požiūris nėra itin senas. Ką apie tai manote?
– Žemaitija istoriškai nėra vien etnografinis regionas, jos istorija vėlyvaisiais viduramžiais buvo išskirtinė, todėl ir statusas iki pat XVIII a. pabaigos išliko kaip kunigaikštystės su kai kuriomis privilegijomis ir atskiru valdovo titulu, einančiu po Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulo (Žemaitijos kunigaikštis). Labai svarbia tapatybės dedamąja buvo atskira Žemaitijos ar Žemaičių vyskupija. Žinoma, po XVI amžiaus Žemaitijos išskirtinumas mažėjo, artėjo prie Aukštaitijos, Rusios ar kitų regionų. Žemaičių kalba ar tarmė, palikime šį klausimą kalbininkams, iš tikrųjų yra labai specifinė, tačiau nėra pagrindo kalbėti apie atskirą tautą. Manau, kad išlikusi žemaičių tapatybė yra valstybingumą stiprinantis faktorius, todėl pats pasiūliau Alsėdžių mokyklą pavadinti Žemaitijos kadetų mokykla.
– Kartais pastebima, kad nors savo istorijoje turime didelių pergalių, dažnai telkiamės į pralaimėjimus. Štai ir naujausias ansamblio „Lietuva“ spektaklis „Emilija“, skirtas E. Pliaterytei, kalba apie herojišką, bet nesėkmingą kovą. Kodėl Lietuvoje taip mėgstame herojiškus pralaimėjimus?
– Kažkiek tai lemia pati XIX-XX a. Lietuvos istorija, kurioje netrūksta laisvės kovų, pasibaigusių pralaimėjimais. Tačiau kažkiek pastebime ir žmonių, institucijų savęs nuvertinimą, kai reikia įtvirtinti pilietines Lietuvos ar lietuvių patriotines nuostatas. Kažkada teko steigti Širvintų – Giedraičių karinį istorinį parką, buvo gautas trijų savivaldybių Tarybų pritarimas, tačiau skambutis iš Lietuvos vyriausybės Užsienio reikalų ministerijos šį projektą pavertė daliniu.
Mat išsigąsta, kad istorinės atmintis apie Lietuvos laisvės kovas gali sugadinti santykius su Lenkija. Apgailėtina pozicija. Lenkijoje tokio elgesio niekas nesuprastų. Žinoma, negalima kalbėti vien apie pergales, pralaimėjimai taip pat daug išmoko, tačiau valstybė turi kalbėti apie pasiekimus, nes tai formuoja žmonių požiūrį į valstybę, norą čia gyventi, dirbti, auginti vaikus.
– Žiūrint į tokias šalis kaip Baltarusija, Ukrainą kartais linkstama manyti, kad jos laiku nesuspėjo sukurti savo pačių žmonėms suprantamo istorinio pasakojimo, neatsakė aiškiai į klausimą, kas tos tautos yra. Kiek istorinės savimonės, viešumoje dominuojantys naratyvai lemia šalių likimą?
– Valstybe ir tauta tampama per tam tikrą laikotarpį. Neapsisprendusios, susiliejusios, ištirpusios kitoje tapatybėje tautos ilgainiui praranda savo egzistencinius pagrindus ir gali išnykti. Taip atsitiko su kuršiais, prūsais, lietuviai trečiąjame XIX a. dešimtmetyje buvo visiškai arti panašaus likimo. Tik XIX a. II-os pusės istoriniai romanai, istorijos knygos atgaivino lietuvišką tapatybę ir tapo pagrindu lietuvių tautiniam atgimimui. Ukrainiečiams, baltarusiams buvo ir yra sunku, tačiau konfliktas su Didžiąja Rusija ko gero paskatins ar jau paskatino tokių pasakojimų formavimąsi ir ilgainiui tautų tapatybė įgaus brandos. Rusija su savo agresija pati prisidėjo prie ukrainiečių ir baltarusių tautų atgimimo.
– Rusijos agresyvumas, imperinės ambicijos taip pat kartais aiškinamos kaip šimtmečius trukusio melagingo savos istorijos interpretavimo pasekmė. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?
– Visiškai pritariu. Tokios pastangos vyksta jau kelis šimtus metų ir davė apčiuopiamų rezultatų. Todėl mes neturime prabangos būti silpni ir leisti veikti Rusijos melo mašinai. Paprasčiausiai neturime alternatyvos aktyviam veikimui kultūros sferoje.
– Ką daryti su baltarusių licvinistais? Kiek realiai pavojingas yra šis reiškinys, ypač turint galvoje gausią baltarusių diasporą Lietuvoje?
– Klausimas sudėtingas, problemų yra tiek baltarusių, tiek ir mūsų, lietuvių, tarpe, nes mes nepažįstame savo praeities kitaip, kaip tik iš savo nacionalinio pasakojimo perspektyvos. Mums reikia pažinti Baltarusiją, o baltarusiams – Lietuvą. Kai tą pradėsime tinkamai daryti, dings ir problema. Tiesiog atsiskirsime suprasdami, kad turėjome bendrą istoriją.
– Ar įmanoma istorija be ideologijos?
– Įmanoma mokslinėje diskusijoje, bet to neužtenka stiprinant tapatybes. Reikia suprasti, ką istorija reiškia tautoms ir valstybėms.
– Kokios teorinės, metodologinės prielaidos lemia šiandienos istorijos mokslo raidą? Kokią matote istorijos mokslo ateitį?
– Istorijos mokslas turi daug uždavinių, dalis jų išplaukia iš pačios istorijos, jai artimų disciplinų poreikių. Kitus uždavinius formuoja gyvenimas, tautos ir valstybės poreikiai, tarptautinės aktualijos. Svarbu, kad uždaviniai būtų nustatomi atsakingai ir skiriamas reikalingas finansavimas. Taip pat labai svarbus yra tvarumas – tikroji kompetencija atsiranda tik per ilgą tyrimo laikotarpį ir bendradarbiavimą. Istorikai, dažnai šokinėjantys nuo temos prie temos, praranda galimybę kažką rimto padaryti siauresnėje srityje. Todėl reikalinga siauresnės temos tyrėjų ir apibendrinančių sintezatorių sąveika, ne konkurencija. Taip pat svarbu, kad istorija netaptų ideologijos ir politinės konjunktūros verge, nors įtakos išvengti niekada nepavyks. Istorija yra gyvenimo dalis ir tokia turi likti. Istorija yra gyvenimo mokytoja.
– Ačiū už pokalbį.
Leave a Reply